7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dėmesys aktoriui ir pasakojimui

Tarptautiniam vieno aktoriaus festivaliui „MonoBaltija“ pasibaigus

Wioleta Komar spektaklyje „Diva“. Nuotrauka iš „MonoBaltijos“ archyvo
Wioleta Komar spektaklyje „Diva“. Nuotrauka iš „MonoBaltijos“ archyvo
Gegužės 7–11 d. Kauno kameriniame teatre vyko ketvirtasis tarptautinis vieno aktoriaus festivalis „MonoBaltija“. Festivalyje parodyta 13 spektaklių iš 10 šalių: Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Suomijos, Armėnijos, Izraelio, Ukrainos ir Didžiosios Britanijos. Kitaip nei anksčiau, šiemetiniame festivalyje, skirtame jo sumanytojo Stanislovo Rubinovo atminimui, nebuvo konkurso. Įteiktas tik žiūrovų simpatijų prizas, jis atiteko aktorei Wioletai Komar už dainininkės Noros Sedlel vaidmenį monospektaklyje „Diva“.
 
Renginys ne veltui laikomas vienu iš geriausių monospektalių festivalių Europoje. Dauguma programos spektaklių buvo įdomūs, visi vaidinimai įvyko, nebuvo jokių nesklandumų. Kalbinti aktoriai vertindami „MonoBaltiją“ akcentavo, kad panašiuose renginiuose susiduria su ne itin gera organizacija, nesusipratimais dėl sceninės įrangos, prastesne programa, o Kaune jie jautėsi itin gerai. Užsienio dalyviams surengtos ekskursijos po miestą ir Rumšiškių liaudies buities muziejų. Po spektaklių vykdavo įdomių diskusijų vakarai. O žiūrovų buvo du tris kartus daugiau nei įprasta.
 
Vienintelis iškilęs klausimas – kodėl rodyti būtent šie spektakliai? Į jį atsakė pats teatro meno vadovas Aleksandras Rubinovas: „Esminė problema, su kuria susidūrėme organizuodami šį festivalį – menkas finansavimas, todėl negalėjome pakviesti visų menininkų, kurių norėjome, sunku rasti rėmėjų, pirmajam festivaliui Kauno miesto savivaldybė skyrė 70 tūkstančių litų, o šiam – tik 30 tūkstančių.“
 
Lietuviškoje programoje pristatyti trys spektakliai: „Kritimas į tamsą“ (Juozo Miltinio dramos teatras, aktorius Vidmantas Fijalkauskas, režisierius Saulius Varnas), „Koba“ (Kauno kamerinis teatras, aktorius ir režisierius Aleksandras Rubinovas) ir „Paskutinė Krepo juosta“ (OKT, aktorius Juozas Budraitis, režisierius Oskaras Koršunovas). OKT spektaklis – įspūdingiausias ne tik lietuviškų, bet ir visų festivalio spektaklių kontekste. Juozas Budraitis meistriškai perteikia „beketišką“ Krepo – pagyvenusio vyro – vidinę būseną klausant praeityje paties įrašytų juostų. Krepas analizuoja nugyventą gyvenimą, kritiškai vertina daugelį savo poelgių, tačiau nieko neišsižada, nes nenori, kad viskas vėl pasikartotų. Spektaklis labiausiai pateisino lūkesčius, nes, priešingai nei daugelyje kitų darbų, jame nedominuoja vien žodis. Čia į paveikią visumą susijungia aktoriaus balsas, judesiai, juostų įrašai, muzika, apšvietimas, scenovaizdis.
 
„Koboje“ A. Rubinovo personažas Fudzi pasakoja apie savo gerą draugą Staliną. A. Rubinovui pavyksta atskleisti prieštaringą Stalino (Kobos) asmenybę, užvaldytas valdžios troškimo jis pats išžudo savo artimus draugus. Statyti biografinius spektaklius nenuobodžiai yra nelengvas uždavinys, bet A. Rubinovas lengvai persikūnija tai į Fudzi, tai į Kobą. Sceninėje erdvėje, kaip ir spektaklio tekste, nėra nereikalingų daiktų, žodžių, judesių.
 
„Kritime į tamsą“ vaizduojama Lolitos istorija. Vyriškis įsimyli šešiolikmetę, palieka šeimą, patenka į autoavariją, apanka, tuomet susiduria su melu ir apgavystėmis. Spektaklyje literatūrinė medžiaga interpretuojama šiuolaikiškai, naudojamos videoprojekcijos, deja, nebloga vaidyba neperteikia visų dvasinio aklumo, būties absurdo aspektų.
 
Iš svečių programos didžiausią įspūdį paliko suomių spektaklis „Ant ratų“ (aktorius Pekka Heikkinen) ir lenkų spektaklis „Jobas, mano draugas“ (aktorius ir režisierius Januszas Stolarskis). „Ant ratų“ – autobiografinis aktoriaus kūrinys, su kuriuo jis praėjus penkiolikai metų po patirtos autoavarijos sugrįžo į sceną. Invalido vėžimėlyje sėdintis aktorius vaidina personažą, susiremontavusį seną namą, bet vis dar ieškantį atsakymų į klausimą, kaip jam įkvėpti gyvybės. Kartais jį apima vienatvė, desperacija, rezignacija, bet jis vis bando įžiebti sau gyvenimo džiaugsmą. Namas tampa kūno metafora, vaidyba – terapija. Tačiau galutiniai atsakymai paliekami patiems žiūrovams, nes gyvenimo pilnatvės paieškos aktualios kiekvienam ir nesvarbu, ar tu sėdi invalido vežimėlyje, ar stovi ant kojų. Aktorius kalba itin natūraliai, sykiu ir komiškai, ir liūdnai.
 
