7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Mano filmai – tai aš!

Pokalbis su režisiere Jane Campion

Kora Ročkienė
Nr. 19 (1080), 2014-05-16
Kinas
Jane Campion
Jane Campion
Gegužės 14 d. prasidėjo svarbiausias metų kino renginys – Tarptautinis Kanų kino festivalis. Šiemet jo konkursinės programos žiuri vadovauja režisierė Jane Campion. Balandžio 30 d. jai suėjo 60 metų. Apie filmus ir kodėl Campion nekenčia gimtadienio tortų režisierę kalbino Mariola Wiktor. Jų pokalbio, išspausdinto žurnale „Zwierciadlo“, fragmentus pateikiame skaitytojų dėmesiui.
 
Suprantu, kad netaktiška moteriai priminti jos amžių, bet žinau, kad Jūs jo neslepiate ir kad tai geras gyvenimo rezultatų ir apmąstymų pretekstas.
(Juokiasi.) Žinoma, visi žino, kad man ką tik suėjo šešiasdešimt, ir nesuprantu, kodėl turėčiau to gėdytis. Esu savimi ir nesistengiu apsimesti esanti jaunesnė, nes tai juokinga ir neišmintinga. Tačiau, nepaisant metų bagažo, nesijaučiu... suaugusi!
 
Atsiprašau?
Kai patiriu vidinę harmoniją ir ramybę, kai esu susitaikiusi su savimi ir gerai jaučiuosi, tokią būseną vadinu beamže. Gimimo data tada neturi jokios reikšmės. Gal todėl sekasi draugauti su daug jaunesniais ir vyresniais už mane žmonėmis.
 
Dabar kuriate kitokius filmus nei anksčiau. Tapote romesnė?
Būtent tai žmonės vadina senėjimu. Mano filmai – tai aš. Prieš daug metų sukūriau filmus „Fortepijonas“ arba „Šventasis dūmas“, o dabar – „Švytinčią žvaigždę“. Pastarasis vadinamas mažiausiai feministiniu mano filmu, nors tuo pat metu sukūriau televizijos serialą „Top of the Lake“, kur blogis yra būdingas vyro prigimčiai ir pasireiškia dominavimo, valdžios, manipuliavimo prievarta poreikiu. Matyt, jau nebenoriu taip maištauti ir su daug kuo susitaikiau, bet ir toliau seku paskui savo širdį, instinktą, fantaziją. Užsiimu joga, o tai padeda išlaikyti atstumą su pasauliu. Akivaizdu, kad jaunystės maišto ir beprotybės laikai jau seniai praėjo. Kai esi jauna, tai yra privaloma ir gerai. Dabar taip pat darau savo, bet kitaip. Man niekad nerūpėjo karjera, visada dariau tai, ko pati norėjau, o ne tai, ko laukė žiūrovai ar kritikai. Kažkaip laimingai man pavykdavo išsilaikyti paviršiuje ir eiti pirmyn. Galiu pasakyti, kad susilaukiau sėkmės, bet nesu toks žmogus, kuriam reikalinga sėkmė, suprantama kaip raudonųjų kilimų apdovanojimai, šlovė ir spindesys.
 
Jūs esate vienintelė moteris režisierė, gavusi dvi „Auksines palmės šakeles“ už filmus „Peel“ (1982  m. apdovanotas trumpo metražo filmas) ir „Fortepijonas“ (1993), gegužę vadovausite šio didžiausio ir labiausiai prestižinio festivalio žiuri.
Jei būčiau režisierius vyras, tai būtų visai neypatinga. Tiesa? Juk nieko ypač nejaudina vyras kinematografininkas, kuris laimi „Auksinę palmės šakelę“ ar vadovauja žiuri. Toks stigmatizavimas išryškina, koks vis dar menkas moterų vaidmuo kino pramonėje.
 
