Apie kartą, susiformavusią sovietmečiu, kalbama nemažai. Apie kartą, užaugusią laisvoje Lietuvoje, taip pat kalbama. Tiesa, mene jos dar nedaug, bet liko visai nebeilgai laukti, ir tos kartos atstovai patys vis garsiau ims kalbėti apie save. Tarp šių kartų yra dar ir tie, kurie gimė sovietmečiu, buvo auklėjami kaip sovietiniai žmonės (jei ne šeimoje, tai bent išėję į kiemą), o kas tas sovietinis pasaulis, nebesuspėjo pajausti savarankiškai mąstančio žmogaus kailiu.
Teatre ši karta, nors ir dirba intensyviai, nedaug kalba apie savo patirtis, savitą susidūrimą su santvarkų kaita, kur sumišę faktai, fantazijos, tėvų pokalbiai virtuvėse ir animaciniai personažai, kur kažkas dirba Gariūnuose ir vaikšto su naujais adidas treningais, o kažkas kažkodėl nebevažinėja savo juoda volga ir sunkiai ką nors beįperka vis pilnėjančiose parduotuvėse nuolat nuvertėjančiais pinigais. Po neseniai Nacionaliniame dramos teatre pasirodžiusių „Barikadų“, mėginusių kalbėti būtent apie šią kartą ir jos požiūrį į Sausio 13-ąją, savo kartos susidūrimą su sovietmečiu ir šio susidūrimo pasekmes pasišovė parodyti Kauno nacionaliniame dramos teatre Artūro Areimos režisuotas spektaklis „Kartu“.
Serhijaus Žadano romano „Depeche Mode“ (2004), kurio motyvais ir kurtas „Kartu“, pastatymas 2008-aisiais, kai buvo išleistas Lietuvoje, būtų pavėlavęs į diskusiją su Oskaro Koršunovo spektakliais ta pačia posovietinio gyvenimo traumų tema. Tad statant jį dabar reikėjo sugalvoti, kaip prie jo prieiti. Savos kartos likimas režisieriui ir vėl netapo atspirties tašku, jam jis (kas, regis, užkoduota spektaklio pavadinime) – toks pat nykus buvimas kartu, tik atskirai nuo Sąjungos.
Balandžio 26 d. rodyta antroji premjera prasidėjo ilgu žiūrovų ėjimu tarnybinėmis patalpomis į sceną, kur jie susodinami pakraščiuose, ir ilga Tomo Erbrėderio bei Mildos Naudžiūnaitės įžanga, kurioje pamokslininkas iš užatlantės Džonsonas su ryškiu akcentu kalba per balsą slopinantį mikrofoną, o jo žodžiai labai netiksliai pakartojami be akcento. Po šios scenos pamažu prasideda spektaklis. Rodoma daugybė scenelių, pristatančių pagrindinius veikėjus: Šuvą (Saulius Čiučelis), Vasią (Tomas Rinkūnas) ir Žadaną (Vainius Sodeika). Galiausiai, kai jau aišku, kad visi kiti, išskyrus šiuos tris, yra pydarai, kurie vieni kitus dulkina ar bent muša, baugina ir išduoda, prasideda nelabai ilgai trunkantis ir nelabai svarbus veiksmas: draugo Karbiuratoriaus paieškos, nes reikia pranešti apie patėvio mirtį.
