7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kuris esi gelmėje

Holivudas neatsisako minties šviesti liaudies masių, nesvarbu, kokiame žemyne jos gyventų. Paskutiniais metais šiam tikslui dažnai pasirenkamos katastrofų, siaubo, apokaliptinio filmo konvencijos. Tai suprantama, nes kalbėdami apie grėsmę žmonijai tokie filmai paprastai aiškina ekologiško gyvenimo taisykles. Jauno britų režisieriaus Garetho Edwardso „Godzila“ („Godzilla“, JAV, 2014) – iš tokių švietėjiškų filmų. Ekologišką mintį apie būtiną gamtos ir žmonių pusiausvyrą filme be žodžių išdėsto gelmių pabaisa Godzila. Pabaisos elgesį žiūrovams paaiškina japonų mokslininkas daktaras Serizava (Ken Watanabe). 10-ojo dešimtmečio pabaigoje Filipinuose aptikęs nežinomos pabaisos kiaušinį, mokslininkas 15 metų augina tą pabaisą kokone, kuris įkurdintas Japonijoje, sugriautoje atominėje elektrinėje. Tai nėra atsitiktinumas, nes pabaisa maitinasi atomine energija. Tačiau ateina diena, kai pabaisa subręsta ir nusprendžia keliauti pas patelę, kuri ištrūko iš atominių atsargų saugyklos Nevadoje.

 

Kalbėti judesiu, kalbėti kūnu

Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ šiemet buvo itin gausu sėkmingų lietuvių darbų. Prisimenant matytus spektaklius neiškyla idėja, tema ar vaizdinys, apibendrinantis visus pristatytus darbus. Jau įprasta, kad pavadinime esantis žodis „Baltijos“ nėra spektaklių geografinio bendrumo nuoroda. Tačiau šiemet ir pats žodis „šokis“ neatrodė tinkamiausias net ir pagrindinei raiškos priemonei apibrėžti: festivalyje rodytuose spektakliuose jo vaidmuo svyravo nuo pagrindinio iki tiesiog įrašo kūrėjų biografijose. Šoktas modernus, šiuolaikinis ir gatvės šokis, buvo šiek tiek baleto ir fizinio teatro, šiek tiek performanso ir dramos teatro bei šokio derinių. Taigi – visko iš daugelio Europos kraštų.

 

Kad nebūtume gyvuliai neraliuoti

Penktadienį „Skalvijos“ kino teatro palanges nuklojo ne tik furšetams įprastas sūris ir vynas, bet ir bandelės, pienas: Tarptautinės šeimos dienos proga gausiai susirinkusioms mamoms ir jų mažyliams buvo pristatytas naujausias, vienuoliktas Lietuvių liaudies kultūros centro serijos „Gyvoji tradicija“ filmas apie vaikų auginimo tradicijas Lietuvoje – „Ūcia lylia“.

Žanro diktatūra

Ispanų režisierius Danielis Sánchezas Arévalo „Vestuvių čempionate“ („La gran familia española“, Ispanija, 2013) pasakoja ne vieną kartą kituose filmuose, dažniausiai – Holivudo, matytą istoriją. Didelę gražią šeimą į vieną vietą suburia koks nors įvykis. Vestuvės, laidotuvės, jubiliejus, krikštynos – progos gali varijuoti. Kurį laiką viskas klojasi ramiai, taikiai ir pagal planą. Tačiau greitai pradeda aiškėti, kad už pavyzdingos šeimos fasado dedasi nelabai gražūs dalykai. Prasiveržia namiškių nuoskaudos, pyktis, pavydas, neapykanta, slopinti troškimai ar aistros, į dienos šviesą iškyla ilgai slėptos paslaptys ir melagystės. Šventė visiems tampa dideliu išbandymu. Sukrečiančiu terapijos seansu, po kurio nebebūna taip, kaip buvo anksčiau, arba atvirkščiai – viskas grįžta į senas, tik šiek tiek kitaip nušviestas vėžes. Tačiau svarbiausia, namiškiai (dar kartą) supranta, kad gyvenime svarbiausias dalykas – šeima. Tokią fundamentalią, bet dažnai iki saldaus sentimentalumo supaprastintą ištarmę mums bando įrodyti holivudinės romantinės komedijos.

