7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Nesenstantis šauklys

 Jau trisdešimtąjį kartą finišavo tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“. Šias metais jis stebino ne tik renginių (daugiau nei dvidešimt), bet ir dalyvių gausa. Kaskart pasikeitus festivalio vadovui, jame įvyksta akivaizdžių pokyčių. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir jubiliejiniame festivalyje buvo gausu premjerų, skambėjo ir jaunesniųjų, ir vyresnės kartos kompozitorių kūriniai, galėjome džiaugtis naujais eksperimentais ir atradimais.

Pasišventimas pasauliui

Per pastaruosius keliolika metų amerikiečių eksperimentinio kino poeto Nathanielio Dorsky filmai sulaukė ne tik kino gerbėjų, bet ir didžiųjų pasaulio kino festivalių (retrospektyvos rodytos Niujorko, Roterdamo, Toronto ir daugelio kitų tarptautinių kino festivalių programose) bei įtakingiausių modernaus ir šiuolaikinio meno institucijų (Whitney šiuolaikinio meno bienalė Niujorke, Pompidou meno centras Paryžiuje) dėmesio. Birželio 11–14 d. Šiuolaikinio meno centro kino salėje Vilniuje bus parodyti keturių skirtingų Dorsky kūrybos laikotarpių filmai: „Valandos Jerome’ui. Pirma dalis“ („Hours for Jerome Part I“, 1982), „Alaya“ (1987), „Variacijos“ („Variations“, 1998) ir „Pastoralė“ („Pastourelle“, 2010). Šios Dorskio filmų peržiūros ir jas lydėsiančios „New School“ universiteto kino studijų profesoriaus Samo Ishii-Gonzaleso paskaitos („Dorsky kontekstas: modernusis kinas ir laiko atradimas“ bei „Dorsky kontekstas: Amerikos avangardas ir jo įtaka šiuolaikiniam kinui”) – pirmoji galimybė lietuvių žiūrovams susipažinti su žymaus eksperimentinio kino meistro darbais. Dorsky griežtai atsisako skaitmeninti 16 mm kino juostoje nufilmuotus savo darbus, todėl retai pasitaikančias progas pamatyti jo kūrybą kinotyrininkai apibūdina kaip Walterio Benjamino „kino nuotykį“ ar specialių sąlygų reikalaujančią „kino piligrimystę“.

Pilkieji gulbiukai

Nuo tapybos bakalaurų darbų gynimo Vilniaus dailės akademijoje praėjo jau visa savaitė, o aš kažkodėl vis galvoju ir galvoju apie juos. Galbūt tai yra natūralu – tą pačią instituciją baigiau truputėlį daugiau nei prieš dešimtį metų (o siaubas, kaip bėga laikas!), retkarčiais skaitau čia vieną kitą paskaitą (pavaduodamas savo buvusius profesorius), recenzuoju arba dalyvauju gynimo komisijose. Tad esu su savąja alma mater iki šiol susijęs nenukirpta bambagysle, su geroms ir blogomis šio reiškinio pasekmėmis.

Kai veda ranka

Jono Meko vizualiųjų menų centre veikiančios parodos autorė bando susieti moterų bendruomenę (LGBT bendruomenės krepšinio komandos nares), kinematografinę erdvę ir pastatą, kuriame vyksta projektas. Šią „bevardę valandą“ keičiasi kino filmo herojės likimas (projekte replikuojama kriminalinė drama „Atsiprašau, jūs skambinate ne tuo numeriu“ („Sorry, Wrong Number“, 1948, rež. Anatole Litvak) bei naujai interpretuojamos Yvonne Rainer plaštakos koordinatės (atsigręžiama į avangardinį filmą „Rankos judesys“ („Hand Movie“, 1966). Šiuolaikinio meno projektas „Bevardė valanda“ yra vienas iš sudėtinių Vytauto Didžiojo universiteto įgyvendinamo meninio ir mokslinio projekto „Nematomos bendruomenės“ (2013–2014) dalių.

Kino naujienos trumpai

Savaitgalį Sočyje atidarytas 25-asis atviras Rusijos kino festivalis „Kinotavr“. Atidarymo pradžioje garsiam rusų režisieriui Aleksandrui Sokurovui įteiktas festivalio Garbės prizas „Už meninę kalbą, padariusią įtaką pasauliniam kinematografui, ir bekompromisinę pilietinę poziciją.“ Atsiimdamas apdovanojimą, režisierius kreipėsi į Rusijos prezidentą: „Mūsų šalyje tiek daug žmonių neturi laisvės! Vieni jų nusikalto žmonėms ir Dievui, kiti turi savą įsivaizdavimą apie tai, kokia turi būti mūsų šalis, ir tai nesutampa su valstybės organų įsivaizdavimu.... Visada buvo, yra ir bus žmonių, kurie gins demokratijos interesus mūsų šalyje, kuri dabar serga. Jei būtų mano valia, kreipčiausi į prezidentą ir pasakyčiau: „Pone prezidente, paleiskite juos visus į laisvę!“

