„Ir aš taip galėčiau“, – snobiškai sakė kai kurie Dano ir Lios Perjovschi parodos lankytojai lietuviai. „Aš padaryčiau geriau“, – atsainiai jiems antrino šiuolaikinio meno autoriai. Tačiau kažkodėl nė vienas jų nieko panašaus net nėra bandęs daryti. Matyt, trukdo ne tik legendinis lietuvių drovumas, bet ir provincialumu dvelkiantis atsisakymas domėtis tokiais dalykais kaip politika, šalies įvaizdis, kultūrinis mentalitetas ir kiti buitinėmis kategorijomis sunkiai nusakomi reiškiniai. Pasak Paulinos Eglės Pukytės, „lietuvių kalbą ir literatūrą nuosekliai ir giliai mokomės iki pat 12 klasės, o skaityti vizualiojo meno kalbą nemoko niekas, o jei ir moko, tai labai jau probėgšmais. Todėl jau kiek mūsų rašytojų yra skambiai iškoneveikę šiuolaikinį meną.“ („Nežinau kas yra pramogų pasaulis, aš juo nesidomiu“, Literatūra ir menas, 2014 03 14, Nr. 3465). Kyla klausimas, kuriam galui tokie žiūrovai varginasi eiti į šiuolaikinio meno parodas? Ir kodėl per parodos atidarymą tik pora lankytojų pasinaudojo menininkų kvietimu komentuoti ar užduoti jiems bet kokius klausimus?
Visuomenės bei joje tvyrančių tendencijų tyrėjai seniai pastebėjo, kad bet kokiam viešinimuisi pirmiausia reikia nemažai drąsos ir ryžto. 1961 m. gimę, komunistinio režimo gniaužtus savo kailiu patyrę ir tik apie 1990-uosius gavę galimybę keliauti po pasaulį D. ir L. Perjovschi drąsos yra sukaupę tiek, kad jau 25 metus sėkmingai pristatinėja pasauliui savo kūrybą. Matyt, jie jau išmoko reaguoti į labai įvairius žiūrovus. Tad pristatydamas savo parodą D. Perjovschi be jokių skrupulų pasiūlė nepaliaujamai plepėjusiems lankytojams nešdintis lauk: „Atsitrenkėme čia iš Rumunijos tam, kad papasakotume apie savo darbus, o ne jūsų tauškėjimo klausytis!“
Balkaniškas jo temperamentas, o ir išvaizda priminė Slavojų Žižeką bei jo legendinę frazę: „I am not a human. I am a monster.“ („Aš ne žmogus. Aš – pabaisa.“) Nemažai auditorijos mintyse plojo D. Perjovschi’ui ir stebėjosi, kodėl taip nesielgia lietuvių autoriai.
Tokia buvo rumunų menininko pažintis su lietuvių publika, prisidėjusia prie vietos konteksto, kurio pagrindu sukurti kai kam komiksus primenantys „Rupert“ sienas nukloję D. Perjovschi piešiniai. Kai kam atrodo, kad dauguma jo naudojamų simbolių, temų ir pati piešimo maniera yra itin paprasti ir kiekvienam pavaldūs. Tačiau tai, kad panašias figūrėles ant sienų paišalioja vaikai, tik parodo, kad toks naivus žmogaus pavidalas yra kolektyvinės pasąmonės dalis. Nuo bet kokių kultūrinių, lytinių, profesinių, socialinių ir kitų atributų „apvalytas“ žmogaus atvaizdas, viena vertus, suartina žiūrovą su geografiškai ir kultūriškai gana tolimos Rumunijos atstovu ir yra visiems suprantamas. Kita vertus, jis padeda menininkui neužsižaisti su konteksto detalėmis, o greitai ir veiksmingai perduoti norimą žinutę naudojant tokį pat universalų žymeklį.
Kitas universalus D. Perjovschi naudojamas įrankis yra tekstas, ir čia prie jo tarptautinės šlovės prideda riebų pliusą puikus anglų kalbos mokėjimas. Taip kūrybingai žaisti su žodžiais ir atskirų raidžių grafika, susieti visiems gerai pažįstamas sąvokas su dienos ir konkrečios šalies aktualijomis reikia nemenkų intelekto pastangų – kitaip tą jau seniai būtų išnaudojęs kiekvienas turistas. Galbūt tam tikru atžvilgiu D. Perjovschi ir yra turistas, kiekvienoje šalyje giliai įsijaučiantis į realijas, akimirksniu fiksuojantis pašaliečiui labiau matomas elgesio ir mąstymo ypatybes. Tačiau jis atsineša ir savo „bagažą“: asmeninę praeitį ir patirtį, pilietinę poziciją, nuomones įvairiais kultūriniais ir socialiniais klausimais, istorijos interpretacijas ir svarbiausia – nepaprastai daug ironijos. Keliautojas be bagažo juk labiau panašus į pabėgėlį ir yra praktiškai bejėgis netgi su tūkstančiu banko kortelių. Grafiški žaidimai, „pagardinti“ autoriaus ironišku, kritišku, neretai sarkastišku požiūriu į reiškinį stebina taiklumu, juokina, erzina, provokuoja kritišką reakciją į kasdienius įvykius ir kultūrinius reiškinius. Vietomis šis sarkazmas perauga į absurdą, į kafkiško individo bejėgiškumo jausmą ar spazmišką beketišką tylą.
