7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vadimas Gluzmanas griežia Dvarioną

Simfoninės muzikos sezono pabaigos koncertas filharmonijoje

Živilė Ramoškaitė
Nr. 19 (1080), 2014-05-16
Muzika
Vadimas Gluzmanas, Juozas Domarkas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. E. Levin nuotr.
Vadimas Gluzmanas, Juozas Domarkas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. E. Levin nuotr.
Gegužės 10 d. koncertas filharmonijoje buvo skirtas kompozitoriaus Balio Dvariono 110-mečiui. Kartu su šia reikšminga sukaktimi dar paminėtos Richardo Strausso 150-osios metinės, o koncerto pranešėja minėjo ir dar vieną datą – koncertą dirigavusio Nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko vadovavimo šiam orkestrui 50-metį. Taigi 73-ojo sezono pabaigos koncertas buvo išties išskirtinis.
 
Koncerto programą sudarė kūriniai, susieti su minėtomis sukaktimis: Richardo Strausso simfoninė poema „Linksmosios Tilio Ulenšpygelio išdaigos“, op. 28, Balio Dvariono Koncertas smuikui ir orkestrui bei Piotro Čaikovskio paskutinė VI simfonija, op. 74 („Patetinė“). Koncertą pradėjo ir užbaigė orkestriniai veikalai. Ir Strausso poema, ir Čaikovskio VI simfonija filharmonijos salėje periodiškai skamba, publika šiuos kūrinius mėgsta ir mielai klausosi. Štai ir šįsyk jie buvo sutikti karštais plojimais. Trumpai apibūdinant interpretaciją, didesnė sėkmė, sakyčiau, lydėjo Strausso poemą, atliktą su romantišku polėkiu ir beveik literatūriniu vaizdingumu. Orkestras buvo visiškai paniręs į muziką, išraiškingi epizodai labai natūraliai keitė vienas kitą, atverdami vis naują muzikinio pasakojimo puslapį. Minkštai ir raiškiai grojo styginiai, tikslūs buvo pūtikai, atitinkamose vietose nestokoję žaismės ir lengvumo. Smagiai nuteikė įspūdingas veržlus valtornos solo, komiškas klarneto motyvas, stilingai buvo atliktos reikšmingos fleitos, obojaus replikos, tikslūs vario akordai.
 
Čaikovskio „Patetinės“ atlikimas tokio entuziazmo nesukėlė. Žinoma, buvo gerai nuskambėjusių epizodų, bet simfonijos visuma paliko stokos pojūtį, neįgijo aiškesnio reljefo. Daugoka drastiškų, tiesmukų emocijų ir mažoka raiškiau įprasmintos minties. Triukšmingos kulminacijos (varinių pučiamųjų aštrus skambesys) tutti vietose visiškai nustelbė styginius. Muziką blaškė nervingi gūsiai, įsisukę net ir į žavųjį antrosios dalies valsą, atliktą sunkiai ir tamsiai.
 
Didžiausia vakaro intriga buvo pirmąsyk Lietuvoje koncertuojantis smuikininkas Vadimas Gluzmanas ir jo pasirinktas kūrinys – Balio Dvariono Koncertas smuikui ir orkestrui. Atvirai sakant, vis dar reta, kad pasaulyje pagarsėjęs atlikėjas imtųsi lietuvių autoriaus kūrinio, tad kiekvienas toks atvejis sulaukia didelio dėmesio ir nuoširdaus džiaugsmo. Taip reagavau ne tik aš, bet ir gausus būrys muzikų, ypač stygininkų, kuriems priklauso ir kompozitoriaus sūnus smuikininkas Jurgis Dvarionas. Šiai publikos daliai seniausiai žinoma, kad Dvariono Koncertas greta gerokai vėliau sukurto Eduardo Balsio Antrojo smuiko koncerto yra vienas geriausių šio žanro kūrinių lietuvių muzikos istorijoje. Dabar tuo įsitikino filharmonijos publika, o tokių puikių muzikantų kaip Gluzmanas dėka apie tai sužinojo ir dar sužinos pasaulio melomanai ir atlikėjai. Mat neseniai šį koncertą Gluzmanas atliko Londono „Barbican“ salėje su BBC orkestru. Galbūt dar svarbiau, kad 2010 m. įrašų kompanija „BIS Records“ išleido CD su šio smuikininko įrašytu Dvariono Koncertu ir gražiąja pjese „Prie ežerėlio“ (Hagos simfoniniam orkestrui diriguoja Neeme Järvi). Ši pjesė, dar vadinama Pezzo elegiaco, ir yra labiausiai po pasaulį pasklidęs Dvariono kūrinys, ją yra įrašęs net ir Gidonas Kremeris, o violončelės versiją – David Geringas, Vytautas Sondeckis ir kiti. Turiu galvoje garsių užsienio kompanijų įrašus. Manęs nenustoja stebinti Lietuvos radijas, šių įrašų beveik netransliuojantis arba darantis tai itin retomis progomis...
 
