7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ruperto prestižas ir pastangos

Besitęsianti kultūros asmens istorija

Džordana Arkietė
Nr. 21 (1082), 2014-05-30
Tarp disciplinų Dailė
„Rupert“ atvaizdas, gautas per užklausą iš „Google Maps“
„Rupert“ atvaizdas, gautas per užklausą iš „Google Maps“
Ruperto vardas pasirodė prieš porą metų ir nekėlė triukšmo. Jį žinojo tik tie, kurie ir šiaip žinojo, ką kas daro ir atidaro. Duomenys buvo negausūs ir neprieštaringi: namų Rupertas neturi, bendrauja su keliais vaikštančiais talentais, kuriems padeda laistyti idėjas ir sėti sumanymus. Piktžolių neraudavo, nes jos nedygo. Rupertas sėkmingai išgyveno šį vaikystės ir drąsos laikotarpį, vaikštantys talentai išsivaikščiojo geromis kryptimis, mieste vyko parodos, o Valakampių miške staugė briedžių vaiduokliai.
 
Būtų gera sakyti, kad kai Rupertas susirado namus ir komandą, visi sulaikė kvapą ir laukė pirmųjų fejerverkų. Agrarinėse šalyse niekas nesulaiko kvapo dėl tokių kaprizingų dalykų, nes uždustų. Tačiau skaičiusieji žinojo: dabar Rupertas turi kelis kambarius ir darbuotojus, kuriems vadovauja kuratorius Juanas de Nievesas iš kaimyninės Iberijos. Netrukus duotame interviu kuratorius linksniavo bendruomenę, edukaciją ir kitus rinkiminius daiktavardžius, žadančius pušimi kvepiančią ateitį (http://www.artnews.lt/pokalbis-su-naujuoju-meno-ir-edukacijos-centro-rupert-vadovu-juan-de-nieves-19569).
 
Tada Rupertas susipyko. O gal tiesiog nesusišnekėjo – universalios kalbos vis dėlto nėra, net anglų pavojinga. Kažkas atsitiko minėtam kuratoriui – Juanas de Nievesas dingo taip tyliai, kad ne tik valstybės kultūriniai pamatai nesubyrėjo, bet ir miestiečiai dar ramiau persivertė ant kito šono. Tie, kurie šiaip žinojo viską, galėjo tik pakartoti: taip, Rupertas atsisveikino su Juanu, o gal atvirkščiai. Oficiali priežastis – jokia, t.y. kūrybiniai nesutarimai. Priežastį vėliau patvirtino atsisveikinimo laiškas baltame tinklalapyje. Visi perskaitė prideramus (geriausius) linkėjimus, niekas nesigilino. Narplioti tarptautinius konfliktus yra žurnalisto darbas. O kritikai – užimti žmonės, jie vaikšto į parodas, rašo recenzijas ir nėra taip gerai maitinami, kad savo pramogai aiškintųsi, kodėl „pasaulinio lygio“ kuratoriui leidžiama kaip paprastam turistui išvykti, nė nepasivarginus užduoti įkyrių klausimų. Gal kaltas klimatas? Net Vokiečių gatvėje kartais pralyja stogą, o čia – šviežia trobelė miške. Gal kronika kriminalinė? Koks grubus konstitucijos pažeidimas galėtų priversti jauną intelektualą atsisveikinti su svariausiu ir reikalingiausiu namų pareigūnu? Liko spėlioti, bet niekas to nedarė, nes niekam iš tikrųjų nebuvo įdomu. Liūdna laiškų intelektualiniam slenksčiui krūvelė palei uždaras žalias duris linksmino briedžių vaiduoklius ir keleivius žiemos naktį, o Ruperto gyvenimą gaubė kultūringa tyla. (Šįryt kavos tirščiuose įskaičiau, kad Juanas grįžta, tik į Vokiečių gatvę ir kartu su Rosa Barba. Vardai ir siužetai prašosi melodramos, bet labiau tikimės sulaukti parodos. http://cac.lt/lt/exhibitions/future/7222)
 
Tyla pranašavo audrą grietinėlėje. Viename Vakarų žurnale pasirodė pjesė apie Rupertą, atitinkanti klasikines teatro tradicijas: su veikėjais, veiksmais ir neblogu nuodėmių sąstatu. (http://www.metamute.org/community/your-posts/play-about-creative-incubators).
 
