7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kad nebūtume gyvuliai neraliuoti

Nauji filmai – „Ūcia lylia“

Agnė Mackevičiūtė
Nr. 20 (1081), 2014-05-23
Kinas
„Ūcia lylia“
„Ūcia lylia“

 

Penktadienį „Skalvijos“ kino teatro palanges nuklojo ne tik furšetams įprastas sūris ir vynas, bet ir bandelės, pienas: Tarptautinės šeimos dienos proga gausiai susirinkusioms mamoms ir jų mažyliams buvo pristatytas naujausias, vienuoliktas Lietuvių liaudies kultūros centro serijos „Gyvoji tradicija“ filmas apie vaikų auginimo tradicijas Lietuvoje – „Ūcia lylia“.
 
Šis 42 minučių trukmės dokumentinis režisieriaus Miko Žukausko eskizas susideda iš kelių skyrių – štrichų apie vaiko laukimą, gimdymą, migdymą, žaidinimą, žaislus. Kadrus su kiekviena tema pasisakančiomis, liaudies išmintį ir prietarus porinančiomis garbingo amžiaus, bet akių šviesos nepraradusiomis moterimis keičia tyliai besišypsantys, o kartais savo gudragalviškumą atvirai demonstruojantys vaikai, pavyzdžiui, filmavimo grupei dėstantys, kad „gimti kopūste yra mitas – žmogus auga pilve, tada gimsta ir toliau auga. Auga, auga, o užaugęs pasenėja ir numiršta.“ Stambiu planu nufilmuotų močiučių ir vaikučių veidų serija (jų grožį atskleidė operatorius Narvydas Naujalis) sukuria idilišką, smagią nuotaiką, kurios realumu, įmanomumu bandoma įtikinti fiksuojant kelių šiuolaikinių, tačiau liaudiškomis vaikų auginimo tradicijomis besidominčių šeimų portretus. Derėtų pasakyti, kad ypač daug dėmesio skiriama jauniems tėvams (t.y. vyrams): atstovaudami dabarčiai ir žiūrėdami tiesiai į kamerą, gausiausiai kalba ir tėvystės džiaugsmais dalinasi būtent jie („pažaidus nuotaika pasitaiso ir vaikeliui, ir tėveliui“), šiuolaikinės motinos filme dažniau žiūri ne į kamerą, o į vaikus arba dainuoja, žodžiu, viešaisiais ryšiais neužsiiminėja. Todėl gal nebūtų didelė klaida „Ūcia lylia“ pavadinti vaikų auginimo tradicijų puoselėjimo reklama, ypač vyrams (kurių seanse, be abejo, buvo mažai). Šią nuomonę paremtų ir režisieriaus reakcija į žiūrovės pastabą, esą filme pritrūko kitos, tamsesnės realybės pusės, galbūt galėjusios dar labiau išryškinti vaikų auginimo laimę: „Tai propagandinis filmas, todėl ir nebuvo socialinių problemų.“
Projekto sumanytojai ir scenarijaus autorei Jūratei Šemetaitei svarbiausia buvo „sudaryti įspūdį apie nepaprastą santykį su vaikais“. Režisierius sakėsi kurdamas filmą suvokęs, kad didžiausia vertybė – pašnekovai, todėl atsisakė užkadrinio balso ir stengėsi kuo mažiau kištis. Atsargus, pagarbus santykis išties jaučiamas – kadre neatsiranda ir kalbėtojų pavardžių, žiūrovo dėmesys neblaškomas, leidžiama įsižiūrėti į veidus, klausytis žodžių. Vytauto Valiūno muzika neužgožia, neiliustruoja, kuria meditatyvią nuotaiką.
 
Vis dėlto šiame trumpučiame filme („Jau baigėsi? Nesąmonė!“, – užsidegus šviesoms iškart sureagavo vienas penkiametis žiūrovas) buvo ir nereikšmingų kadrų, vadinamųjų televizinių „dengimų“, kurie reiškė per mažai, kad ir pasikartojantys tradicinių namų fasadai, medžiai (net jei medžiai lietuviams yra svarbūs). Kai kurių vaizdų prasmė tiesiog neaiški: ant liepto, prie upės dainuoja moterys, kamera nusisuka į upės tėkmę, joje išryškėja vandens čiuožikai ir ties čiuožikais ilgam sustingstama. Po filmo unisonu pasipylę klausimai, ką turėjo reikšti šie čiuožikai, parodė, kad žiūrovų (vaizduose ieškančių prasmės) pasitikėjimą užsitarnauti kūrėjams pavyko, tačiau pražiopsota galimybė kalbėti simboliškiau, konceptualiau ir tokiu būdu propagandinę mintį nuskaidrinti, sustiprinti. Kitas pavyzdys – pirmąją, vaiko laukimo, temą lydėjo įspūdingas visu ūgiu filmuojamos, besišypsančios, besilaukiančios, trumpa suknele vilkinčios jaunos moters kadras, tarsi teigiantis, kad „viskas gerai, dabar kitokie drabužiai, tačiau prasmingo gyvenimo tradicijos tęsiamos“. Todėl darėsi įdomu, kaip vizualiai bus išspręstos (jei apskritai bus sprendžiamos) kitos temos. Tačiau šia galimybe taip pat nebuvo pasinaudota, nes vėlesnės „užsklandėlės“ stilistiškai nesusijusios, o kartais net truputį nevykusios (gimimo temą lydėjo stambus kūdikio veidas, žaidinimą iliustravo kadrui kiek nejaukiai sustojusios šeimos portretas, žaislų temą – su vaikais bėginėjantis režisieriaus asistentas). Matyt, jaunas režisierius geba užmegzti santykį su žiūrovu, sudominti, tačiau dar gerai nesuvokia savo galių, todėl jomis nepasinaudoja.
 
Reikšmingas pasirodė vienos pasakotojos aiškinimas apie gyvulį neraliuotą: „Tai toks gyvulys, kuriam piemenys ganydami nedainavo, todėl jis liko truputį nenuovokus, durnas. Dainos reikia gyvuliui, o vaikeliui – tuo labiau.“ Lopšinės pavadinimą pasiskolinęs filmas „Ūcia lylia“ taip pat atlieka raliavimo, edukacinę funkciją. Todėl norėtųsi LLKC palinkėti ir toliau rengti viešus leidžiamų DVD pristatymus (šis buvo pirmasis), kad į peržiūras užklystų daugiau raliavimo reikalingų žiūrovų ir filmai atsidurtų ne tik asmeninėse piemenų folkloristų bibliotekose, bet pasklistų plačiau, nes yra ką pamatyti.

 

„Ūcia lylia“
„Ūcia lylia“