„Rupert“ erdvėje menininkas efektingiausiai išnaudojo balto kubo pavidalo salės langus, atsiveriančius į Neries krantą ir pamiškę. D. ir L. Perjovschi aktyviai domisi pasaulio naujienomis, seka žinias bei įvykius ir yra itin susirūpinę dėl krizės kaimyninėje Ukrainoje – ne tik todėl, kad visai nemažą jos gyventojų dalį sudaro rumunai. Jų pasibaisėjimą diktatūra ir karo absurdu puikiai perteikė piešiniai ant „Rupert“ lango, drastiškai kontrastuojantys su tapybiška pavasario gamta, primenantys žiūrovams, kad būtent šią akimirką, kol mėgaujamės idiliškais vaizdais, nemažai žmonių išgyvena karo siaubą, paveiksiantį ir ateinančių kartų psichiką. Menininkas, kaip ir neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje parodą pristatęs Kęstutis Zapkus, negali apsimesti, kad socialiniai dalykai jam yra mažiau įdomūs nei subtilūs dvasiniai procesai.
Išgyvenimo, išlikimo ir Vakarų civilizacijos kultūros išsaugojimo ateities kartoms problematika atsikartojo ir Lios Perjovschi surengtoje parodos dalyje. Menininkė pabrėžė, kad Rumunijoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, visi informacijos šaltiniai buvo griežtai cenzūruojami pagal tuometinės valdžios įsivaizdavimą, ką piliečiams užtenka žinoti, kad kuo geriau vykdytų socializmą statančių robotų funkcijas. Tad autorė skrupulingai surinko, surūšiavo ir apdorojo milžinišką kiekį, jos požiūriu, vertingiausios informacijos. Tiesa, gana chaotiška jos pateikimo forma priminė mokyklinius „paruoštukus“: glaustai surašytus mokslo ir meno faktus (kai kurie jų – neįskaitoma menininkės rašysena) papildė dėžėse ant grindų sudėtos didesnio formato „špargalės“ ir spalvingi teminiai objektai. Informacijos atrankos principas lieka mįsle, nes toje pačioje neįvardytoje dėžėje galėjai surasti ir Lietuvoje išleistą pasaulio gyvūnų žemėlapį, ir Kazio Varnelio namų-muziejaus lankstuką, ir prezidento rinkimų svarbą aiškinantį informacinį lapelį... Informacija daugiausia pateikta britiškų leidinių smalsiems vaikučiams stiliumi, kur begalės skaičių ir pavadinimų nuobodumą praskaidrina įdomi žinutė, pavyzdžiui, apie tai, kad dėl žemyno ypatybių Los Andželas gali netrukus atsidurti šalia San Fransisco, ir kiti faktai, itin dominantys anglakalbių šalių gyventojus.
Formos atžvilgiu ekspozicija turi ryšį su D. Perjovschi piešiniais ir suteikia bendram vaizdui ne tik globališkumo (visgi daugiausia išoriško), mokslinio solidumo bei objektyvumo, bet ir artėjančios katastrofos nuotaikų. Galbūt todėl L. Perjovschi ekspozicija drastiškai priminė „laiko kapsulę“, kurioje autorė siekia išsaugoti būtiniausias žinias tam atvejui, jei išgyvenusiems pasaulinę katastrofą žmonėms tektų viską išradinėti iš naujo. Menininkų akimis, tokia katastrofa gali būti demokratijos žlugimas, nes cenzūra prilygsta šių vertybių išnykimui. D. Perjovschi jau yra susidūręs su atveju, kai neseniai lankydamasis Rusijoje buvo atvirai įspėtas, kad gali kritikuoti viską, tik ne rusų Stačiatikių bažnyčią. Kas galėjo pamanyti, kad vos po keliolikos dienų pasirodys Agnės Narušytės straipsnis „Cenzūros ilgesys“ (www.lrt.lt, 2014 05 03), išryškinantis panašias tendencijas ir Lietuvos šiuolaikinio meno situacijoje? Ironiška ir tai, kad, sprendžiant iš menininkų atsiliepimų, jiems Lietuva akivaizdžiai atrodo „europietiškesnė“ nei daug vėliau į ES įstojusi Rumunija...