Jūs tai pat buvote nominuota „Oskarui“ už filmo „Fortepijonas“ režisūrą. Per visą Amerikos kino akademijos apdovanojimų istoriją šioje kategorijoje nominuotos tik trys moterys.
Dažnai kartoju, kad Holivudas yra siaubingai konservatyvus ir maskulinizuotas, nors amerikiečių dokumentiniame ir nepriklausomame kine moterims sekasi vis geriau ir jų yra daug daugiau nei pagrindinės krypties kine. Tačiau Holivude moterų režisierių yra tik 6 procentai. Moterys ten dažniausiai dirba asistentėmis, grimuotojomis, kirpėjomis ir pan. Prodiuseriai, taigi tie, kurie gauna pinigus ir turi valdžią, bei kritikai, kurie rašo apie kiną ir formuojao jo suvokimą, taip pat dažniausiai vyrai. Visi jie demonstruoja vyrišką požiūrį, kuris paverčiamas privalomu ir visuotiniu. Vyrų pozicija tokia stipri, kad retai kuriai moteriai pavyksta prasimušti, na, nebent jos pavardė yra garsi. Pavyzdžiui, Sofia Coppola yra ne tik talentinga, bet ir Franciso Fordo Coppolos duktė.
 
Jums – moteriai iš tolimos Naujosios Zelandijos – pavyko įsitvirtinti be pažinčių. Maža to, Jūs visada plaukėte prieš srovę, kūrėte autorinį kiną ir įrodinėjote, kad jis taip pat gali susilaukti finansinės sėkmės. Tai kelia pagarbą...
Ačiū. Aš niekad nesiekiau sėkmės, nebuvau nuo jos priklausoma, nes žinau, kad tai būsena, kuri ateina ir praeina. Kai gavau „Auksinę palmės šakelę“ už „Fortepijoną“, prireikė daug laiko, kad susitaikyčiau su atėjusia šlove. Laimė, tvirtai stoviu ant kojų, ir kai kritikai po kelerių metų nepaliko sveikos vietos už filmą „Kruvinoji poezija“ („In the Cut“), priėmiau tai ramiai.
 
Iš kur toks atsparumas kritikai ir nepriklausomybė?
Niekad nenorėjau būti marionetė. Nuo pat jaunų dienų siekiau daryti tai, ką noriu, ir sakyti, ką galvoju. Daugumą žmonių anksčiau ar vėliau pasiveja rutina, jie daro kažką, ką, jiems atrodo, turėtų daryti, nes taip reikia, nes yra priklausomi nuo kitų žmonių vertinimų. Jie apleidžia savo troškimus, slopina tikras aistras. Gana ilgai ieškojau savojo kelio. Pralaimėdavau, nusimindavau, bet niekad nepasidaviau.
 
Kokią įtaką turėjo Jūsų šeima?
Užaugau meniškoje šeimoje. Mama buvo aktorė, tėvas – teatro režisierius. Gal tai nuskambės keistai, bet abi su seseria to gėdijomės. Nieku gyvu nenorėjau sekti tėvų pėdomis...
 
Kodėl?
Aktoriai dažnai ateidavo į mūsų namus ir kalbėdavo tik apie teatrą. Iš tikrųjų jie visąlaik vaidino. Mane tai siaubingai pykdė. Laikiau juos apsimetėliais, o visą jų meną – dirbtinumu, pasipūtimu ir melo viršūne. Todėl pradėjau studijuoti antropologiją Velingtone, Naujojoje Zelandijoje. Mane domino žmonių elgesio ritualai, jų paklusnumas kultūrinėms klišėms, stereotipams, konvencijoms, apsimetėliškumui. Tada daug skaičiau Claude’ą Levi-Straussą. Norėjau kuo greičiau ištrūkti iš namų, išvažiavau į Europą studijuoti meno, o paskui kurti filmus. Žinoma, iš pradžių mėgėjiškai, labiau pramogai. Nors man buvo pasakyta, kad neturiu režisierės sugebėjimų, pradėjau kurti trumpo metražo filmus. Iš noro prieštarauti! Laikui bėgant tai vis labiau įtraukė. Kai gavau savo pirmąją „Auksinės palmės šakelę“ už trumpo metražo filmą „Peel“, jau žinojau, kad būtent tuo noriu užsiimti.
 