„Užkabliuojantis“ gyvumas

Slam poezijos skaitymus ėjau stebėti po beveik ištisų metų pertraukos. Pirmą kartą šį renginį pamačiau jau nebeveikiančioje „Fluxus ministerijoje“ vieną gūdų, regis, 2011 m. lapkričio vakarą. Tada tik žinojau, kad kurti ir skaityti slam poeziją gali praktiškai bet kas, vertinantis žodžių ritmą, turintis ką pasakyti ir nebijantis tai išraiškingai „išrėžti“ nuo scenos. Per trejus metus renginys gerai įsibėgėjo, išpopuliarėjo ir vėl reguliariai vyksta kultūros bare „Kablys“.

 

Priešpaskutiniai prieš vasaros sezoną slam skaitymai vyko balandžio 25-ąją. „PIN“ renginio kontekste, antrame „Kablio“ aukšte, buvo galima pamatyti jame dalyvaujančių menininkų darbų parodą. Deja, dėl žiūrovų gausos ir nuovargio to padaryti nepavyko, užtat gavau vertingų įspūdžių, kurie daug pasako ne tik apie šį slam sezoną, laikinai užsidarysiantį gegužės 29 d. bare „Kablys“ ir „derlių“ apžvelgsiantį birželio 7 d. Palaukinės kultūros centre, bet ir per kelerius metus įvykusius pokyčius.

Romantizmo pėdsakais

Jaunieji kūrėjai susivienijo jau ketvirtą „Sezoną“. Šįkart – kad pasvarstytų, ką reiškia romantizmo sąvoka ir kokiame kontekste mes linkę ją vartoti. Koks yra šių dienų romantizmas? Kuo romantiškas jų pasirinktas kūrinys? Atsakymai į šiuos klausimus buvo eksponuojami greta kūrinių. Menininkų pasirinkti darbai tarsi įgavo naujų atspalvių, mėginant juose atrasti romantizmo pėdsakų. Todėl ir aš bandysiu žvelgti į parodą rengėjų pasiūlytu būdu.
 
Eglės Karpavičiūtės darbas „Nutapyta ekspozicija Luvre“ parodo vietą, kurioje turėjo kabėti paveikslas. Tai sukelia praradimo, nostalgijos jausmą. Likusi žymė verčia jausti tuštumą, ją užpildyti sunku, gal net neįmanoma. Čia romantika siejama su praeitimi ir praradimu, praeinančiu ir nesugrąžinamu laiku.  

Tvarka turi būti

Kad Lietuvoje demokratija turi trūkumų, seniai nieko nestebina. Jauna šalis dar tik mokosi pilietiškumo abėcėlės, todėl siekis suvaldyti politikų savivalę ir įvesti tvarką čia kartais susiduria su desperatiškomis pastangomis. Su tokiomis pastangomis, regis, susidūrė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro iniciatyva palaikyti jaunus menininkus. Praėjusiais metais vykusio dramaturgijos festivalio „Versmė“ organizatoriai, eliminavę konkursą ir savo nuožiūra atrinkę tris rašančius žmones, pavedė kiekvienam jų sukurti pjesę šmaikščiai maironiška tema „Graži tu, mano brangi tėvyne“. Į teksto kūrimo procesą buvo įtraukti ir aktoriai bei režisieriai. Tai tik dar kartą parodė, kaip rizikinga pirkti katę maiše. Tokiais atvejais rezultato beveik neįmanoma numatyti, o rengėjai gali džiaugtis, kad novatoriškas strategijas taikančios kūrybinės dirbtuvės įvyko. Turbūt tokia yra demokratijos kaina.