Balys Dvarionas koncertą sukūrė 1948 m., tragiškuoju pokario stalinizmo siautėjimo laikotarpiu. Jo atmosfera šioje muzikoje aiškiai girdima – visose trijose kūrinio dalyse vyrauja niūrios spalvos, tamsi minoriška dermė su gimininga temine medžiaga, skleidžiančia gilų liūdesį, vietomis prasiveržiantį nevilties, rezignacijos nuotaikomis. Yra kelios mažoro salelės, tokios kaip pirmos dalies šalutinė tema – liaudies daina „Rudenio rytelį“ ir antros dalies greitesnio tempo vidurinis epizodas, kuriame imituojamos sutartinių sekundos ir sinkopės, bet niūrios kūrinio auros jos nekeičia. Liūdnas Dvariono muzikos elegiškumas siejasi taip pat su liaudies muzikos archajiniu monodiniu sluoksniu, kuriuo kompozitorius rėmėsi. Koncerto melodikoje gausu trichordo ir kitų būdingų intonacijų, muziką praturtinančių derminėmis savybėmis. Ypač išbaigta ir pavykusi yra koncerto vidurinė dalis (Andante, molto sostenuto), kupina dainiškos lyrikos. Pagrindinei temai Dvarionas panaudojo savo paties 1933 m. užrašytą melodiją „Alaus, alaus“. Iš paprastos ir rūsčios monodinės melodijos, pradžioje suskambančios autentišku pavidalu, kompozitorius tartum XIX a. romantikas sukuria dailią miniatiūrą: temą išmoningai varijuoja, apipina melizmomis, papuošia spalvinga harmonija.
 
Pirmasis koncerto atlikėjas ir jo iniciatorius buvo smuikininkas Aleksandras Livontas, puikus muzikantas virtuozas, palikęs, sakytum, etaloninę veikalo interpretaciją (jos pasiklausyti galima B. Dvariono šimtmečiui išleistame CD rinkinyje). Vadimas Gluzmanas koncertą griežė su menininko, kuriam puikiai pažįstamos garsios pasaulio scenos, užmoju (jo biografija siūlau pasidomėti internete, atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad jis augo mūsų kaimynystėje, Rygoje). Bet tarptautinė šlovė neužgožė nepaprastai šiltos menininko asmenybės, nuoširdus jo šypsnys akimirksniu sušildė publikos širdis vos jam pasirodžius scenoje. Pasigirdus derinamo smuiko garsui tuoj pat paaiškėjo, kokio rango smuikininkas grieš Dvariono Koncertą. Turiu minty ne vien Stradivari instrumentą, kuriuo jis groja, bet garso išgavimo būdą – būtent jis lemia smuiko skambesį. Beje, šis Stradivari egzempliorius priklausė įžymiam smuikininkui ir pedagogui Leopoldui Aueriui, o jis XX a. pradžioje koncertavo Vilniuje ir, galimas dalykas, tuo pačiu instrumentu griežė Miesto salėje, t.y. dabartinėje filharmonijoje.
 
Turbūt nereikia smulkiau ir aiškinti: Gluzmanas Balio Dvariono kūrinį pagrojo labai gerai. Visas natas jis perskaitė ir įgarsino juvelyriškai tiksliai, bet svarbiausia, jautriai įsiklausė, įsijautė į Dvariono muzikos dvasią. Kiekviena jo atlikta frazė skrido tiesiai į širdį. Smuiko solo kadenciją jis atliko kaip intensyvų dramatišką pasisakymą, kupiną patetiškų emocijų ir iškalbos. Nors šiame koncerte dominuoja dainingasis pradas, yra kur pasireikšti ir atlikėjo virtuozinei meistrystei. Šią plotmę Gluzmanas labiau išryškino finale (Vivo). Jo pasirinktas tempas buvo gerokai greitesnis už mums įprastą, tad Juozo Domarko diriguojamam Nacionaliniam simfoniniam orkestrui teko kaip reikiant pasitempti, kad suspėtų su solistu. Kas nors pasakys, kad labai greitas tempas galėjo pakoreguoti Dvariono muzikos prasmę, nes, nepaisant judėjimo, muzika ir finale išlieka niūri. Galbūt šiek tiek tas charakteris ir pakito, tačiau esmė liko ta pati, tarsi koks niūrus azartas. Publikai išprašius bisą, smuikininkas atliko Johanno Sebastiano Bacho Gavotte en Rondeau iš Partitos Nr. 3 E-dur, taigi perėjo į šviesų mažorą.

 

Vadimas Gluzmanas, Juozas Domarkas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. E. Levin nuotr.
Vadimas Gluzmanas, Juozas Domarkas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. E. Levin nuotr.
Vadimas Gluzmanas. E. Levin nuotr.
Vadimas Gluzmanas. E. Levin nuotr.