7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kultūrinė grąža

Gegužės 21–22 d. Europos humanitarinis universitetas surengė keletą renginių, skirtų pažinčiai su litvakų kompozitorių kūryba. Tomis dienomis Vilniuje viešėjo pianistas ir muzikologas iš Vokietijos Jascha Nemtsovas, kuris daug dėmesio skiria dėl sudėtingų istorinių aplinkybių – nacizmo ir stalinizmo – užmirštai ir retai atliekamai litvakų kompozitorių muzikai. J. Nemtsovas kartu su smuikininke ir altininke Karen Bentley Pollick iš JAV gegužės 21 d. dalyvavo viešoje diskusijoje šia tema, tą pačią dieną Vilniaus universitete skaitė paskaitą apie įvairialypį, iš Vilniaus kilusį XX a. pirmosios pusės menininką (kompozitorių, dirigentą, tapytoją, poetą) Arno Nadelį, išgarsėjusį Berlyne ir nužudytą Aušvico koncentracijos stovykloje, o 22 d. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre surengė kamerinės muzikos koncertą, kuriame skambėjo Aleksandro Kreino, Aleksandro Wepriko, Grigorijaus Gamburgo, Josefo Achrono ir Vsevolodo Zaderatskio kūriniai, daugelis jų Lietuvoje atlikti pirmą kartą. Beveik visi šie kompozitoriai arba yra gimę Lietuvoje, arba turi litvakų šaknis. Ieškodami naujų žydiškos muzikos formų, jie jungė tradicines liaudies muzikos melodijas ir liturginę muziką, formuodami naują reiškinį – Naująją žydų kompozitorių mokyklą.

Kaip išgyventi šių dienų pasaulyje

Nors turko Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ dar prieš prasidedant Kanų kino festivaliui buvo laikomas vienu svarbiausių pretendentų į „Auksinę palmės šakelę“, konkursinė programa nuo pat pirmųjų dienų stebino kritikus pretendentų į šį vieną svarbiausių kino apdovanojimų gausa. Lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis jau pirmuosiuose iš festivalio atsiųstuose tekstuose rašė apie filmus, kurie nusipelno „Auksinės palmės šakelės“, – Mike’o Leigh „Poną Turnerį“ („Mr. Turner“) ir „Žiemos miegą“ („Winter sleep“), netrukus kitus jo kolegas sužavėjo brolių Dardenne’ų filmas „Dvi dienos, viena naktis“ ir „mažuoju pasaulinio kino genijumi“ pavadinto Xavier Dolano „Mamytė“ („Mommy“), festivaliui priartėjus prie pabaigos visuotinio atgarsio sulaukė Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ („Leviathan“). Šeštadienį, kai vakare turėjo būti paskelbtas žiuri, kuriam vadovavo Jane Campion, verdiktas, po Kanus sklandė gandai, esą žiuri niekaip negali sutarti dėl prizų ir net pykstasi. Vieningai sutariama, kad šis Kanų festivalis buvo geriausias per ne vienus pastaruosius metus.

Jaunųjų menininkų blizgesys ir skurdas

Menas vartojamas godžiausiai, nes jam nepakanka reikmių ir norų patenkinimo. Ne – meno vartotojos nežino, ko nori, ir joms nieko nereikia, bet vis tiek žiūri, kažko ieško parodų salėse, galerijose ir kitose meno vietose. Šios menui skirtos vietos patenkinta tik tas akis, kurios ten randa ką nors nauja – gal nematyta, o gal iki šiol nepastebėta ar nepatirta. Po mėnesio Lietuvos meno pasaulyje vienose akyse iškilo klausimas, ar retrospektyvų, bienalių ir kitų gėrybių pristatymas meno centruose ir reprezentacinėse galerijose – tai jau viskas, ką jos pamatys; nieko „naujo“? Vos jos ėmė merktis, staiga, ne meno galerijoje, o prekybos centre – POP!

