Šįvakar kino bus labai daug. Pavakare (LRT, gegužės 2 d. 18.30) prasidės tiesioginė „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų transliacija. Kandidatų taip pat kaip niekad daug, nes ir lietuviškų filmų ekranuose pasirodė daugiau nei įprasta. Tačiau netikėkite bulvarinių leidinių pitijomis – lietuvių kino atgimimo tikrai dar teks palaukti. Kol kas vyksta tik paaugliška ambicijų kova, kur nereikia meninių argumentų, tik mokėjimo padaryti įspūdį. Ceremonijos įspūdžių, manau, taip pat bus daug, nes transliacija net pusvalandžiu pavėlins tautinę laidą „Duokim garo“. Ganysime akis į tautiško kino kūrėjus, juolab kad neseniai ir mūsų redakciją pasiekė spaudos pranešimas, esą vienas stilistas (deja, neprisimenu jo pavardės) visas vakaro aktores pažadėjo aprengti brangiomis suknelėmis. Galėsime rinkti gražiausią. Žinoma, suknelę.
Panašių renginių išvakarėse visada prisimenu Nicko Cave’o laišką, kurį 1996 m. jis parašė „visoms MTV“, dėkodamas už jo albumo nominaciją MTV apdovanojimams. Jis ne tik padėkojo, bet ir atsisakė, prašė jo niekad nebeįtraukti į tokius sąrašus, sakydamas, kad nominacija ar apdovanojimas būtų skiriami tiems, kurie komfortiškiau jaučiasi neatsiejamos nuo panašių ceremonijų konkurencijos sąlygomis. Pasak Cave’o, jis taip nesijaučia: „Visada maniau, kad mano muzika unikali ir originali, kad ji egzistuoja nepriklausomai nuo tų, kurie viską redukuoja iki išmatuojamų dydžių. Aš nekonkuruoju su niekuo. Mano ryšys su mūza toks subtilus ir jautrus, kad mano pareiga yra saugoti ją nuo visko, kas galėtų sužeisti jos delikačią prigimtį. Ji ateina pas mane su dainos dovana, o aš už tai ją gerbiu. Šiuo atveju pagarba pasireiškia tuo, kad neleidžiu jos žeminti vertinimais ir konkurencija. Mano mūza – ne arklys, ir aš taip pat nedalyvauju jokiose lenktynėse.“
Pamenu, kaip nuoširdžiai kai kurie mano kolegos stebėjosi, kad „Oskarų“ ceremonijoje liko nepastebėtas Anthony Minghellos „Šaltas kalnas“ (TV1, šįvakar, 2 d. 22.50). Abejoju, ar šis dviejų su puse valandos istorinis reginys tikrai nusipelno snobų dėmesio, nors postmodernistinių užuominų į pasaulinio kino klasiką, kad ir Davido W. Griffitho „Tautos gimimą“ ar Victoro Flemingo „Vėjo nublokštus“, filme tikrai gausu.
Veiksmas nukels į XIX a. vidurį, Pilietinio karo laikus JAV. Ada (Nicole Kidman) kartu su sergančiu tėvu pastoriumi (Donald Sutherland) atvyksta į gražų Šiaurės Karolinos užkampį – Šaltąjį kalną (beje, filmuota Rumunijoje). Čia Ada sutinka gražuolį Inmaną (Jude Law). Tačiau jiems nelemta būti kartu, nes kyla karas ir Inmanas priverstas vykti į konfederatų armiją. Ada pažada jo laukti, bet po tėvo mirties jai tenka sunkūs išbandymai. Kartu su narsuole Rube (Renée Zellweger) jos abi dirba fermoje. Sužeistas Inmanas tampa dezertyru – jis pabėga iš ligoninės ir pradeda ilgą kelionę pas mylimąją.