Polėkio ir meistriškumo darna

Pamenu jausmą, kai prieš keliolika metų, lankantis vienoje ar kitoje Europos sostinėje, akys užkliūdavo už plakatų, kviečiančių į ryškiausių, karjeros pakilimą išgyvenančių muzikos pasaulio asmenybių ir kolektyvų koncertus. Tuomet atrodydavo, kad Lietuvai pernelyg sudėtinga tapti nuolatiniu tokių menininkų gastrolių traukos centru, mat aukščiausios prabos užsienio šalių muzikų sulaukdavome ne taip dažnai, o ir kai kurie jų jau būdavo atsigręžę į savo karjeros saulėlydį. Dideli kolektyvai, kaip simfoniniai orkestrai, į Lietuvą pradėjo dažniau užsukti visai neseniai. Žinoma, Vilnius niekuomet netaps Viena ar Paryžiumi, tačiau pastaraisiais metais suintensyvėjo pasaulio reitingų viršūnėse esančių simfoninių kolektyvų vizitai Lietuvoje – šioje srityje nemažas yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos nuopelnas.

Žiūrintiems į bedugnę

Johno Huddleso filmo „Išlikimo eksperimentas“ (TV3, birželio 5 d. 23 val.) išeities situacija paprasta: vienoje Džakartos aukštųjų mokyklų filosofijos dėstytojas (James D’Arcy) pasiūlo mokiniams eksperimentą. Jie turės persikūnyti į skirtingų profesijų žmones, o paskui iš jų išrinkti dešimtį, kurie nusipelno vietos bunkeryje. Tai – vienintelė vieta, kur galima pasislėpti nuo artėjančios atominės katastrofos. Tačiau užduotį apsunkina ir tai, kad pasirinktas žmogus turėtų daugiau šansų ne tik išgyventi vienas, bet ir vėliau atkurti civilizaciją.

Ruperto prestižas ir pastangos

Ruperto vardas pasirodė prieš porą metų ir nekėlė triukšmo. Jį žinojo tik tie, kurie ir šiaip žinojo, ką kas daro ir atidaro. Duomenys buvo negausūs ir neprieštaringi: namų Rupertas neturi, bendrauja su keliais vaikštančiais talentais, kuriems padeda laistyti idėjas ir sėti sumanymus. Piktžolių neraudavo, nes jos nedygo. Rupertas sėkmingai išgyveno šį vaikystės ir drąsos laikotarpį, vaikštantys talentai išsivaikščiojo geromis kryptimis, mieste vyko parodos, o Valakampių miške staugė briedžių vaiduokliai.

Nigerio klajokliai

Nežinau kas sugalvojo tuos keistokus terminus „dykumų klajoklių bliuzas“ arba „Sacharos bliuzas“, bet dėl jų labai suabejojau pasiklausęs šiuo terminu įvardytos grupės iš Nigerio „Etran Finatawa“ Vilniaus rusų dramos teatre. Į tai, ką mes suprantame kaip bliuzą, ši muziką tikrai nepanaši. Emociškai ir poetiškai, pagal tai, kad blues yra liūdesys, melancholija – gal. Panašu, kad grupės nariai patys bando išrasti sau naują stiliaus pavadinimą ir pasiskelbti naujo žanro muzikos atradėjais. Mano supratimu, tai tiesiog viena iš neofolkloro, naujosios etninės muzikos atšakų. Muzika giliai kvėpuoja Afrikos dermėmis, ritmais, atskirais elementais ir bendromis nuotaikomis. Šis ansamblis savo kūryboje naudoja dviejų Vakarų Afrikos klajoklių tautų – tuaregų ir wodaabe – muziką bei dainas moderniame kontekste. Grupė jungia ne tik šių dviejų klajoklių genčių kultūrą, ją sudaro du tuaregai ir trys wodaabe-fulani genties atstovai. Tarp klajoklių tautų „Etran Finatawa“ tapo taikos ir vienybės simboliu, muzikantai skatina klajoklius burtis draugėn, užuot ėjus vienas prieš kitą. Taip jie įvardija savo misiją, kurią vykdo nuo 2004 metų. Tai liečia ir visas kitas Afrikos gentis, kurie turi, išlaikydami savo kultūrą, būti kartu.

Nauja pradžia

Gegužės 19–23 d. Vilniaus mažajame teatre tvyrojo jaunatviškos energijos, pakylėtos nuotaikos atmosfera. Teatro fojė, kurios interjerą apipavidalino Antanas Dubra, festivalio dalyviai, žiūrovai bei teatrinės bendruomenės nariai galėjo bendrauti, diskutuoti, susipažinti su stende iškabintais jaunųjų „blogerių“ ir recenzentų atsiliepimais apie spektaklius ir jų parengtais interviu su aktoriais. Gabrielės Tuminaitės įkurtas festivalis, prasidėjęs kaip platforma Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplominiams studentų darbams, išaugo į tarptautinį, pristatantį teatrinius debiutus bei jaunas nepriklausomas Lietuvos ir užsienio teatrų trupes. Šiais metais Aušros Paukštytės organizuotame renginyje buvo parodyta 14 spektaklių. Festivalio programa pasižymėjo stilistine ir žanrine įvairove, jauniesiems teatro kūrėjams aktualių temų bei pasirinktų meninės išraiškos priemonių gausa.

PUSLAPIS
IŠ
1003