Paskutinį kartą lenkiuosi

Apie Antaną Šurną kalbės dar ne vienas draugas ir kolega, o netrukus teatro ir kino žinovai skubės vertinti jo darbų, nagrinėti kūrybinės biografijos vingių. Nėra žmogaus, kuris, matęs aktorių vaidinantį, būtų likęs abejingas ar nepatikėtų tuo, ką išgyveno A. Šurnos herojus. Kone kiekvieną vaidmenį tiek teatre, tiek kino juostoje būtų galima detaliai nagrinėti, ieškoti savitų, tik šiam aktoriui būdingų kūrybos bruožų ir kelti į aukštumas pavydėtiną, nesutramdomą ir didį jo talentą. „Kūrė vaidmenis iš nieko, iš dieviško įkvėpimo“, – sakė į paskutinę kelionę palydėti artimo bičiulio atėjęs režisierius Saulius Vosylius.
 
Netikėtas aktoriaus išėjimas visai teatro bendruomenei tapo skaudžiu smūgiu. Praėjusią savaitę Valstybinis jaunimo teatras paskendo tyloje, atsisveikindamas su tuo, kuris žymėjo šio teatro istorinę pradžią. 1966 m. A. Šurna režisierės Aurelijos Ragauskaitės spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ atliko pagrindinį Romeo vaidmenį. Paskutinis jo vaidmuo – Virdžilas Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje dabar jau simbolišku pavadinimu „Pabaigos pradžia“, sukurtame šių metų vasarį. Tarp šių vaidmenų – ištisas kūrybinis gyvenimas, turtinga aktoriaus asmenybė, apie kurią šių eilučių autorė paprašė papasakoti teatro kolegas.

Pasakos, pasakojimai ir jų veikėjai

Nedidelėje ir jaukioje Vilniaus grafikos meno centro III aukšto salėje eksponuojami skirtingu laikotarpiu sukurti Rasos Dočkutės piešiniai ir tapybinės kompozicijos dažnai atrodo kaip vaizdai iš pasakų. Tai ir nestebina – juk dailininkė geriausiai žinoma kaip knygų vaikams iliustratorė.
Dauguma kūrinių ne tik spalvine gama, bet ir savo vidiniu turiniu yra giedri ir šviesūs. Taip pat eskiziški ir sudarantys įspūdį lyg būtų sukurti lengvu polėkiu. Bene kiekviename paveiksle vyksta kažkas judraus, dažnai džiugaus ir fantastiško. Svarbiausi paveiksluose yra jų pasaulio veikėjai, kurių kiekvienas su išraiškingu charakteriu ir savo turtinga istorija.

Visus sutelkė daina

Gegužės 15–18 d. vyko 5-asis tarptautinis vaikų ir jaunimo festivalis „Liepaičių draugai Vilniuje“. Šio projekto pagrindiniai organizatoriai – Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“. Lietuvą aplankė trys su „Liepaitėmis“ bendraujantys kolektyvai iš užsienio: Sankt Peterburgo choras „Altus“ (Rusija), Kijevo mergaičių choras „Vognyk“ (Ukraina) bei garsusis Pėčo miesto Bélos Bartóko merginų choras iš Vengrijos.
 
Iškilmingame atidarymo koncerte susibūrė užsienio kolektyvai ir festivalio šeimininkai, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ Jaunių (vadovė Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė, koncertmeisterė Sigita Dūdėnienė) bei Merginų (vadovė Jolita Vaitkevičienė, koncertmeisterė Eglė Kasteckaitė) chorai. Festivalio dalyvius sveikino Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ direktorė Edita Jaraminienė, Vengrijos ambasadorius Zoltánas Pecze, specialiai į Lietuvą atvykę ilgamečiai „Liepaičių“ draugai ir globėjai iš Vokietijos Utė ir Johannas-Friedrichas Ritteriai. Koncertą vedė buvusios „Liepaitės“, dabar „Liepaičių“ mokyklos pavaduotoja Ieva Miškinienė ir Gintė Gylytė.