Autorius anonimas dalinosi atsiliepimais apie šeimininko abejingumą, verslią kompaniją, tuščius kambarius ten, kur turėtų būti tualetai, ir panašias nemalonias smulkmenas. Parausti buvo dėl ko, tačiau visi suprato. Ką daryti, jei maitinanti ministerija duoda dantis, bet ne duonos? Arba tuos dantis sukandus sėsti į kišenę ir diriguoti iš jos, arba būti dvasingam ir taupyti vinims, nes reikia ant ko nors kabinti paveikslą. Juolab kad kapitalizmo kritika iš svetimų lūpų – prastas tonas šalyje, kurioje galimybė turėti verslą yra pirmiausia savarankiškumo ir kontrolės pažadas visuomenei, dar nepamiršusiai ilgų priverstinės darbininkystės metų. Panašu, kad egzistuoja dvi kryptys: badas ir dešinė. Turbūt todėl Rupertui leidžiama sukti į dešinę, spausti rankas advokatams ir vyndariams, pasakoti apie meną už pinigus ir kitaip pildyti kiaulę taupyklę. Nes kiaulė yra naudingas gyvūnas. Daugybę kultūrinių produktų galima išpešti iš jos vidurių ir odos, kad ir kaip pyktų vegetarai.
 
Vis dėlto panašu, kad kairioji kritika Rupertui nepakenkė. Prasidėjo vis įdomesni pasimatymai su žmonėmis ir veikėjais, kurių šiaip šitoje Marijos (kokios Marijos – kietakakčio patriarcho Juozapo, sakyčiau) žemėje tikriausiai nepamatytume: su paroda piniginėje keliaujančiais Niklu Tafra ir Sanna Marander, patirtį pristančiu Antverpeno „Objectif Exhibitions“ direktoriumi Chrisu Fitzpatricku, fantazijos terapeute Valentina Desideri. Norisi geltonai pabraukti Marteno Spanbergo, šokančio žmogaus, vizitą. Kai vienam menui su kitu susitikti labai nesiseka, tenka imtis drastiškų priemonių. Trijose prakaito sesijose įvairių sričių (ne)profesionalai mokėsi šokio be teatro ir judesio be šokio, kurio gėdinasi ir nuo kurio traukiasi dekoracijos. Vos nusiprausęs ir susišukavęs Rupertas priėmė svečius iš Rumunijos su jų įprastu bagažu. Lia Perjovschi sukomplektavo žinojimo istoriją, o Danas ta pačia pavarde užsiėmė demaskuojančiomis freskomis. Galerijoje driekiasi gili ir kreiva šypsena, kurios, pasirodo, labai reikėjo – gal ne nuolatinei Ruperto kompanijai, bet bent jau tiems, kurių vaikai „irgi moka taip piešti“. Panašu, kad trečdalį jėgų Rupertas sudėjo ir į būsimą Claire Bishop vizitą, kurio laukia net Nacionalinės dailės galerijos auditorijos kėdės. 
 
Taigi, nežinau, gal viskas yra gerai? Upės vingis ir gražūs piešiniai – ramus šiuolaikiškumo užutėkis. Ruperto darbas bent pusantro karto praplėtė vietinį baltąjį kubą, kuriame mėgsta kartotis vardai ir problemos. Praplėtė, bet pamiršo įėjimą. Piliečiai, kurie gyvenime nėra matę fontano pisuare, tikrai nemokės perskaityti Joyce’o kodų, žinojimo anekdotų ar netgi atlapotų studijos durų. Ir jų disleksija nebūtų Ruperto bėda, jei ne pažadas: mokysiu, reaguosiu, judinsiu. Tačiau vietoj pamokų ir taiklių šūvių į atviras skyles siūlomas tas pats supakuotas prestižas, kurio jau teko ragauti anksčiau. Nesiskundžiu, man skanu. Tačiau norintiems skonį ugdyti prieinamos tik savaitgalinės degustacijos su triženkliu mokesčiu, kuris, liūdnai įtariam, vėliau į tą pačią prestižo gamybą ir investuojamas. Ir vienintelė „bendruomenė“, kuri taip susibėga, yra jau bendravusi anksčiau ir patenkinta, kad status quo vis dar status. Menas tuo metu sėdi prie lango skandinaviško medžio bokšte ir stebi briedžių vaiduoklius, upės vingį ir kas valandą būrelį kūrybininkų išleidžiantį autobusą.

 

„Rupert“ atvaizdas, gautas per užklausą iš „Google Maps“
„Rupert“ atvaizdas, gautas per užklausą iš „Google Maps“