Praėjusį savaitgalį leidau prie televizoriaus. Du didieji renginiai – „Eurovizijos“ finalas ir Prezidento rinkimų pirmasis turas – paliko neišdildomų įspūdžių, šį tą naujo sužinojau ir apie Lietuvą, tiksliau, apie jos humoro jausmą. LRT žurnalistas Ignas Krupavičius, pranešdamas Lietuvos balsavimo rezultatus, nusprendė pajuokauti. Jis išsiėmė skustuvą ir pareiškė, kad laikas skustis barzdą. Tai gana daug pasako ne tik apie juokautoją, bet ir apie šalį, kuri jaučia pareigą mokyti visus, kaip jie turi elgtis.
Maža šalis, dideli kompleksai, todėl ir humoras specifiškas. Tik keista, kad taip juokauja jaunas žmogus. Juk šių metų „Eurovizija“ tiksliai suformulavo „žinią“: kiekvienas yra laisvas būti savimi, kurti save, savo gyvenimą. Svarbu, kad suprastum, kas esi ir ko nori, ir visai nesvarbu, kokia tavo tautybė, odos spalva ir kaip tu atrodai. Svarbiausia, kad būtum savimi. Tą patį sakė ir „Eurovizijos“ nugalėtoja Conchita Wurst: „Šią naktį skiriu kiekvienam, kuris tiki taika ir laisve. Esame tuo, kuo esame. Mūsų nesustabdysi.“
Jei atvirai, man nerūpi Thomo Neuwirtho lytis ar seksualinė orientacija, bet šis drag menininkas sukūrė įsimintiną įvaizdį, kuris iškilo virš „popsinio“ reginio. Šiame įvaizdyje susilieja daug reikšmių, kurias, manau, su malonumu analizuos kultūrologai. Aš pirmiausia prisiminiau kelis Pedro Almodovaro filmus, bet būtų įdomu ir pasiaiškinti, kaip ankstyvosios masinės kultūros reginys „moteris su barzda“ po kelių amžių tapo tolerantiškumo manifestu. Tai, kas anksčiau buvo cirko ar mugės elementas, įgijo naujų prasmių globaliame cirke, kuris vadinasi „Eurovizija“. Deja, bet mums šiame cirke neatsirado vietos. Gal todėl, kad nenorime būti autentiški ir nuolat mėgdžiojame kitus?
Dideliu cirku tampa ir lietuviška politika. Tai paradoksas, nes politikams siaubingai stinga humoro jausmo. Sunkiai galiu įsivaizduoti šmaikščiai juokaujančius beveik visus kandidatus į Prezidento pareigas, nors, mano galva, humoro jausmas tokiose pareigose tiesiog būtinas. Nors Rasos Juknevičienės LRT studijoje suformuluotas šūkis, kad balsavusieji už Dalią Grybauskaitę balsavo už Lietuvos ateitį, tikrai nusipelno katučių. Nieko juokingesnio iš mūsų politikų (ypač po to, kai iš politikos dingo Rolandas Paksas) tikrai negirdėjau. Tokio pobūdžio retorika buvo populiari mano pionieriškos jaunystės laikais, juk, regis, draugas Stalinas sakė: „Kas ne su mumis, tas prieš mus.“ Konservatoriai ir jų bendraminčiai tos retorikos dar nepamiršo. Štai viena mano kaimynė tvirtino, kad balsuos už Prezidentę, nes „Lietuvai reikia stiprios rankos“.