 

Ištirpdė ledus

Trumpai perteikdama baleto „Sniego karalienė“ premjeros LNOBT įspūdžius, išskirčiau dabartinės trupės pajėgumą atliekant sudėtingos ir turiningos choreografijos, monumentalų 3 veiksmų veikalą. Jos autorius – žymus Didžiosios Britanijos choreografas ir režisierius Michaelas Corderis. Gaila, kad susirgus mūsų baleto artistėms, pagrindinį vaidmenį teko šokti viešniai iš Didžiosios Britanijos Erinai Takahashi. Tačiau išskirtinis primabalerinos profesionalumas nesutrukdė spektakliui tapti vientisa visuma. Lietuvos baleto trupė parodė savo meistriškumą, kurio kartelė užkelta itin aukštai, skatinanti lygiuotis ir tobulėti. Tokie spektakliai, kaip ir romantinio baleto repertuaras, „didiesiems“ teatrams, baleto artistams ­– būtini. „Sniego karalienė“, nors ir sukurta ne specialiai LNOBT scenai (šis 2007 metų M. Corderio darbas skirtas Anglijos nacionaliniam baletui), mūsų teatro repertuaro kontekste maloniai gaivi, nes santūriai modernizuota, neoklasikinė, darniai sugyvenanti su jai parinkta Sergejaus Prokofjevo muzika (skamba baleto „Akmeninė gėlelė“, Penktosios simfonijos, operų „Karas ir taika“ bei „Sužadėtuvės vienuolyne“ fragmentai). Nuoseklią baleto muzikos partitūrą parengė britų kompozitorius Julianas Philipsas.

Netekome aktoriaus Antano Šurnos

 Pirmadienį, gegužės 19 d., eidamas 75-uosius metus, mirė teatro ir kino aktorius Antanas Šurna. Žymus Lietuvos aktorius sukūrė daugiau kaip 50 įsimintinų teatro ir kino vaidmenų. 

 
Valstybiniame jaunimo teatre aktorius dirbo nuo pat jo įsikūrimo pradžios. 1966 m. pirmajame teatro spektaklyje – W. Shakespeare’o „Romeo ir Džiuljeta“ – A. Šurna vaidino jaunąjį Romeo. Paskutinis jo vaidmuo buvo sukurtas dar šių metų vasarį Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje „Pabaigos pradžia“. 2000 m. aktoriui buvo skirtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinas, 2012 m. įtekta Vyriausybinė kultūros ir meno premija. 
 

Pragariška raudona

Dažnai atrodo, tarsi pagrindinis menininkų tikslas – siekis nustebinti, šokiruoti. Vis dėlto matant Raimondo Gailiūno kūrybą nepanašu, kad šokas čia esminis, greičiau toks efektas įvyksta savaime, nuoširdžiai skleidžiantis dailininko pasaulėjautai. Būtent ji čia svarbiausia, ji lemia vaizdinius, naratyvus ir tapybos kalbą. Parodoje „Atviras langas“ dailininkas rodo, kaip mato pasaulį iš šono, ir nors nekyla noras abejoti jo nuoširdumu, regimas požiūris yra ir ne mažiau griežtas.
 
Didaktika dabar suvokiama kaip pamokslavimas iš aukšto ir atrodo visiškai pasenusi, nepopuliari ir vengtina moralizavimo forma, ypač šiuolaikiniame mene, tačiau panašu, kad R. Gailiūniui negana „meno vardan meno“ idėjos. Kūriniuose matyti kritika visuomenei (kas tikrai nėra retas atvejis šiuolaikinių menininkų kūryboje), taip pat galima įžvelgti ir aiškios didaktikos. Reikia pripažinti, kad tiesioginis vartotojiškos, susvetimėjusios visuomenės kritikavimas, moralizavimas šiuolaikinio meno kontekste gali atrodyti naivokai, tačiau R. Gailiūno kūryboje tokios temos yra giliai ištyrinėjamos. Darbuose jaučiami dailininko išgyvenimų pėdsakai, dominuoja makabriški pakitusios realybės vaizdiniai, kurie pranoksta naivų baksnojimą pirštu.
PUSLAPIS
IŠ
1003