Ištirpdė ledus

Trumpai perteikdama baleto „Sniego karalienė“ premjeros LNOBT įspūdžius, išskirčiau dabartinės trupės pajėgumą atliekant sudėtingos ir turiningos choreografijos, monumentalų 3 veiksmų veikalą. Jo autorius – žymus Didžiosios Britanijos choreografas ir režisierius Michaelas Corderis. Gaila, kad susirgus mūsų baleto artistėms pagrindinį vaidmenį teko šokti viešniai iš Didžiosios Britanijos Erinai Takahashi. Tačiau išskirtinis primabalerinos profesionalumas nesutrukdė spektakliui tapti vientisa visuma. Lietuvos baleto trupė parodė savo meistriškumą, kurio kartelė užkelta itin aukštai, skatinanti lygiuotis ir tobulėti. Tokie spektakliai, kaip ir romantinio baleto repertuaras, „didiesiems“ teatrams, baleto artistams ­– būtini. „Sniego karalienė“, nors ir sukurta ne specialiai LNOBT scenai (šis 2007 metų M. Corderio darbas skirtas Anglijos nacionaliniam baletui), mūsų teatro repertuaro kontekste maloniai gaivi, nes santūriai modernizuota, neoklasikinė, darniai sugyvenanti su jai parinkta Sergejaus Prokofjevo muzika (skamba baleto „Akmeninė gėlelė“, Penktosios simfonijos, operų „Karas ir taika“ bei „Sužadėtuvės vienuolyne“ fragmentai). Nuoseklią baleto muzikos partitūrą parengė britų kompozitorius Julianas Philipsas.

 

S. Prokofjevo muzikos lyrinis santūrumas, motoriškų ritmų energija bei teatrinis vaizdingumas, ką gerai perteikė orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus, atitiko Hanso Christiano Anderseno pasakos motyvais sukurtą baleto libretą. Jam atskleisti, beje, buvo naudojami ir pantomimos elementai. Muzika ir šokis, sakyčiau, buvo gerokai pakylėti virš siužeto peripetijų (net čigonė šoko su puantais). Jas, be pantomimos, „įžemino“ ir puošnūs, iki kelių šokėjų kostiumai bei jiems rezonuojančios, taip pat realistinės kaimo gamtos aplinką bei Sniego karalienės valdas atkuriančios dekoracijos (dailininkas Markas Bailey, šviesų dailininkas Paulas Pyantas, Didžioji Britanija). Šių spektaklio dalių klasiškumas slopino inovatyvias muzikos ir choreografijos tendencijas. Jas išryškinus, spektaklis atrodytų gerokai modernesnis. Tačiau tikriausiai klasikos gerbėjams ir vaikams dekoracijos bei kostiumai (be to, dar atpažįstant vilkus, lapes ir elnią) atrodė labai gražūs, spalvingi, blizgantys.

 

Kūrinio, ypač didelės apimties, įspūdį neretai nulemia finalai. Pasibodėjimą kelia juose kuriami „liaudies šventės“ vaizdai. Panaši „šventė“ yra ir šiame pastatyme, bet pernelyg neužsitęsusi scena nesužlugdė bendro, įspūdingo choreografinio kūrinio vaizdo. Būtent choreografinio, nes išradingi solo, duetai, tercetai, taip pat charakterinių ir klasikinių šokių (valsas) kordebaleto ir kitos scenos – didelės apimties. Jos tiesiog simfoniškai išplėtotos, turi įsimenančius leitmotyvus (pvz., Sniego karalienės skrydis virš galvų). Balete išlaikomos įtaigios žanrinės proporcijos, jas įvairinant skerco atspalviais (Gerdos kelionė su Elniu), choreografinis piešinys prisodrinamas sinchroninėmis ir asinchroninėmis, kontrapunktinėmis solistų ir ansamblių linijomis, sudėtingais palaikymais, kūrybingai išnaudojant labai platų profesionalių baleto artistų galimybių arsenalą.

 

Baletas ilgas, jame visko labai daug, o M. Corderis ­– ne tik choreografas, bet ir režisierius – sugeba šią gausybę kryptingai suvaldyti. Tai būtų neįmanoma be atitinkamo meistriškumo lygio Lietuvos baleto artistų. Taigi norisi juos visus pagirti ir bent pagrindinius įvardyti – gegužės 17 d. šoko Stanislavas Semianiura (Kajus), Grytė Dirmaitė (Gerda), Greta Gylytė (Čigonaitė), Žilvinas Beniuševičius (Čigoniukas), Martynas Rimeikis, Ernestas Barčaitis (Vilkai), Maja Dolidzė, Julija Turkina (Lapės), Romas Ceizaris, Eligijus Butkus (Rožės).