7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Polėkio ir meistriškumo darna

Londono simfoninio orkestro koncertas Vilniuje

Kamilė Rupeikaitė
Nr. 21 (1082), 2014-05-30
Muzika
Leonidas Kavakosas ir Danielis Hardingas. M. Aleksos nuotr.
Leonidas Kavakosas ir Danielis Hardingas. M. Aleksos nuotr.
Pamenu jausmą, kai prieš keliolika metų, lankantis vienoje ar kitoje Europos sostinėje, akys užkliūdavo už plakatų, kviečiančių į ryškiausių, karjeros pakilimą išgyvenančių muzikos pasaulio asmenybių ir kolektyvų koncertus. Tuomet atrodydavo, kad Lietuvai pernelyg sudėtinga tapti nuolatiniu tokių menininkų gastrolių traukos centru, mat aukščiausios prabos užsienio šalių muzikų sulaukdavome ne taip dažnai, o ir kai kurie jų jau būdavo atsigręžę į savo karjeros saulėlydį. Dideli kolektyvai, kaip simfoniniai orkestrai, į Lietuvą pradėjo dažniau užsukti visai neseniai. Žinoma, Vilnius niekuomet netaps Viena ar Paryžiumi, tačiau pastaraisiais metais suintensyvėjo pasaulio reitingų viršūnėse esančių simfoninių kolektyvų vizitai Lietuvoje – šioje srityje nemažas yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos nuopelnas.
 
Gegužės 24 d. LNOBT susirinkusi publika buvo išskirtinio įvykio liudininkė: griežė, tiesa, jau nebe pirmą kartą Lietuvoje, vienu iš penkių geriausių pasaulio orkestrų vadinamas Londono simfoninis orkestras (įkurtas 1904 m., dabartinis pagrindinis dirigentas Valerijus Gergijevas), diriguojamas pagrindinio kviestinio dirigento Danielio Hardingo, ir pirmą kartą Lietuvos scenoje pasirodė pasaulyje pripažintas graikų smuikininkas virtuozas Leonidas Kavakosas. Į Vilnių L. Kavakosas ir LSO atvyko po gegužės 23 d. surengto koncerto Varšuvoje, o po koncerto Lietuvos sostinėje tą pačią programą gegužės 25 d. griežė Rygoje. Ir L. Kavakosas, ir D. Hardingas tarptautinę karjerą pradėjo būdami dar labai jauni: aštuoniolikametis L. Kavakosas laimėjo tarptautinį Jeano Sibelijaus konkursą, o dar po kelerių metų – Niccolo Paganini ir Naumburgo konkursus, tai padėjo jam užmegzti bendradarbiavimą su geriausiais pasaulio orkestrais. Smuikininkas griežia Stradivari „Abergavenny“ (1724 m.) smuiku. Beje, jis pats ir diriguoja, taip pat globoja muzikos edukacines programas gimtojoje Graikijoje, domisi smuikų ir strykų gamybos subtilybėmis. O D. Hardingas jau devyniolikos metų debiutavo kaip dirigentas su Birmingamo simfoniniu orkestru, vėliau ėjo Claudio Abbado asistento pareigas Berlyno filharmonijos orkestre, šiandien yra Švedijos radijo simfoninio orkestro muzikos vadovas, bendradarbiauja su Japonijos naujosios filharmonijos orkestru ir kitais kolektyvais. Jo įrašai su įvairiais orkestrais yra pelnę prestižinių apdovanojimų. Tai, ką šiandien jau pasiekė šis jaunas, 38 metų dirigentas, stulbina, mat daugelio tokio amžiaus dirigentų karjera tik įsibėgėja.
 