Kino naujienos trumpai

Sekmadienį (gegužės 25 d.) prasidėjo Tarptautinis Krokuvos kino festivalis. Tai vienas seniausių ir didžiausių Europos kino festivalių, skirtų dokumentiniam, animaciniam ir trumpo metražo kinui. Festivalį atidarė Krzysztofo Magowskio filmas „Sapnas apie Varšuvą“, pasakojantis apie populiarų XX a. pabaigos lenkų kompozitorių ir dainininką Czesławą Niemeną.
 
Festivalyje vyksta keturi lygiaverčiai konkursai: dokumentinių, trumpo metražo, lenkų ir muzikinių dokumentinių filmų. Deja, šiemet į konkursus neatrinktas nė vienas lietuviškas filmas, bet į tarptautinio dokumentinių filmų konkurso žiuri pakviestas lietuvių dokumentininkas Maratas Sargsyanas. Šiam žiuri vadovauja lenkų operatorius ir režisierius Wojciechas Starońis. Specialusis šių metų festivalio svečias – D. Britanija, bus parodyta dokumentinių filmų programa „Žvilgsnis į Didžiąją Britaniją“.
 

Vaizduotės dialogai

Apie ką byloja skirtingų epochų muzika? Šiuo atviru klausimu baigėsi 25-asis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) koncertinis sezonas, kurio finalui buvo pakviesti du iškilūs menininkai – geriausiu Rusijos violončelininku vadinamas Aleksandras Kniazevas bei prancūzų smuikininkas Augustinas Dumay. Deja, atlikėjui susirgus, smuikininką pakeitė jo mokinys, jaunosios kartos virtuozas Nikita Borisoglebskis. Pakito ir programa – neskambėjo prancūzų kompozitoriaus impresionisto Maurice’o Ravelio rapsodija smuikui „Čigonė“, o jos vietą užėmė Piotro Čaikovskio Variacijos Rokoko tema,op. 33. Pastaroji kompozicija tapo tam tikra programos ašimi, sujungusia prieš tai skambėjusius Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinius ir vokiečių romantiko Johanneso Brahmso kūrybą.

Apie kartojimų naudą

Šiemet lenkiškai pasirodžiusios Romano Polanskio biografijos autorius Paulas Werneris išsamiai aprašo filmo „Klaikus išbandymas“ (TV1, šįvakar, 23 d. 23.05) atsiradimo aplinkybes, neslėpdamas, kad šis ne pats sėkmingiausias režisieriaus filmas pirmiausia buvo bandymas išbristi iš kūrybinės krizės, į kurią įstūmė prieš tai sukurti „Piratai“. Penkiasdešimtmetis Polanskis „Piratais“ bandė ne tik atkurti pašlijusią karjerą, bet ir atgaivinti pamirštą žanrą, tačiau filmas finansiškai sužlugo. Pasiūlymas kurti filmą Paryžiuje iš Holivudo buvo nelauktas, tai tas retas atvejis, kai Polanskiui nereikėjo ieškoti nei studijos, nei biudžeto, tačiau jis neturėjo scenarijaus. Gavęs pasiūlymą, režisierius kartu su Gérard’u Brachu sėdo rašyti scenarijaus, kuris iš pradžių vadinosi „The Paris Project“.

Laiko skulptorius

Vienas iš videomeno pradininkų ir žymiausių šios meno srities atstovų Billas Viola save vadina laiko skulptoriumi. Pasak jo, būtent laikas yra pagrindinė filmų ir videodarbų medžiaga. Laiku Violos rankose meistriškai manipuliuojama: jis ištempiamas iki begalybės, sustabdomas, greitinamas, cikliškai kartojamas. Genealiai sukonstruoti vizualiniai potyriai dėl  laiko manipuliacijų tampa dar ryškesni, paveikesni, kiekviena detalė sureikšminama, žėri tarsi per didinamąjį stiklą. Laiko tėkmės žaismas atskleidžia menininkui taip svarbias metafizines temas – gyvenimą, mirtį, pokyčius, atsinaujinimą, iš kartos į kartą perduodamas patirtis. Violos videoinstaliacijose laikas hipnotizuoja žiūrovus, jų taip paprastai nepaleidžia.

 

PUSLAPIS
IŠ
1003