7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tvarka turi būti

Apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektą „Demokratija“

Lina Klusaitė
Nr. 20 (1081), 2014-05-23
Teatras
Scena iš spektaklio „Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
Kad Lietuvoje demokratija turi trūkumų, seniai nieko nestebina. Jauna šalis dar tik mokosi pilietiškumo abėcėlės, todėl siekis suvaldyti politikų savivalę ir įvesti tvarką čia kartais susiduria su desperatiškomis pastangomis. Su tokiomis pastangomis, regis, susidūrė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro iniciatyva palaikyti jaunus menininkus. Praėjusiais metais vykusio dramaturgijos festivalio „Versmė“ organizatoriai, eliminavę konkursą ir savo nuožiūra atrinkę tris rašančius žmones, pavedė kiekvienam jų sukurti pjesę šmaikščiai maironiška tema „Graži tu, mano brangi tėvyne“. Į teksto kūrimpo procesą buvo įtraukti ir aktoriai bei režisieriai. Tai tik dar kartą parodė, kaip rizikinga pirkti katę maiše. Tokiais atvejais rezultato beveik neįmanoma numatyti, o rengėjai gali džiaugtis, kad novatoriškas strategijas taikančios kūrybinės dirbtuvės įvyko. Turbūt tokia yra demokratijos kaina.
 
Kadangi pradžioje buvo pjesė, nuo jos ir reikėtų pradėti. „Versmės“ dalyviams pasiūlius maironišką motyvą, iš dramaturgų buvo tikimasi anaiptol ne romantizuoto Lietuvos vaizdų, šilų ir klonių apdainavimo, bet tiesaus, atviro, nepagražinto kalbėjimo apie šiandieninę Lietuvą, naujai iškylančias jos žmonių problemas. Kitaip tariant, buvo tikimasi kompensuoti Lietuvos teatre įsisenėjusį aktualių socialinių temų stygių. Formą, žanrą, stilių, priemones jaunieji dramaturgai, žinoma, galėjo rinktis laisvai. Perskaičius Mindaugo Nastaravičiaus „Demokratiją“, pirmiausia į akis krito ne drąsus, šiandien jau nieko nestebinantis asocialus kalbėjimas, o tai, kad jos negalima pavadinti nei socialine, nei absurdo, nei situacijų komedija. Iki groteskiško absurdo pjesė nepakyla, nes jai akivaizdžiai trūksta gilumos, prieštaringų, alogiškų, mistifikuotų situacijų vaizdavimo. Kad pjesė būtų socialinė, joje stinga ne tik apčiuopiamų personažų su savo gyvenimo istorijomis, likimais, bet ir elementaraus veiksmo, sukuriančio natūralias aplinkybes realistiškiems charakteriams plėtotis. Nėra čia ir pagrindinio konflikto, kurio būtinumą mėgsta pabrėžti pats Nastaravičius. Atrodo, kad jam svarbiausia įterpti kuo daugiau juokelių, nesąmonių, priskaldyti kuo daugiau „bajerių“, kurie atspindėtų natūralią veikėjų kalbą. Jei ir galima pagirti dramaturgą, tai už gatvinį slengą, organiškai įpintą į natūralius dialogus. Tačiau juokingų situacijų ir natūralios kalbos ieškojimas Nastaravičių, regis, taip „užneša“, kad jis ne tik pamiršta struktūruoti veiksmą, bet ir pameta problematiką. Imi įtarti, ar dramaturgas apskritai žino, apie ką rašo. Pjesė primena be galo ištęstą, lėkšto humoro kupiną vienos dalies feljetoną apie bendriją kuriančius daugiabučio namo gyventojus, žaidžiančius demokratiją tol, kol pasiryžimas naikinti graužikus perauga į agresiją pagyvenusiai kaimynei. Ši mintis turbūt taip patiko jaunam rašytojui, kad personažų charakteriai nuėjo į antrąjį planą – jie tapo tik abstrakčiai idėjai pajungtais tipažais. Matyt, nujausdamas, kad veikėjai stokoja gyvenimo tiesos ir gyvybės, pabaigoje Nastaravičius jiems sugalvoja dirbtinę, „iš esmės“ juos atskleidžiančią situaciją. Iškilus pavojui nudaigoti kaimynę, dramaturgas jiems leidžia išsakyti savo paslaptis. Į juokelius visą laiką laidžiusius veikėjus pagaliau įliejama gyvybės. Pasirodo, kad ir jie yra žmonės, turi savų „psichologinių niuansų“ ir problemų. Tik lieka neaišku, kodėl Nastaravičiui atrodo, kad „Demokratija“ yra probleminė pjesė apie lietuvių ir lenkų santykius, slepiančius įsitikinimų konfliktą. Nebent jis mano, kad veikėjų suskirstymas į lenkus ir lietuvius bei draugiškas pažongliravimas lenkiška fraze „Ulica Mrówek sześć“ (Skuzdžių g-vė 6), renkant bendrijos pavadinimą, sukuria konfliktines dramos aplinkybes. Nastaravičiaus pjesė iš tiesų lieka balansuoti tarp neįgyvendinto socialumo, konfliktiškumo ir banalaus komiškumo.
 
Kadangi daugiau socialumo, nei yra tekste, iš šios pjesės neišspausi, buvo galima tikėtis, kad režisierius Paulius Ignatavičius interpretacijos vairą pasuks būtent absurdo linkme. Atradęs reikiamus sprendimus, sutirštinęs absurdiškus veikėjų pasisakymus, mistifikuodamas atmosferą režisierius pjesę galėjo išties gerokai pagilinti. Tačiau kad ir kaip žiūrėtum, spektaklyje pasimatė tos pačios problemos, neapsisprendimas, kuria kryptimi eiti, kuriuos aspektus – socialinius, komiškus ar absurdiškus – ryškinti. Aktoriai, ieškodami teisingos personažų išraiškos, čia kuria socialinius tipažus. Apauginus juos subtiliais vaidybos niuansais, tekstas, be abejo, įgauna gyvenimiškų charakteristikų, veikėjai tampa socialiai atpažįstami, tokie, kokius kasdien gali sutikti gatvėje. Didžiausias krūvis čia, žinoma, tenka Algirdo Gradausko elektrikui Algiui – tvarkos darytojui, kurio realumas scenoje įtikina labiau, nei reikia. Ne todėl, kad kas antras jo tariamas žodis – keiksmažodis. Tiesiog aktorius taip organiškai sutampa su savo vaidmeniu, kad kitokį elektriką sunku įsivaizduoti. Būtent jis parodo tikrąjį į jį panašių visuomenės tvarkytojų veidą. Juk, kaip sako Rimantės Valiukaitės Hanna, „mūsų namas – tai mažas pasaulis, tai, kas vyksta name, vyksta ir pasaulyje“. Bėda ta, kad šiame pasaulėlyje žmonių problemos tokios menkos ir paviršutiniškos, kad jau po kelių tuščio juokinimo minučių imi pasigesti prasmės. Nors žiūrovus juokas pasiekia dėl aktorių meistriškumo, pavojus, kad „bajeriai“ taps pagrindiniu „Demokratijos“ traukos centu, visai realus. Todėl tenka klausti: kokiai auditorijai spektaklis apskritai adresuojamas?

 

Scena iš spektaklio „Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.