Vis dėlto obuolys nuo obels netoli rieda. Ar tikite, kad kinas keičia žmones?
Taip, jis padėjo suaugti, prisidėjo prie intelektualinės mano raidos, padėjo pamatyti pasaulio sudėtingumą, jo dviprasmiškumą, gelmę, turtus, taip pat džiaugtis tuo, kad gyvenu. Net tada, kai atnešdavo skausmą ir kančią. Pamenu, kai praėjus 12 dienų po gimdymo praradau sūnelį Jaspersą, staiga supratau, kaip labai jį mylėjau. Tai buvo netikėta man pačiai, nes laikiau save gana šalta motina. Tas tragiškas įvykis atvėrė man iki tol nežinomas ir net nenujaučiamas emocijų gelmes. Žinau, kad tai nuskambės šventvagiškai, bet tuo sunkiu metu atrastas motiniškų jausmų sprogimas man tapo beveik... palaima. Pajutau, kad patys esame sau galbūt didžiausia paslaptis.
 
Todėl ir nemėgstate etikečių, vienprasmiškumo? Erzina, kai Jūsų filmai vadinami feministiniais?
Taip, nes toks požiūris juos padaro lėkštesnius, atima paslaptį. Nedaliju kino į vyrišką ir moterišką, tik į gerą ir blogą. Kuriu filmus apie sudėtingus žmonių tarpusavio santykius. Bet, žinoma, tai moters požiūris. Manau, gerai suprantu savo herojes. Stebiu jas ir nevertinu, nes tik aš galiu jas suprasti... Tie, kurie bando pasaulį aplipinti etiketėmis, suteikti jam reikšmių, apibrėžti, sutvarkyti, paprasčiausiai niekad jo nesupras. Man atrodo, kad tai – sąmoningo gyvenimo pradžia, turime jam šansą tik tada, kai atsisakysime savo iliuzijų, įsivaizdavimų ir rasime tikrą santykį su tikrove.
 
Kokiomis aplinkybėmis susiformavo toks Jūsų mąstymas?
Po filmo „Kruvinoji poezija“ pasidariau kelerių metų pertrauką darbe. Pajutau nuovargį. Staiga supratau, kad dvidešimt metų dirbau nesustodama. Kaip ištikta karštligės. Vis skubėjau, nes bijojau, kad jei nepasinaudosiu filmui skirtais pinigais, paskui apskritai galiu jų negauti. Be to, mano duktė Alice, kurios gimimas sutapo su „Fortepijono“ sėkme, pirmaisiais gyvenimo metais mane matydavo retai. Jaučiau, kad jei nesustosiu ir nekompensuosiu jai savo nebuvimo, negrįžtamai prarasiu kai ką labai vertinga. Dar norėjau pamatyti, ar galiu gyventi be kino ir kas esu ne filmavimo aikštelėje.
 
Ir ką atradote?
Kad mano pasaulis nesugriuvo. Negana to, jis tapo pilnesnis ir intensyvesnis. Atradau paprastų dalykų grožį. Rytmečius, praleistus su dukra, žaidimus su šunimi. Užsiėmiau joga. Išmokau kantrumo. Geriau miegojau. Atgavau vidinę pusiausvyrą. Manau, kad šios mano permainos kažkaip atsispaudė „Švytinčioje žvaigždėje“ – filme, kurį sukūriau beveik po ketverių metų pertraukos. Pamenu, net mano gerbėjai priekaištavo, kad sukūriau siaubingai senamadišką filmą, kad praradau feministės nagą... Ir apskritai, kam dabar rūpi neįvykęs XIX a. poeto Johno Keatso, tragiškai mirusio dvidešimt penkerių, romanas? Bet aš manau, kad tai vis dar universali tema. Juk visi žinome atvejų, kai žmonės, kurie įsimylėjo vienas kitą jaunystėje, bet dėl įvairių priežasčių pasuko skirtingais keliais, maitinasi tais jausmais visą gyvenimą. Kodėl nesukūrus filmo apie švelnumą, jautrumą, subtilumą, pasiaukojimą? Taip, tai nemadinga, bet, kaip jūs pati sakėte, aš vis dar plaukiu prieš srovę...
 