Šiais laikais, kai talentingų atlikėjų pasiūla pasaulyje yra išties didelė, virtuoziškumu ir tobula technika vargu ar įmanoma nustebinti. Nustebina ir įspaudą palieka ne pati technika, o atskleidžiamo muzikos turinio ir beribių jo perteikimo galimybių dermė. Būtent tai ir girdėjome šiame koncerte. Pirmoje dalyje skambėjo Johanneso Brahmso Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur, op. 77, reikalaujantis didelės solisto ištvermės ir meistriškumo. Nuo pat pirmųjų L. Kavakoso taktų nustebino labai talpus, erdvus garsas – jis buvo visoks, neįtikėtinai lankstus, pilnas netikėčiausių spalvų. Akivaizdu, kad L. Kavakosas yra savitas menininkas, turintis ką pasakyti, nesivadovaujantis trafaretiniais sprendimais, taip pat nesivaikantis išorinių efektų, nepataikaujantis publikai. L. Kavakosas susikoncentravęs į griežiamą muziką ir jos minties tėkmę, o ne į įspūdingos technikos demonstravimą ar savo atlikimo manierą, nors griežia itin preciziškai ir tiksliai. Labai geras buvo solisto ir dirigento vedamo orkestro tandemas, buvo galima jausti, kad jų muzikinis skonis ir mąstymas sutampa. Beje, norisi išskirti nuostabiai erdvią, gražią Koncerto antrosios dalies pradžią –
obojaus solo, pritariant kitiems pučiamiesiems (fleitoms, klarnetams, fagotams ir valtornoms). Trečiąją Koncerto dalį smuikininkas pradėjo itin greitu tempu – rodos, tai buvo šiek tiek netikėta net orkestro muzikantams!
 
Bisui L. Kavakosas solo pagriežė populiariąją gitarai parašytą Francisco Tarregos pjesę „Recuerdos de la Alhambra“ („Prisiminimai apie Alhambrą“), dar kartą įrodydamas, kad jo meistrystei ir muzikinei vaizduotei ribų nėra.
 
Tai, ką išgirdome antroje koncerto dalyje, buvo neįtikėtina. Skambėjo visiškai naujomis spalvomis atskleista Gustavo Mahlerio simfonija Nr. 1 D-dur – išryškinant itin spalvingą orkestruotę, temų kontrastus, humorą ir groteską, tačiau neperspaudžiant. Dalys keitė viena kitą, tačiau jas visas jungė gaivumo ir dinamiškumo pojūtis, itin subtilūs niuansai, išgryninta, gyva, įtikima mintis, labai stiprų įspūdį darė išryškinti kontrastai. Orkestras, vedamas veržlaus, pasižyminčio nesustabarėjusiu mąstymu, labai kūrybingo ir kartu labai žmogiško dirigento, griežė su didžiuliu polėkiu, o tai skatino nuolatinį judėjimą į priekį. D. Hardingas, akivaizdu, girdi kiekvieną melodiją ir liniją, rankomis plastiškai „išdainuoja“ kiekvieną pobalsį, kuria muzikinės minties intrigą.
 
Juntama, kad LSO muzikantai yra nuoširdžiai motyvuoti ir įkvėpti (matyt, čia didelis dirigentų ir kolektyvo vadybos nuopelnas), juos jungia bendra energija ir gyvybingumas. LSO profesionalai nėra susikoncentravę į vienos stilistikos kūrinius – jie vienodai energingai ir aistringai gali griežti ir Mahlerio simfonijas, ir muziką kino filmams. Jie atviri įvairiausioms patirtims ir nuotykiams scenoje – tą buvo galima justi ir koncerte Vilniuje, nors skambėjo „chrestomatiniai“ XIX a. veikalai. Jokio nuobodulio ar formalumo, tad valandą trunkanti simfonija nė akimirką neprailgo – priešingai, norėjosi, kad ji nesibaigtų. Bisui orkestras pagriežė vieną gražiausių romantinių Adagio – 9 dalį („Nimrodas“) iš Edwardo Elgaro „Enigma“ variacijų – tauriai, plastiškai, nežemiškai, tik sustiprindamas įspūdį, kad tąvakar LNOBT salėje tapome sakralios muzikos galios liudininkais.
 
Pabaigai – klausimas: kaip padaryti tokio lygio koncertus prieinamus ne vien pasiturinčiai visuomenės daliai, bet ir kultūros bei meno darbuotojams, tiems muzikos mėgėjams, kurie gyvena iš kuklių algų? Ne kiekvienas prisiekęs melomanas gali sau leisti nusipirkti stovimą bilietą už 70 litų, tad būtų sveikintina LNOBT iniciatyva paieškoti tokiems klausytojams palankesnių finansinių sprendimų.

 

Leonidas Kavakosas ir Danielis Hardingas. M. Aleksos nuotr.
Leonidas Kavakosas ir Danielis Hardingas. M. Aleksos nuotr.
Leonidas Kavakosas, Danielis Hardingas ir Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Leonidas Kavakosas, Danielis Hardingas ir Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.
Londono simfoninis orkestras. M. Aleksos nuotr.