Klaipėdos dramos teatras birželio 18 ir 19 d. 18 val. kviečia į Klaipėdos Žvejų rūmus (Taikos pr. 70), kur vyks paskutinioji sezono premjera – spektaklis pagal prancūzų rašytojos Margeritos Diuras (Marguerite Duras, 1914–1996) pjesę „Savanos įlanka“ („Savannah Bay“, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė). Spektaklio režisierius – Sigutis Jačėnas, scenoje matysime Klaipėdos dramos teatro aktorius Nijolę Sabulytę, Sigutę Gaudušytę ir Liną Lukošių. Spektaklis skiriamas Teatro metams ir dviejų damų – prancūzų rašytojos M. Diuras ir lietuvių aktorės N. Sabulytės – jubiliejams.
Jeigu mūsų vaizduojamąjį meną galima būtų pavadinti „kultūra“, tai Rolandas Rimkūnas būtų „subkultūros“ atstovas. Jis pats per atidarymą prasitarė, jog yra tarsi „reperis“, kuris „dainuoja tai, ką mato“. Iš dalies tai tiesa, nes Rimkūno piešiniai, pavadinti „banalybėmis“, piešti beveik identišku principu ‒ intuityviai, spontaniškai, leidžiant rankai „pačiai“ piešti kokių nors itin nuobodžių posėdžių metu (ne paslaptis, kad beprasmiški, beviltiški posėdžiavimai VDA ir kitose institucijose niekur nedingo, nepaisant epochinių lūžių). Tiesa, tai ne spontaniški aplinkos, gamtos eskizai. Šie labiau susiję su ideologinėmis piešinio tekstūromis ir piešimo performatyvumu. Rimkūno piešiniai, turintys ir šiokių tokių „karikatūros“ elementų (tai dar viena nuoroda į subkultūrą, neelitinį meną), nepaisant padrikumo ir atsitiktinumo pirmo įspūdžio, funkcionuoja kaip gana apibrėžtas, kryptingas kvaziideologinis naratyvas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
1945-aisiais, išlaisvinus Aušvicą, netoli krematoriumo buvo rasti užkasti rankraščiai. Vieni išlikę geriau, kiti – beveik nebeįskaitomi. Jų autoriai buvo „Sonderkommando“ nariai – jauni stiprūs žydai, priversti dirbti krematoriume. Jie lydėdavo savo tėvynainius į dujų kameras, o paskui degindavo ten nužudytųjų palaikus. Rankraščiai iškart sukėlė šoką, jie išversti į daugelį kalbų, paskutiniais metais daug sužinota ir apie jų autorius. Tačiau, ko gero, niekas neprilygs dar gyvų liudininkų prisiminimams. Pirmadienį (9 d. 23.15) LRT parodys Pavelo Drazano dokumentinį filmą „Aušvico specialioji komanda – gyvieji numirėliai“ (2009), kuriame užfiksuoti Henryko Mandelbaumo liudijimai. Kažkada jis buvo Aušvico koncentracijos lagerio „Sonderkommando“ narys. Mandelbaumas vedžioja režisierių po muziejumi tapusį konclagerį, prisimena, kas ten vyko, bet kartu pasakoja ir savo istoriją. Tai – jo išpažintis. Mandelbaumui per stebuklą pavyko išlikti gyvam. Po karo jis liko Lenkijoje, nugyveno ilgą gyvenimą. Filmo pabaiga priverčia galvoti ne tik apie nacių nusikaltimus, bet ir apskritai apie gyvenimo prasmę. Nežinau, ar tokia buvo filmo autorių valia, bet iškart prisiminiau Voltaire’o Kandido žodžius apie tai, kad kiekvienas turi puoselėti savo sodą.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
OKT/Vilniaus miesto teatro naujausio spektaklio „Žuvėdra“ tarptautinis debiutas buvo daugiau nei sėkmingas. Torūnėje (Lenkija) vykusiame jau 22-ajame tarptautiniame teatro festivalyje KONTAKT spektaklis susižėrė net penkis apdovanojimus. Tai – net pusė viso festivalio apdovanojimų.
Įprasta, kad Beno Šarkos įkurtas Gliukų teatras, kaip, beje, ir jis pats, pasirodo netikėtai ir netikėtai išnyksta. Kartais net ir labai norėdamas gali neatsekti jo pėdsakų. Todėl norėdamas, kad dėl informacijos trūkumo netektų pačiam fantazuoti apie tai, kuo pastaruosius dvejus metus šis kūrėjas užsiima, nusprendžiau jo paties to paklausti.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kino istorija žino daug garsių duetų, tačiau nė vienas nebuvo toks prieštaringas, įtemptas ir nenuspėjamas kaip Wernerio Herzogo ir Klauso Kinskio. Tai buvo kraštutinumų duetas. Apie tai pasakoja Herzogo dokumentinis filmas „Mano mylimiausias priešas“ („Mein Liebster Feind“, Vokietija, 1999). Filmą bus galima pamatyti birželio ketvirtadieniais (5, 12, 19 d.) „Skalvijos“ kino ekrane. Greta dar du sekmadienius (birželio 8, 15 d.) kino klasikos seansuose bus rodomas vienas stipriausių šio dueto filmų „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, Vokietija, Peru, 1982).
![]() | ![]() |
Tai prasidėjo pastačius pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“ pagal Daniilo Charmso kūrinius. Premjera įvyko 1990 m. kovo 22 d., praėjus vienuolikai dienų po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Ką gali žinoti, galbūt tai buvo pirma premjera nepriklausomoje valstybėje. Tokio spektaklio gimimą lėmė atėjęs visiškai naujas laikas. Tai buvo savotiško lūžio metas, kai griuvo visos sienos. Spontaniškai atėjo kitoks mąstymas. Tokiomis aplinkybėmis įvyko pirmasis „Ten būti čia“ spektaklis, kuris netrukus ir buvo įvardintas kaip naujo teatro pradžia. Kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją, kuri vadinosi „Oskaro Koršunovo teatras?“ Nors dirbome tuometiniame Akademiniame dramos teatre, mus su bendraminčiais kai kas jau suvokė kaip atskirą teatrą.
![]() | ![]() | ![]() |