Šį straipsnį pradėjau rašyti gegužės 1 dieną, kai Vilniuje niekas nedirbo, išskyrus mokesčių inspekciją ir kai kurias parduotuves. Socialiniuose tinkluose progresyvus jaunimas sveikino draugus su darbo švente, apie kurią nieko ir nebūtų sužinojęs, jei ne laisvadienis, anarchistai šlovino proletariatą, su kurio atstovais niekada nebendrauja, o skeptikai prisiminė, kaip Engelsas kvietė Marksą apžiūrėti darbininkų barakų ir gavo išdidų atsakymą: „Kam man žiūrėti, aš geriau už juos žinau, ko jiems reikia!“ Tuo metu Gedimino prospektu džiugiai žygiavo politikų organizuotas Darbo šventės paradas: raudoni balionai, kostiumuotos merginos, kilnojančios bumbulus, ir vėliavėlėmis mojuojantys dalyviai trimitų muzikos fone sukėlė ne tik deja vu, bet ir minčių apie tai, kad Lietuvoje yra tokių, kurie tų dalykų nuoširdžiai pasiilgo.
Šią dieną tikriausiai savotiškai paminėjo Lia ir Danas Perjovschi, prasitarę, kad daugumai jaunimo jų kūryba gali būti sunkiau suvokiama todėl, kad dabartiniai 20–25-mečiai tik iš pasakojimų gali įsivaizduoti, ką reiškia gyventi be demokratijos. Jaunieji euroskeptikai ar socializmo šalininkai nežino, kad seniau būtų primygtinai verčiami tokiose eitynėse nešti vadų plakatus ir raudonus gvazdikus, šypsotis ir galbūt skanduoti komunistinius lozungus. Išvengti demonstracijos nepavyktų, nes visur juos akylai stebėtų darbovietės vadovybė. Už „pilietinės pareigos“ neatlikimą galėjai būti iškviestas „ant kilimo“ pasiaiškinti, įtartas sabotažu ir netgi šnipinėjimu. Nuo tol darbo vietoje būtum įdėmiai stebimas ir rizikuotum netekti premijos ar galimybės važiuoti į (kartais vienintelę gyvenime) užsienio komandiruotę.
Menininkų pora galėtų šią gegužės 1 d. šventės versiją papildyti savo biografinėmis detalėmis, juo labiau kad Rumunijoje buvo itin aktyvios slaptosios tarnybos. Apie jas daug pasakojo ir prieš kelerius metus Vilniaus knygų mugėje viešėjusi Nobelio premijos laureatė, rašytoja Herta Müller. Akivaizdu, kad karštas D. ir L. Perjovschi pasisakymas prieš demokratijos žlugdymą paremtas stipriu asmeniniu suvokimu, kad kitos išeities nei demokratinis kapitalizmas kol kas iš tiesų nėra. Beje, nereikėtų manyti, kad D. Perjovschi yra didelis kapitalizmo šalininkas – jo piešiniuose „kliūna“ ir šiai santvarkai, nes požiūris į menininką ar meną čia taip pat kelia nerimą.
Atrodo, daug paprasčiau ne gilintis į kūrinio ar menininko mąstymo ypatybes, o suraukus nosį sakyti, kad „čia yra per daug politikos“. Geriau toliau būti apolitiškam, jaukiai sėdėti savo kiaute, artintis tik prie to, kas yra „gražu“, ir kritikuoti tokius autorius kaip D. Perjovschi, nes ir piešia „per tankiai“, ir informacijos pateikia per daug, ir išvis verčia publiką kvaršinti sau galvą apmąstymais apie demokratiją. Neišgyvenusiems komunizmo „statybų“ apskritai nelabai rūpi demokratijos problemos – akivaizdu, kad tai, kas lengvai gaunama, ne tiek ir vertinama, suvokiama kaip savaime suprantama. Egzistenciškai ir psichologiškai sudėtinga, įtampos kupina menininkų poros patirtis tikriausiai yra artimesnė vyresnės kartos žiūrovams. Tačiau pastariesiems kliūtis galėjo būti anglų kalbos nemokėjimas ir ne itin patogi „Rupert“ galerijos vieta už miesto. Tad lieka tikėtis, kad parodą, kurios „Rupert“, atrodo, visiškai neprižiūri, aplankys ir įvertins tie, kurie iš tikrųjų žino, kur ir kokiu tikslu eina. Tie, kurie iš tiesų dirba, kuria ir reflektuoja, kurie turi drąsos veikti patys, o ne laukti, kol kažkas bus nuveikta.
Paroda veikia iki birželio 29 d.
„Rupert“ (Meškeriotojų g. 33, Vilnius)
Dirba pirmadieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais–sekmadieniais 12–17 val.
