Žvilgsnis iš šono

Ingrida Gerbutavičiūtė, Vokietijoje gyvenanti šokio kritikė: Mane su festivaliu prieš daugiau nei dešimtį metų supažindino šokio kritikė Vita Mozūraitė. Ji ir paskatino rašyti apie šokį. Už tai esu jai dėkinga. Atrodo, 2003 metais buvo organizuojamas seminaras norintiems rašyti apie šokį. Buvau viena iš dalyvių. Vėliau pamažu įsitraukiau ir kasmet vienaip ar kitaip prisidėdavau prie festivalio rengimo, kuravimo, meninės programos atrankos ir pan. 

 

Nuo 2010 metų esu projekto „Keðja Writing Movement“ vadovė Lietuvoje, tad 2011-aisiais pati surengiau seminarą jauniems šokio kritikams. Kaip žinia, šokio kritikų Lietuvoje vis dar trūksta, nes šokio teorijos ir kritikos studijų Lietuvoje nėra. Taigi festivalis tapo tam tikra platforma ne tik menininkams, bet ir kritikams – jis tapo savotiška šokio kritikų „kalve“.

 

Kalbant apie festivalį, džiaugiuosi, kad jis kiekvienais metais nepraranda savo spalvų, t.y. sugeba Lietuvos žiūrovams pristatyti ir užsienio žvaigždes, ir lietuvių choreografus, kurie nebūtinai yra žinomi mūsų šalyje. Festivalis sugeba sukurti ir kokybišką meninę intrigą. To jam linkiu ir toliau.

 

Andrius Katinas, choreografas iš Suomijos: Festivalis per aštuoniolika metų tapo neatsiejama pavasario Vilniuje dalis ir savo ruožtu yra labai vertingas miesto subkultūros elementas. Pirmą kartą apsilankiau festivalyje 1998 metais, nuo 199-ųjų jame kartais pats dalyvauju įvairiuose vaidmenyse – kaip žiūrovas, atlikėjas, choreografas ar moderatorius.

 

Nors festivalis neišvengiamai keičiasi, jis išlieka gana margas ir netolygus. Noras pristatyti kuo įvairesnius šiuolaikinio šokio žanrus ar estetines tendencijas ne visuomet pasiteisina, nes dažniausia tik keli darbai aiškiai atspindi vieną ar kitą šiuolaikinio šokio atmainą. Įvairių šokio spektaklių pristatymas festivalyje būna motyvuotas tiek geografine, tiek finansine prasme: a) vietinis ir nebrangus, b) iš regiono, nes lengviau pritraukia finansinę paramą, c) gavęs garantuotą finansavimą, d) pataikaujant publikos poreikiams, siekiant pritraukti platesnį žiūrovų ratą. Bet ką tai suteikia festivalio meniniam idėjiniam profiliui?

 

Su kiekvienu festivaliu viliuosi, kad programa siaurės ir fokusuosis aplink vieną temą ar koncepciją, o festivalio kiekybinis solidumas nustos atspindėti lietuvišką politinę ir ekonominę situaciją, t.y. gyvenimą ne pagal savo realias išgales.

 

Kalbino Akvilė Eglinskaitė