Spektaklyje išties esama šmaikščių scenelių. Yra gyvybės ir energijos. Deja, šie trumpi blyksniai (Vasios ir Jūreivio scena ir paskui Vasios ant bėgių sakomas monologas, kuriam kenkia iliustratyvi projekcija; draugų diskusija apie gautas premijas; gyvas dainavimas) labai greitai ištirpsta bendroje spektaklio nykumoje, režisieriui kartojant kitų pastatymų ir net savo paties sprendimus. Kartojimas, žinoma, nėra savaime blogas dalykas (postmodernus teatras apskritai kuriamas kartojant, cituojant, aproprijuojant). Šio režisieriaus bėda yra tuščias kartojimas, tiesiog ką nors iš vieno spektaklio perkeliant į kitą, bet nesukuriant papildomų reikšmių. Kas iš to, kad šio spektaklio pabaigoje ant scenos kraunamos degtinės dėžės, kaip O. Koršunovo „Dugne“, o aktoriai prisistato kaip Yanos Ross „Mūsų klasėje“? Juk spektaklyje tos dėžės figūravo tik viename Vasios pasakojime ir netapo reikšminga nuoroda, o pabaigoje prisistatyti nebuvo reikalo: visą spektaklį aktoriai pasakojo ne tik personažų, bet ir savas istorijas, tad akivaizdu, kad žiūrovai jau bent šiek tiek juos pažįsta. Kas iš to, kad vyrai pasibučiuoja kaip jo paties „Julijuje Cezaryje“? Bruto ir Kasijaus bučinys buvo bendrininkų, bendros neapykantos, bendros aistros išraiška, o „Kartu“ – tik pratimas jauniems aktoriams, kylantis iš bendro pykčio, bet šaltas ir nieko nepasakantis apie veikėjus. Kas iš to, kad Sauliaus Čiučelio personažas deformuotas kaip jo Petia iš „Vyšnių sodo“? Ten jis buvo organiška visos pamišėlių komandos dalis, o šįkart fizinė deformacija tik padeda ryškiau atskirti aktorių ir jo kuriamą personažą.
Buvimo kartu interpretacija – kaip nepakantumas, nepasitikėjimas, negebėjimas susitaikyti su pasikeitimais – akivaizdi nuo pat pirmos scenos. Tad ir likusių dviejų su trupučiu valandų nebereikėjo. Supratome – kartu mes nemokėjome būti. O spektaklio pabaigoje pareiškus, kad niekas iš esmės nepasikeitė, seka logiška išvada, kad nemokame to ir dabar. Trijų draugų istorija tai tik patvirtina. Blaivūs jie kartu nebūna. Jie kartu nesikalba (romano dialogus paversti monologais – geras sprendimas). O kur dingo jų draugas Karbiuratorius, net neįsivaizduoja.
Beveik visą spektaklį buvo gaila sunkiai dirbančių aktorių, kurie, net ir labai norėdami, negalėjo užpildyti dramaturginės tuštumos. Pagrindinius vaidmenis kūrę S. Čiučelis, T. Rinkūnas ir V. Sodeika spektaklį gelbėjo savo žavesiu, tačiau ir jiems nepavyko nuslėpti fakto, kad režisierius nepasiūlė jiems, kaip vaidinti, ir neapsisprendė, ar rodo spektaklį, ar žaidžia ir demaskuoja iliuzijos kūrimo būdus. Todėl tik S. Čiučelis ryškiai atskyrė Šuvos vaidmenį nuo jo komentaro per mikrofoną (o kai kurie nepagrindinių vaidmenų atlikėjai apie tokią skirtį, net ir komentuodami savo veikėjus, visiškai pamiršo). Scenoje atsidūrę žiūrovai matė viską: kaip imituojamas mušimas (nors rodytas tarsi ir labai rimtai), kaip aktoriai vaikšto užkulisiuose, kaip žaidžiama šviesomis, kokia nereikalinga ta milžiniška projekcija. Tiesa, negalima sakyti, kad matė visi. Nors žiūrovai buvo susodinti ant trijų pakylų aplink scenos ratą, vis dėlto vaidinta labiau vidurinei (kuri atitraukta keletą metrų būtų nebereikalinga, nes žiūrovai sėdėtų salėje), šoninėms pakyloms tik kai kuriose scenose parodant dėmesį. Tad ir pats žiūrovų susodinimas scenoje nebuvo konceptualiai apgalvotas.
Gal tokia nevientisa masė ir yra viskas, ką paskutinė sovietmečio vaikų karta gali pasakyti apie savo susidūrimą su ta santvarka. Gal galima prisiminti tik tai, kaip buvo vieniša ir baisu, taip pat kalbėti, kad niekas nesikeičia, nes kaip ir anksčiau, taip ir dabar visi visus daro, niekas niekam iš tikrųjų nerūpi ir nėra jokios tikros bendrystės. Bet net ir norint pasakyti būtent tai buvo galima kur kas tiksliau ir kokybiškiau susidėlioti scenas, sukurti aplinkybes aktoriams ir apsispręsti, ką daryti su žiūrovais. Aktoriai žavūs, o medžiaga gali būti paveiki. Tad ir pats spektaklis galėjo būti įdomus, gyvas, jaudinantis. Regis, jis dar galėtų keistis. Reikia tik nepasiduoti romane ir spektaklyje linksniuojamai permanentinio pochujizmo teorijai.