Kaip ir visi Minghellos filmai, „Šaltasis karas“ kupinas rafinuoto grožio epizodų, perteikiančių herojų jausmus ir jų sielos virpesius. Tačiau Inmano odisėja nejaudina, nors dezertyras sutinka pačių įvairiausių žmonių, tarp jų ir dėl tuštinimosi problemų pamišusį pastorių, kurį įsimintinai suvaidino šviesios atminties Philipas Seymouras Hoffmannas. Man pasirodė, kad filmas tiesiog neatlaiko to viso grožio ir tariamo giliamintiškumo, kuris į jį sudėtas, nors režisierius kalbėjo, kad jo tikslas buvo sukurti filmą apie jausmus. Jausmų ten yra mažiausiai. Daugiau – visos tos brangaus filmo su žvaigždėmis, meistriškomis, bet negyvomis masinėmis scenomis, įspūdinga scenografija ir panašiais didžiojo stiliaus atributais „mašinerijos“.
„Elito kinas“ (LRT Kultūra, 7 d. 22.30) taip pat siūlo istorinį filmą. Espeno Sandbergo ir Joachimo Roenningo 2008 m. „Maksas Manusas“ – tai pasakojimas apie Norvegijos pasipriešinimo didvyrį. Jo vadovaujami diversantai sprogdino vokiečių tankerius ir užgrobdavo štabus bei vykdė kitokius žygdarbius. Kare Maksas sutiko tikrą meilę ir prarado geriausią draugą. Filmas sukurtas pagal Maxo Manuso autobiografines prisiminimų knygas. Ko gero, iki šiol tai pats brangiausias norvegų filmas, kainavęs apie 8 milijonus dolerių. Manau, kad kiekviena nacionalinė kinematografija anksčiau ar vėliau sukuria panašų filmą. Įdomu, kas taps lietuviškojo herojumi.
Davido Frenkelio „Pabandom iš naujo“ (LNK, šįvakar, 2 d. 22.15) tema – seksas, sprendžiant iš gausių televizijų pokalbių šou, taip pat aktuali lietuviams. Filmo herojai, kuriuos suvaidino Meryl Streep ir Tommy Lee Jonesas, susituokę jau trisdešimt metų, bet nori atgaivinti savo seksualinius santykius. Tiksliau, to nori ji – nerami ir paviršutiniška būtybė, o ne vyras – mielas, flegmatiškas žmogus. Žmona visąlaik siekia manipuliuoti kitais, nors kiti gal nori tik šventos ramybės, o tai, kaip rašė viena poetė, – „pats švenčiausias dalykas pasaulyje“. Todėl pora vyksta į kažkokį Kanados miestelį, kuriame dirba stebuklingas daktaras.
Manau, kad patiems herojams būtų daug geriau, jei perskaitytų madingo rašytojo Nicholaso Sparkso 1996 m. knygą „The Notebook“ arba pasižiūrėtų pagal ją sukurtą Nicko Cassaveteso filmą „Gyvenimo užrašai“ (LNK, 8 d. 22.10). Tai – jaudinanti meilės istorija, kurią pagyvenęs vyras Diukas (James Gardner) skaito iš senos užrašų knygelės senai moteriai. Eli serga Alzheimerio liga. Diukas skaito moteriai jos meilės istoriją, kad Eli, kuri nebeatpažįsta savo artimųjų, bent ką nors prisimintų. Pasakojimas apie jaunuolių iš skirtingų socialinių sluoksnių meilę kupinas dramatiškų įvykių, į jų istoriją įsiterpia net Antrasis pasaulinis karas. Tik, deja, šiame pasaulyje net meilė nenugali ligų. Tačiau menininkai iš panašių istorijų moka išspausti ašaras.
„Gyvenimo užrašus“ sukūrė talentingų tėvų sūnus Nickas Cassavetesas. Pagrindinį moters vaidmenį jis patikėjo savo mamai Genai Rowlands ir sukūrė tokį nepakeliamai sentimentalų filmą, kokio jo tėvas režisierius Johnas Cassavetesas greičiausiai nebūtų ištvėręs. Tačiau televizijos žiūrovai daug atlaidesni, ypač jei jaunuosius meilės istorijos herojus vaidina Ryanas Goslingas ir Rachel McAdams. Šaipytis iš filmo, žinoma, galima į valias. Tačiau galima ir pagalvoti apie ateitį, pasigailėti ne tik filmo personažų, bet ir savęs. Kita vertus, ašaros yra sveika ir, kitaip nei dirbtinės, nieko nekainuoja.
