7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kuris esi gelmėje

Nauji filmai – „Godzila“

 

Živilė Pipinytė
Nr. 20 (1081), 2014-05-23
Kinas
„Godzila“
„Godzila“
Holivudas neatsisako minties šviesti liaudies masių, nesvarbu, kokiame žemyne jos gyventų. Paskutiniais metais šiam tikslui dažnai pasirenkamos katastrofų, siaubo, apokaliptinio filmo konvencijos. Tai suprantama, nes kalbėdami apie grėsmę žmonijai tokie filmai paprastai aiškina ekologiško gyvenimo taisykles. Jauno britų režisieriaus Garetho Edwardso „Godzila“ („Godzilla“, JAV, 2014) – iš tokių švietėjiškų filmų. Ekologišką mintį apie būtiną gamtos ir žmonių pusiausvyrą filme be žodžių išdėsto gelmių pabaisa Godzila. Pabaisos elgesį žiūrovams paaiškina japonų mokslininkas daktaras Serizava (Ken Watanabe). 10-ojo dešimtmečio pabaigoje Filipinuose aptikęs nežinomos pabaisos kiaušinį, mokslininkas 15 metų augina tą pabaisą kokone, kuris įkurdintas Japonijoje, sugriautoje atominėje elektrinėje. Tai nėra atsitiktinumas, nes pabaisa maitinasi atomine energija. Tačiau ateina diena, kai pabaisa subręsta ir nusprendžia keliauti pas patelę, kuri ištrūko iš atominių atsargų saugyklos Nevadoje.
 
Kokonas – valstybės saugoma paslaptis, tačiau prie jos priartėja amerikietis mokslininkas Džo Brodis (Bryan Cranston). Kadaise jis dirbo elektrinėje, čia prarado žmoną (ją suvaidinusi Juliette Binoche ekrane pasirodo tik kelioms minutėms) ir net po penkiolikos metų negali patikėti oficialiomis elektrinės katastrofos priežastimis. Todėl mokslininkas nuolat pažeidžia saugomos zonos ribas. Tėvo gelbėti į Japoniją atvyksta sūnus Fordas (Aaronas Tayloras-Johnsonas suvaidino Vronskį naujausioje britų „Anos Kareninos“ ekranizacijoje). Fordas – profesionalus karys, bombų nukenksminimo specialistas, tikras raumenų kalnas. Galima nujausti, kad netrukus jo profesiniai sugebėjimai bus labai naudingi.
 
Edwardsas stengiasi kuo ilgiau atidėti Godzilos pasirodymą. Šis vienas populiariausių masinės kultūros personažų pirmąkart ekranuose pasirodė 1954 metais. Tada japonams jis buvo atominės bombos metafora. Edwardsas apie tai primena jau pirmuosiuose filmo kadruose Serizavai į rankas įdėdamas 1945 m. rugpjūčio 6 d. sustojusi mokslininko tėvo laikrodį – jis buvo atominio sprogimo Hirosimoje auka.
 
Godzila iškart sulaukė populiarumo ne tik gimtojoje Japonijoje, bet ir visame pasaulyje ir, galima sakyti, nuolat multiplikuojama (filmuose, komiksuose, reklamoje ir pan.) tapo teigiamu masinės kultūros personažu. Manau, kaip tik todėl sužlugo Rolando Emmericho 1998 m. sukurtas filmas „Godzila“, kuriame pabaisa siautėjo Niujorke. Edwardsas pasielgė kitaip. Būtent Godzila jo filme saugo ekologinę Žemės pusiausvyrą ir nori sunaikinti grėsmę keliančias pabaisas. Finalinė jų trijų kova – tikrai įspūdinga, nors, jei atvirai, visi tie kompiuteriniai triukai atrodo šimtąkart matyti. Senieji filmai, kuriuose buvo naudojami maketai, vis dėlto liudijo ne tik ribotas žmogaus galimybes, bet ir jo fantaziją. Kompiuteriams ribų nėra, bet fantazijos aiškiai stinga. Todėl žiūrint ilgą Godzilos ir pabaisų kovą lieka laiko prisiminti ir apie transformerius, ir apie Supermeną, ir dar daugybę kitų kompiuterinių didvyrių kovų. Edwardsas stengiasi kovą parodyti kuo įspūdingiau, panardindamas ją į tamsos gaubiamus San Fransisko griuvėsius.
 
Tačiau tai tik sudedamoji šios pasakos dalis, o pasakojimo taisykles Edwardsas išmano puikiai. „Godzila“ skirta visai šeimai, todėl kita pagrindinė filmo mintis susieta būtent su ja. Fordui didžiausia vertybė yra žmona ir sūnelis, todėl už juos jis kausis iki galo. Sentimentali ir be galo idiliška šeimos susijungimo scena pabaisų sugriautame San Fransiske visai logiška. Ji atitinka daugumos paskutinių metų amerikiečių filmų apie Žemei grasinančias katastrofas mintį, kad svarbiausia visuomenės atspara yra meilė šeimai ir tėvynei. Tėvynę „Godziloje“ įkūnija kariuomenė ir generolai, bandantys apsaugoti šalies gyventojus nuo iškilusių pavojų. Beje, kaip tik kariuomenės vadai iš pradžių ir nesuvokia, kad Gozila – jų sąjungininkas. Bet tai suprantama, nes kariuomenė – konservatyviausia bet kokios visuomenės dalis. Ne tik amerikiečių.
 
Edwardsas įrodo, kad gali apginti ne tik gerą Godzilos, bet ir Steveno Spielbergo, George’o Lucaso išauginto kino vardą. Kartais jis, žinoma, nesusilaiko nepacitavęs kad ir Hitchcocko „Paukščių“, tačiau lieka ištikimas savo mokytojų pamėgtai perspektyvai – rodyti pabaisą vaiko (arba gyvūno, pavyzdžiui, šuns) akimis. Todėl daugumą svarbiausių filmo epizodų, susijusių su grėsmės ar Godzilos pasirodymu ekrane, matome vaiko akimis: maža mergaitė Havajų paplūdimyje pirmoji atsigręžia į vandenyną ir pastebi artėjantį cunamį, atsitiktinai greitajame traukinyje įstrigęs japonų berniukas, kurį globoja Fordas, pirmasis pamato Havajus siaubiančią pabaisą, Fordo sūnus atsiduria ant garsiojo San Fransisko tilto (tikrai įspūdinga dekoracija ir visa scena), kai iš vandens išnyra Godzila... Vaiko žvilgsnis, kuriame atsispindi ne tik siaubas, bet ir susižavėjimas, nuostaba, atvirumas viskam, kas neįprasta, visada įtikina geriau.
 

 

„Godzila“
„Godzila“