7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pragariška raudona

Raimondo Gailiūno tapybos paroda „Atviras langas“ Kauno paveikslų galerijoje

Gintarė Krasuckaitė
Nr. 20 (1081), 2014-05-23
Dailė
Raimondas Gailiūnas, „Akinantis artumas“. 2010 m. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Akinantis artumas“. 2010 m. Autorės nuotr.
Dažnai atrodo, tarsi pagrindinis menininkų tikslas – siekis nustebinti, šokiruoti. Vis dėlto matant Raimondo Gailiūno kūrybą nepanašu, kad šokas čia esminis, greičiau toks efektas įvyksta savaime, nuoširdžiai skleidžiantis dailininko pasaulėjautai. Būtent ji čia svarbiausia, ji lemia vaizdinius, naratyvus ir tapybos kalbą. Parodoje „Atviras langas“ dailininkas rodo, kaip mato pasaulį iš šono, ir nors nekyla noras abejoti jo nuoširdumu, regimas požiūris yra ir ne mažiau griežtas.
 
Didaktika dabar suvokiama kaip pamokslavimas iš aukšto ir atrodo visiškai pasenusi, nepopuliari ir vengtina moralizavimo forma, ypač šiuolaikiniame mene, tačiau panašu, kad R. Gailiūniui negana „meno vardan meno“ idėjos. Kūriniuose matyti kritika visuomenei (kas tikrai nėra retas atvejis šiuolaikinių menininkų kūryboje), taip pat galima įžvelgti ir aiškios didaktikos. Reikia pripažinti, kad tiesioginis vartotojiškos, susvetimėjusios visuomenės kritikavimas, moralizavimas šiuolaikinio meno kontekste gali atrodyti naivokai, tačiau R. Gailiūno kūryboje tokios temos yra giliai ištyrinėjamos. Darbuose jaučiami dailininko išgyvenimų pėdsakai, dominuoja makabriški pakitusios realybės vaizdiniai, kurie pranoksta naivų baksnojimą pirštu.
Visa paroda išsiskiria jausminio poveikio grynumu, tikrumu – menininkas nebijo naudoti tų dalykų, kurių kiti sąmoningai vengia. Kūrybos autentiškumą lemia būtent nuoširdus, net neslepiamas moralizavimas, susipinantis su žiauriais vaizdiniais. Šiuo požiūriu menininko kūryba turi panašumų su atvirai tuometinę Britanijos visuomenę, joje klestėjusią prostituciją, alkoholizmą kritikavusio XVIII a. britų grafiko ir tapytojo Williamo Hogartho darbais. Savo kūriniuose, kuriuos dažnai sudarydavo darbų serijos, vaizduojančios laipsnišką degradavimą, W. Hogarthas satyriškai vaizdavo visuomenės ydas, tikėjo, kad jo kūryba gali padėti tokias problemas spręsti. R. Gailiūno moralizavimo siekiai atrodo panašūs, bet įvilkti į ekspresyvesnės raiškos formą. Jo tapyboje galime įžvelgti romantiškas ambicijas nors akimirkai parodyti žiūrovui tikrą nestabilaus ir nesaugaus pasaulio veidą, sukrėsti ir priversti pasidaryti kokias nors išvadas, galbūt kur nors atpažinti savo ydas.  
 
R. Gailiūno vaizduojamas vienišas žmogus, paveiksluose tvyrantis susvetimėjimas, nesaugumo jausmas, agresijos šmėkla šią išgyvenimais paremtą tapybą nesunkiai leidžia priskirti neoekspresionizmo krypčiai. Įtaigą pagilina visus parodos kūrinius jungianti mintis: kiekvienas paveikslas tampa tam tikro pasakojimo tęsiniu, dailininko kuriamo pasaulio epizodu.
 
Autorius pasitelkia tradicinę priemonę – tapybą, nesivaiko naujumo vardan naujumo ir šoko vardan šokiravimo. R. Gailiūnas naudoja pyktį dengdamas spalvas, dažai čia veikia ir kaip aktyvi materija. Faktūriški potėpiai gali būti laikomi ir fizinio, mėsiško kūno metafora. Dėl ryšio tarp dažo ir kūniškumo paveikslai primena žmogaus egzistencijos ypatybes: kūnas tvirtas, bet pažeidžiamas, sunkus, bet trapus.
Nesunku pastebėti, kad parodoje dominuoja raudona spalva. Dažnai ji pasitelkiama vaizduojant žmonių kūnus, taip pat ji padeda formuoti siužetų foną. Tapydamas žmonių veidus bei kūnus menininkas neretai renkasi ir mėlyną spalvą. Šiaip jau skirstyti pagal spalvas žmonių figūras šioje parodoje nėra sunku – dažniausiai jos arba raudonos, arba mėlynos. Mėlynosios figūros vaizduojamos ramios, regis, net patenkintos (pvz., paveiksle „Laimingi, reikšmingi ir saugūs“). Tačiau, anot autoriaus, mėlyna spalva jam tarsi perteikia šešėlį, netikrumą. Viskas, kas verčia mus jaustis saugius, nėra tikra, saugumas – tik iliuzija. O raudonais tonais nutapytos figūros negyvena šešėlyje, jos veikia tikrame – nestabiliame ir pavojingame – pasaulyje. Įvairių tonų raudonos spalvos dominavimas parodoje kuria pragarišką, degantį vaizdą.
 
R. Gailiūno tapyba aiški, paprasta, bet vaizdinga – stebėtojas supranta, kas norima pasakyti. Sutirštinti, brutalūs vaizdiniai sukelia nemenką sumaištį mintyse. Šokas, kaip ir grožis, gimsta stebinčiojo akyse. Tik čia šokas – kaip pašalinis poveikis. Galbūt menininko rodoma realybė, kad ir kokia grobuoniška, nėra tokia jau atsieta ir kitokia nei visų kitų, galbūt ji bent iš dalies atspindi tai, ką visi mes slepiame pasąmonėje.  
 
Paroda veikia iki gegužės 25 d.
Paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)
Dirba antradieniais–sekmadieniais 11–17 val., ketvirtadieniais 11– 19 val.
 

 

Raimondas Gailiūnas, „Akinantis artumas“. 2010 m. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Akinantis artumas“. 2010 m. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Autoportretas su pypke“. 2013 m. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Autoportretas su pypke“. 2013 m. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Baugintojas“. 2013 m. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Baugintojas“. 2013 m. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Fas“. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Fas“. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Šauksmas“. 2009 m. Autorės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Šauksmas“. 2009 m. Autorės nuotr.