Geras būdas atitokti nuo nesveikų pseudopatriotizmo dozių (jau bijau, kad kiekvienąkart įsijungęs televizorių išgirsiu bleivojant dar vieną Prezidentės adoratorių: „Aš tikrai myliu Lietuvą!“) – amerikiečių filmai. Labai laiku BTV (21 d. 21.30) susirengė priminti talentingojo Paulo Thomaso Andersono „Magnoliją“ (1999). Šis mozaiką primenantis filmas rodo vieną dieną, kuri, įsikišus aukštosioms jėgoms, taps nepamirštama visiems herojams. Tarp jų – pagyvenęs vyras, mirštantis nuo vėžio, talentingas berniukas, tuščiai laukiantis tėvo dėmesio ir supratimo, kadaise populiarių televizijos šou nugalėtojas, sekso simbolis, mergina, kuri nori pamiršti vidinės tuštumos pojūtį, doras policininkas... Iš pradžių „Magnolija“ gali pasirodyti komedija, tačiau net juokingos istorijos filme turi tragišką ištarmę. Skubantiems ir paskendusiems savo problemose, abejingiems, nelaimingiems personažams Andersonas suteikia progą pamatyti tiesos blyksnį, pažiūrėti į save iš šalies, susigėsti arba pajusti kaltę. Filmas ilgas, trijų valandų, jame vaidina daug puikių aktorių (Julianne Moore, Williamas H. Macy, Jasonas Robardsas, Tomas Cruise’as, Alfredas Molina, Philipas Seymouras Hoffmanas, Johnas C. Reilly), bet varlių lietaus siūlau sulaukti, ypač jei dar nė karto nematėte filmo. Toks netikėtas katarsis kartais būtinas ir tikrovėje.
Vargu ar tokiam išbandymui pasirengę TV1 snobai, tad jiems skirtas stilingas Gary Rosso „Malonus miestelis“ (šįvakar, 16 d. 23 val.) leis pasvarstyti apie televizijos galią, mat filmo herojus – jaunas vaikinas Deividas – žavisi 6-ojo dešimtmečio televizijos šou „Pleasantville“. Vaikinukas ir pats svajoja atsidurti ten, kur visi mandagūs, malonūs, linksmi. Ir kartą jam tai pavyksta. Tik kaip iš ten sugrįžti atgal – juk gyventi nespalvotoje, sterilioje „muilo operoje“, kad ir kokia ji būtų nuostabi, tikras išbandymas gyvam žmogui. Kita vertus, kai stebiu iš televizijos šou neišlendančius politikus ar žvaigždes, kartais pagalvoju, kad Rossas buvo neteisus. Yra žmonių, kurie gali gyventi tik ten. Realybė pati juos atstumia.
Matyt, ir amerikiečiams kartais toks sterilumas nusibosta, todėl jie taip mėgsta filmus pagal „tikras istorijas“. Dažniausiai filme tokia istorija pasikeičia neatpažįstamai, bet žiūrovai nori žūtbūt tikėti jos autentiškumu. Jameso Haweso filmas „Čelendžeris“ (LRT, 17 d. 24 val.) paremtas tikrais 1986-jų įvykiais, kai JAV kosminis laivas „The Chalennger“ sprogo 73 skrydžio sekundę. Filmo herojui mokslininkui pavesta išsiaiškinti tragedijos priežastis.
Tedo Demme’s „Kokaino“ (BTV, 22 d. 21.30) herojus – paprastas vaikinas Džordžas (Johnny Deppas), kuris nusprendė tapti pirmuoju amerikiečiu, importuojančiu didelius kokaino kiekius. Jis sukūrė savo platinimo tinklą, tapo turtingas ir įtakingas. Filmo herojus taip pat turi autentišką prototipą.
Jį turi ir Barry Sonnenfieldo komedijos „Kontraktas su neūžauga“ (LRT, 18 d. 21.20) personažas – gangsteris ir reketuotojas Čilis. Patekęs į Holivudą atlikti eilinės užduoties – atgauti pinigus iš prasiskolinusio prodiuserio, jis nusprendžia pats kurti filmą. Čilis mano, kad jo turtingos gyvenimo patirties ir milžiniškos meilės kinui visai užtenka, kad taptų tikru kinematografininku. Politikai, ko gero, mano panašiai, kai kalba mums apie savo patirtį ir meilę tautai.