Kine sukūrėte galeriją stiprių moterų, kurios atsisako joms primestų vaidmenų, dažnai pačios inicijuoja seksą ir reiškia savo moteriškumą...
Taip, mane su jomis sieja prieštaravimas, maištas prieš vyrų valdomą pasaulį. Jos visos patiria keliones, simbolizuojančias brendimo procesą, savosios tapatybės paieškas... Pavyzdžiui, „Fortepijono“ Ada, atsidūrusi pasaulio pakraštyje, atranda savo seksualumą ir nori jį pagilinti. Į korsetą įsprausta moteris laužo tabu. Ji pradeda elgtis kaip vyras, nesieja sekso su jausmais, pradeda traktuoti vyrus kaip geismo objektą, apverčia aukštyn kojomis tradicinius vaidmenis. Ji turi tokią pat teisę kaip ir vyrai. Rut iš „Šventojo dūmo“ nesitaiksto, kad yra traktuojama kaip daiktas. Kartu ji demaskuoja brendimo procese ją lydintį vyrą kaip macho stereotipų kalinį. Jis gudriai slepia savo senstančio kaubojaus ir mergišiaus baimes.
 
Feministės negali pakęsti tokių tipų, juos niekina. O Jūs?
Nenorėčiau nei atskirti moterų nuo vyrų, nei rodyti vyrams priešiškumo. „Šventajame dūme“ man rūpėjo išlaisvinti vyrus nuo seksizmo ir lyčių lygybės. Tai ne taip paprasta, nes mūsų kultūroje nėra teigiamų pavyzdžių, kaip ta lygybė turėtų atrodyti. Net pačios moterys nežino, kaip funkcionuoti pasaulyje, kuris paremtas savo teisių įgyvendinimu. Atkreipkite dėmesį, net jei moteris užima aukštas pareigas, ji nesugeba kaip vyras šimtu procentu angažuotis į darbą, nes ją nuolat lydi kaltės pojūtis. Ar kad nesirūpina vaiku, ar kad susikaupė daug skalbinių, ar kad nespės apsipirkti ir pan. Tos moterys, kurios stengiasi prasimušti ir siekia karjeros, pradeda elgtis kaip vyrai, mąstyti kaip jie. Ir patenka į savo apsiribojimų spąstus. Dar kitos tampa priklausomos nuo meilės, nes yra taip išauklėtos ir suformuotos. Jos įsitikinusios, kad gali realizuoti save tik gyvendamos su vyru. Joms net nešaus į galvą, kad tai netiesa, kad vyras gali būti tik jų gyvenimo priedas, o ne vienintelis tikslas.
 
Svarsčiau, ar ne Jūsų kilmė iš tolimos Naujosios Zelandijos lėmė, kad esate tokia...
Ne. Gimimo vieta ir tautybė neturi jokios reikšmės. Iš toli pasaulis yra mažesnis. Nesiilgiu Naujosios Zelandijos, nors dažnai ten nuvažiuoju. Tai nepaprastai graži šalis, bet rojų žemėje ir savo vietą jame galima rasti kiekviename pasaulio kampelyje. Aš gyvenu Sidnėjuje. Jaučiuosi pasaulio pilietė. Visi esame žmonės ir mūsų jausmai panašūs. Valstybių ribos ir vėliavos – tai politikų prasimanymas. Stengiuosi gyventi nepavergta nei savosios kultūros patirties (nors ją žinau ir gerbiu), nei geografinės ar istorinės priklausomybės. Tai leidžia visavertiškai gyventi ir išlikti savimi. 
Jane Campion
Jane Campion
„Fortepijonas“
„Fortepijonas“
„Šventasis dūmas“
„Šventasis dūmas“
„Švytinti žvaigždė“
„Švytinti žvaigždė“
„Top of the Lake“
„Top of the Lake“
„Kruvinoji poezija“
„Kruvinoji poezija“