Ispanų režisierius Danielis Sánchezas Arévalo „Vestuvių čempionate“ („La gran familia española“, Ispanija, 2013) pasakoja ne vieną kartą kituose filmuose, dažniausiai – Holivudo, matytą istoriją. Didelę gražią šeimą į vieną vietą suburia koks nors įvykis. Vestuvės, laidotuvės, jubiliejus, krikštynos – progos gali varijuoti. Kurį laiką viskas klojasi ramiai, taikiai ir pagal planą. Tačiau greitai pradeda aiškėti, kad už pavyzdingos šeimos fasado dedasi nelabai gražūs dalykai. Prasiveržia namiškių nuoskaudos, pyktis, pavydas, neapykanta, slopinti troškimai ar aistros, į dienos šviesą iškyla ilgai slėptos paslaptys ir melagystės. Šventė visiems tampa dideliu išbandymu. Sukrečiančiu terapijos seansu, po kurio nebebūna taip, kaip buvo anksčiau, arba atvirkščiai – viskas grįžta į senas, tik šiek tiek kitaip nušviestas vėžes. Tačiau svarbiausia, namiškiai (dar kartą) supranta, kad gyvenime svarbiausias dalykas – šeima. Tokią fundamentalią, bet dažnai iki saldaus sentimentalumo supaprastintą ištarmę mums bando įrodyti holivudinės romantinės komedijos.
„Vestuvių čempionate“ tokia proga tampa jauniausio iš penkių brolių – aštuoniolikmečio Efraimo – vestuvės. Į tėvo rančą, kur vyks ceremonija, atvažiuoja keturi jaunojo broliai. Vyriausiasis Adamas – prislėgtas, nuo depresijos ir nepasitikėjimo kenčiantis vienišas tėvas, augina paauglę dukrą, filmo pradžioje jam tiesiai šviesiai pasakančią, kad mano esanti lesbietė. Adamas nutars išduoti šeimą ir pabėgti su tėvo auksu. Antrasis iš brolių – nuoširdus, jautrus ir protiškai atsilikęs Bendžaminas. Jam labiausiai patinka sūrio kvapas, skonis ir pasakojimai apie jį. Didelę filmo dalį jis neturės ką veikti, bet vėliau paaiškės, kad Bendžaminas vienintelis žino visas šeimos paslaptis. Kiti du broliai – gražuoliukai Kalebas ir Danielis – atrodo bene artimiausi, tačiau tarpusavyje konkuruojantys. Kalebas kadaise mylėjo merginą, su kuria dabar draugauja Danielis. Po truputį tarp brolių bręs įtampa, kuri, aišku, prasiverš santykių aiškinimusi kumščiais. Spalvingą kompaniją papildo visus mylintis ir visų mylimas tėvas. Ne pačios geriausios sveikatos, jis vis dar svajoja, kad šeima vėl bus kartu, tereikia, kad grįžtų jį seniai palikusi žmona. Įsimintinų tipažų netrūksta, komiškumas užtikrintas.
Tačiau vestuvės – ne vienintelė šventė. Tą pačią dieną ispanų rinktinė žaidžia Pasaulio futbolo čempionato finale. Futbolas ispanams, kaip lietuviams krepšinis, – šventas dalykas, todėl rengti vestuves tą pačią dieną – ne pats geriausias sprendimas. Tačiau iš pradžių Efraimas nepaiso nei atkalbinėjimų, nei likimo ženklų, sakančių viena – nevesk. Vis dėlto jaunėlis greit įsitikins, kad ženklų reikia paisyti. Vestuvių ceremonija žlugs. Efraimas supras visą laiką mylėjęs nuotakos seserį, svečiai žiūrės futbolą, du broliai aiškinsis santykius, o vyriausiasis bandys apšvarinti tėvą ir dingti.
Žodžiu, vyks komiška suirutė, kurioje, kaip dera panašioms komedijoms, laiko kiekvienam paskirstyta po lygiai. Be to, kartkartėmis įsiterpia trumpi epizodai, kuriuose veikia privalomieji antraplaniai personažai. Jie gali nekalbėti, kaip negrabus, gėrimus laistantis padavėjas, kurį suvaidino paskutiniajame Pedro Almodóvaro filme „Aš tokia susijaudinusi“ žaviai maivęsis Raúlis Arévalo. Arba išberti per kelias sekundes monologą ir dingti iš ekrano, kaip koketiška brolių pusseserė. Galų gale viskas tvarkingai išrišama. Kiekvienas susitaiko su likimu, savimi ir aplinkiniais. Tokia žanro taisyklė, ir režisierius jos laikosi, kartkartėmis pernelyg skolindamasis holivudinių filmų situacijas, kurios nekelia juoko, tik erzina, nes yra šabloniškos. Pavyzdžiui, kaip filmas apie vestuves išsivers be vestuvinio žiedo dingimo!
Tačiau Holivudas apie save primena ne tik panašiu siužetu ir klišėmis. Jis daro įtaką herojų gyvenimams. „Vestuvių čempionatas“ prasideda scena, kai mažiukas Efraimas žiūri mylimiausią tėvų filmą – 1954 m. Stanley Doneno miuziklą „Septynios nuotakos septyniems broliams“. Tėvams jis taip patiko, jog gimusius sūnus nutarė pavadinti septynių miuziklo brolių vardais, tai yra – pagal abėcėlę. Tačiau sulaukė tik penkių atžalų. Kad eiliškumas būtų atitaisytas, vyriausiasis Adamas dukrai išrinko Fran vardą (nuo vyriško vardo – Frankas). Taip netiesiogiai paaiškinamas ir jos berniukiškumas.
Arévalo rodo, kad šeimos gyvenimas – ne Holivudo scenarijus, pagal kurį galima gyventi ir kuriame garantuojama „ilgai ir laimingai“ akimirka. Jaunėlio vestuvės žlunga, broliai vos nesusipyksta amžiams, visus sukrečia pablogėjusi tėvo sveikata. Komiškų ir dramatiškų situacijų serijoje, kuo šis filmas iš tiesų ir tėra, išvada apie nesurežisuojamą, neholivudinę realybę visai graži. Visa kita, deja, diktuoja žanras, kuriam režisierius, man rodos, per lengvai pasiduoda.
Vis dėlto vestuvės įvyksta, tačiau jau ne herojų tikrovėje, o televizoriaus ekrane. Pabaigoje visi sueina krūvon (kaip ir tauta po futbolininkų pergalės), susitaiko ir supranta jau minėtą tiesą. Namiškiai žiūri „Septynias nuotakas septyniems broliams“, kur finale skamba: „Skelbiu jus vyru ir žmona.“ Taip baigiasi abu filmai. Tvarka sugrįžta.
