Meninio tyrimo „punctum“

Eidama į parodą tikėjausi, kad jau gerai žinomi menininkai ir ypač dailininkai parodys ką nors tokio, ko dar nebūsiu mačiusi anksčiau. Intriguoja ir pati parodos koncepcija, nes paprastai meninių tyrimų išklotinės (o aš tikiu, kad šiuolaikinio meno kontekste tokie tyrimai tiesiog būtini) lieka paslaptyje. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai pristatomas tik galutinis kūrinio variantas arba tyrimų rezultatas, todėl paroda siūlo vertingą galimybę – pažinti šių menininkų kūrybinį procesą.

 

Labiausiai mane nustebino tapytojos Eglės Ulčickaitės darbai. Jie iš tiesų priminė ką tik užsimezgusio tyrimo pradžią ir labai laisvus eskizus. Nes šiaip tapytojos darbai visuomet preciziškai apgalvoti ir tikslūs – pavadinimai išduoda, demaskuoja vaizdą, kuris vis artėja, kol pasidaro labai artimas. „Praėjus šalčiams“ stirnos staiga iššoka iš gobeleno ant sienos, ir nei aš, „nei mama, nei tėvas nežino, kaip vadinasi ta gėlė“. Bet iš labai įdomių kasdienybės apmąstymų iškyla vaizdai ir pavadinimai. Parodos aprašyme lygindama sovietinės kultūros pasąmonę su komunaliniu butu tapytoja klausia: „Kažin, kokią struktūrą turėtų lietuviška pasąmonė – gal kaip mano, o gal kaip jūsų butas?“

 

Šis klausimas slapta vis užduodamas ir toliau – „Išklotinėje“ sovietinės ir lietuviškos pasąmonės persidengimų ieško ne vienas menininkas, pavyzdžiui, Renata Tamošiūnaitė kūrinyje „Kriminalizuotas seksualumas“ arba Laisvydė Šalčiūtė instaliacijoje „(Melo)dramos“. Tačiau šių darbų detalės taip išsibarsčiusios, kad sunku susekti tyrimo eigą ar klausimo pradžią. Be to, atrodo, kad Kito daiktai, per kuriuos atsiskleidžia tapatybė ir kasdienybė, nėra tokie įdomūs kaip praeities ir dabarties neapčiuopiami pasąmonės struktūrų palyginimai. Kilo mintis apie šių metų „Kino pavasaryje“ rodytą bosnių režisierės Jasmilos Zbanič filmą „Tiems, kurie nepasakoja istorijų“ („Za one koji ne mogu da govore“, 2013). Jame pagrindinė aktorė Kim atostogaudama netikėtai atranda, kad praėjusią naktį miegojo viešbutyje, kuriame karo metais buvo įkurta moterų koncentracijos stovykla, ir ima svarstyti, ar žmonija atsakinga už savo praeities istorijas, kaip elgtis tose erdvėse dabar. O kam skirtos istorijos žmonių, anksčiau gyvenusių tuose kambariuose ir butuose, kuriuose įkvėpimo ieško šiuolaikiniai menininkai?

 

Vaizdo tikrumo klausimą įtaigiai analizuoja Žygimantas Augustinas darbe „Vaizdo poreikis / K. Donelaičio atvejis“. Eksponuoti vaizdai papildo ankstesnį žinojimą apie kūrinį, priartina prie jo kūrimo proceso turbūt labiausiai iš visų dailės doktorantų darbų. Pavyzdžiui, Adomas Danusevičius rodo jau daug kartų matytus kūrinius neatskleisdamas jokių papildomų detalių. Tokie pat uždari man pasirodė ir Jolantos Kyzikaitės, Monikos Furmanavičiūtės, Algirdo Gatavecko rodomi darbai. Menininkų naudojamos strategijos jau nekart matytos, o kūrybinio proceso detalės – be galo įdomios, bet neatskleistos, jomis nenorima pernelyg dalintis.

 

Tarkime, Monikos Furmanavičiūtės „Valerijos atgimimai“ primena jau anksčiau vasarį „Akademijos“ galerijoje eksponuotus jos darbus parodoje „Fuck identity. It’s all about sex“. Moteris tapytojos drobėse išsiskėtusi, gyvuliškoje kūnų mėsmalėje prisigėrusi savo skysčių, ridenanti apvalius ar pailgus žaisliukus, pasimetusi tarp plonų, aštrių siūlų ar susirišusi jais, pasmeigta ant iešmų, nors pati menininkė apie savo parodą tuo metu rašė: „Taip, tapyboje analizuoju moteriškąją tapatybę. (...) Žodžiu „tapatybė“ apibrėžiu buvimą šiuolaikine moterimi.“ Taigi tokia paviršutiniška moters tapatybės interpretacija pernelyg sureikšmina seksualumą ir kūniškumą, tarsi tai būtų vieninteliai dalykai, apibrėžiantys moters tapatybę, ir šio tyrimo išklotinė nepaaiškina tokio pasirinkimo.

 

Menininkė Rūta Spelskytė, pateikusi gana daug medžiagos apie savo tyrimą, pasakoja ant polietileninės plėvelės apie tuos įvykius, kuriuos galima pavadinti punctum. Roland’as Barthe’as rašė, kad nuotraukos punctum yra tas atsitikimas, kuris į mane nusitaiko (bet taip pat mane sužeidžia, yra man skaudžiai malonus). Ši paroda labai primena tokį punctum, ir vertėtų pasidžiaugti, kad VDA meno doktorantūros studentai ne tik pasakoja mums apie skaudulius, bet ir skatina gijimą.