J. Stolarskis spektaklyje „Jobas, mano draugas“ kalba labiau pasitelkdamas savo kūną, o ne žodį. Jobo knygos fragmentai skamba iš garso įrašo. Aktorius prabyla tik kartkartėmis, tad ir fizinė, ir dvasinė Jobo kančia perteikiama kūno judesiais. Ant iki pusės apsinuoginusio aktoriaus kūno pasipila smėlis, jo judesius papildo videoprojekcijos. Scenoje apšviečiamas tik aktoriaus kūnas, kitur tvyro tamsa. Nors spektaklis vaidinamas lenkų kalba be vertimo, žinant Jobo knygą nesunku suprasti, kas norima pasakyti – keliamas klausimas, kur glūdi žmogiškumo esmė. J. Stolarskio Jobas – tai bet kuris bet kurios epochos žmogus.
 
Spektaklius iš Rusijos („Sašos Čiornyj koncertas fortepijonui ir artistui“, aktorius Aleksejus Devotčenko), Baltarusijos („Dostojevskiškas klausimas“, aktorius Valerijus Šuškevičius), Estijos („Rainerio rytas“, aktorius Indrekas Taalmaa), Armėnijos („Kreipiuosi į jus...“, aktorius Robertas Akopianas) siejo bendra tendencija – tradicinė vaidyba, verbalinė raiška, prisiminimai, smarkiai veikiantys personažų dabartinius išgyvenimus. Šiame kontekste išsiskyrė judesio ir vaizdo spektaklis „Moteris, nenorėjusi nusileisti ant žemės“ (aktorė Gabrielle Neuhaus, Izraelis). Jame aktorė atsiskleidžia kaip šokėja, performansų atlikėja. G. Neuhaus vaizduojama moteris nenori kojomis paliesti žemės ir po savo namus juda užlipusi ant įvairių daiktų, peršokdama nuo vieno ant kito, į juos įsikabindama. Vėliau scenoje sustatoma daug vandens pilnų plastikinių butelių, kuriais aktorė vaikšto ir manipuliuoja, perteikdama „ėjimą vandeniu“. Galiausiai ji drąsiai atsistoja ant žemės, tarytum atradusi atramos tašką gyvenime.
 
Ukrainiečių spektaklis „Štein šeimos pokalbis apie nesantį poną fon Gėtę“ (aktorius Jurijus Nevgamonny) išsiskyrė tuo, kad jame pasitelktas B. Brechto epinio teatro atsiribojimo efektas. Aktorius vaidina moterišką personažą – Scharlotte von Stein, pasakojančią vyrui apie savo meilę Goethe’i. Aktorius nepersirengia moterimi, nesielgia kaip moteris, scenoje jis pasitelkia lėles, vaizduojančias poną fon Stein ir rašytoją Goethe. Su istorine spektaklio atmosfera kontrastuoja šiuolaikinė muzika, aktorius į pasakojimą žvelgia ironiškai. Žiūrovas taip pat skatinamas pažvelgti į šią istoriją kritiškai.
 
Spektaklyje „Čaplinas“ iš Didžiosios Britanijos (aktorius Pitas Uttonas) vaizduojama Charlie Chaplino asmenybė. Spektaklį pagyvina videoprojekcijos: aktorius užeina už ekrano, taip tarsi patekdamas į Chaplino filmą, ir vėl grįžta į sceną.
 
Daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukusiame W. Komar spektaklyje „Diva“ pasakojama apie dainininkės Noros Sedlel likimą. Ji Lodzės žydų gete išvengė mirties labai skaudžia kaina – nuoga dainuodavo gestapui, būdavo prievartaujama. Ji pagimdo sūnų, kurio netenka, ir tik po daugelio metų jį sutinka. W. Komar atveria savo veikėjos vidinius prieštaravimus ir skaudžius prisiminimus.
 
Apibendrinant galima pritarti teatro kritikės, profesorės Galinos Kovalenko iš Sankt Peterburgo žodžiams: „Literatūrinė medžiaga šiame festivalyje, deja, buvo ne paties aukščiausio lygio, tačiau kai kurie aktoriai sugebėjo šią medžiagą pakylėti.“

 

Wioleta Komar spektaklyje „Diva“. Nuotrauka iš „MonoBaltijos“ archyvo
Wioleta Komar spektaklyje „Diva“. Nuotrauka iš „MonoBaltijos“ archyvo
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Januszas Stolarskis spektaklyje „Jobas, mano draugas“. Nuotrauka iš „MonoBaltijos“ archyvo
Januszas Stolarskis spektaklyje „Jobas, mano draugas“. Nuotrauka iš „MonoBaltijos“ archyvo
Pekka Heikkinenas spektaklyje „Ant ratų“. Nuotrauka iš „MonoBaltijos“ archyvo
Pekka Heikkinenas spektaklyje „Ant ratų“. Nuotrauka iš „MonoBaltijos“ archyvo
Aleksandras Rubinovas spektaklyje „Koba“. Nuotrauka iš „MonoBaltijos“ archyvo
Aleksandras Rubinovas spektaklyje „Koba“. Nuotrauka iš „MonoBaltijos“ archyvo