7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Legendinės prancūzės himnas meilei ir aistrai

 Klaipėdos dramos teatras birželio 18 ir 19 d. 18 val. kviečia į Klaipėdos Žvejų rūmus (Taikos pr. 70), kur vyks paskutinioji sezono premjera – spektaklis pagal prancūzų rašytojos Margeritos Diuras (Marguerite Duras, 1914–1996)  pjesę „Savanos įlanka“ („Savannah Bay“, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė). Spektaklio režisierius – Sigutis Jačėnas, scenoje matysime Klaipėdos dramos teatro aktorius Nijolę Sabulytę, Sigutę Gaudušytę ir Liną Lukošių. Spektaklis skiriamas Teatro metams ir dviejų damų – prancūzų rašytojos M. Diuras ir lietuvių aktorės N. Sabulytės – jubiliejams.

 

Tai tik dar viena diena

Jeigu mūsų vaizduojamąjį meną galima būtų pavadinti „kultūra“, tai Rolandas Rimkūnas būtų „subkultūros“ atstovas. Jis pats per atidarymą prasitarė, jog yra tarsi „reperis“, kuris „dainuoja tai, ką mato“. Iš dalies tai tiesa, nes Rimkūno piešiniai, pavadinti „banalybėmis“, piešti beveik identišku principu ‒ intuityviai, spontaniškai, leidžiant rankai „pačiai“ piešti kokių nors itin nuobodžių posėdžių metu (ne paslaptis, kad beprasmiški, beviltiški posėdžiavimai VDA ir kitose institucijose niekur nedingo, nepaisant epochinių lūžių). Tiesa, tai ne spontaniški aplinkos, gamtos eskizai. Šie labiau susiję su ideologinėmis piešinio tekstūromis ir piešimo performatyvumu. Rimkūno piešiniai, turintys ir šiokių tokių „karikatūros“ elementų (tai dar viena nuoroda į subkultūrą, neelitinį meną), nepaisant padrikumo ir atsitiktinumo pirmo įspūdžio, funkcionuoja kaip gana apibrėžtas, kryptingas kvaziideologinis naratyvas.

Kino naujienos trumpai

Trumpo metražo animacinį filmą „Philipas Seymouras Hoffmanas apie laimę“ („Philip Seymour Hoffman on Happiness“) jau galima rasti internete. Režisierius Patrickas Smithas siūlo mums iš naujo atrasti šių metų vasario 2 d. mirusį amerikiečių aktorių.
2012-ųjų gruodžio 17 d. Philipas Seymouras Hoffmanas kalbėjosi su filosofu Simonu Critchley’iu Niujorko „Rubin Museum of Art“. Du vyrai pasikeitė mintimis apie laimę, apie skirtumus tarp malonumo ir laimės. Pokalbio fragmentus užfiksavo televizijos PBS kameros. Šie fragmentai ir tapo animacinio filmo objektu.

Rusų kino dienos

„Kino pavasariui“ bendradarbiaujant su rusų kino teatru „Planeta kino“ rengiamos Rusų kino dienos. Birželio 11–15 d. „Multikino“ bus parodyti šeši filmai, juos žiūrovams pristatys kūrėjai, aktoriai, prodiuseriai.
Programą pradės „Išpirkimas“ („Iskuplenije“, 2012) – naujausias Aleksandro Proškino filmas, gana dviprasmiškai sutiktas Rusijoje. Tačiau gal ir neatsitiktinai filmo sukūrimo metais Tarptautinis Monrealio kino festivalis apdovanojo režisierių už indėlį į meną. Proškinas niekada nesistengė įtikti savo filmais valdžiai, todėl nestebina ir „Išpirkime“ vaizduojama nepagražinta ir nenutylėta pokario Rusijos realybė. Veiksmas nukelia į pirmą Naujametę naktį pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Žmonės čia gyvena susiskaldę, nuolat kenčia badą. Filme esama kelių siužetinių linijų, bet svarbiausia suvokti, kas, anot režisieriaus, yra išpirkimas ir visa atleidžianti meilė, kuri tampa vieninteliu dvasiniu išsigelbėjimu. Filmas kurtas Tulos priemiesčiuose, kur dar kojos neįkėlę statybininkai, tad dabartiniai miesto rajonai, rodos, liko tokie kaip ką tik pasibaigus karui: skurdus, nuniokotas peizažas, kurį gali rasti visai netoli Maskvos – už 193 kilometrų. „Išpirkimas“ – tai Fridricho Gorenšteino (dirbusio su Andrejumi Tarkovskiu) to paties pavadinimo romano ekranizacija. Proškinas stengėsi neiškraipyti nė vienos kūrinio detalės ar minties. Filmą pristatys jame debiutavęs aktorius Rinalis Muchametovas.

Spindinčios akys

1945-aisiais, išlaisvinus Aušvicą, netoli krematoriumo buvo rasti užkasti rankraščiai. Vieni išlikę geriau, kiti – beveik nebeįskaitomi. Jų autoriai buvo „Sonderkommando“ nariai – jauni stiprūs žydai, priversti dirbti krematoriume. Jie lydėdavo savo tėvynainius į dujų kameras, o paskui degindavo ten nužudytųjų palaikus. Rankraščiai iškart sukėlė šoką, jie išversti į daugelį kalbų, paskutiniais metais daug sužinota ir apie jų autorius. Tačiau, ko gero, niekas neprilygs dar gyvų liudininkų prisiminimams. Pirmadienį (9 d. 23.15) LRT parodys Pavelo Drazano dokumentinį filmą „Aušvico specialioji komanda – gyvieji numirėliai“ (2009), kuriame užfiksuoti Henryko Mandelbaumo liudijimai. Kažkada jis buvo Aušvico koncentracijos lagerio „Sonderkommando“ narys. Mandelbaumas vedžioja režisierių po muziejumi tapusį konclagerį, prisimena, kas ten vyko, bet kartu pasakoja ir savo istoriją. Tai – jo išpažintis. Mandelbaumui per stebuklą pavyko išlikti gyvam. Po karo jis liko Lenkijoje, nugyveno ilgą gyvenimą. Filmo pabaiga priverčia galvoti ne tik apie nacių nusikaltimus, bet ir apskritai apie gyvenimo prasmę. Nežinau, ar tokia buvo filmo autorių valia, bet iškart prisiminiau Voltaire’o Kandido žodžius apie tai, kad kiekvienas turi puoselėti savo sodą.

Šokis kaip kvėpavimas

Aštuonioliktą kartą rengiamas Vilniaus festivalis jau įėjo ne tik į Lietuvos muzikos, bet ir į šokio istoriją – jis inicijavo kelis originalius šiuolaikinius choreografijos kūrinius (tarp jų – Mindaugo Urbaičio baletą „Acid City“ ir Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“), supažindino su žinomų kitų šalių šokio menininkų darbais. Šie metai – ne išimtis: birželio 2 d. festivalį pradėjo Italijos šiuolaikinio šokio trupė „Aterballetto“. Trupė ir buvęs jos vadovas choreografas Mauro Bigonzetti Lietuvoje žinomi – prieš keliolika metų viešėjo festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ kvietimu. „Aterballetto“ jau nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio garsėja puikia šokio technika ir gebėjimu imtis skirtingos stilistikos choreografinių kūrinių, kuriuose dera klasikinio, neoklasikinio ir šiuolaikinio šokio elementai. M. Bigonzetti, netgi planavęs Lietuvoje imtis A. Šenderovo „Dezdemonos“ partitūros, trupei vadovavo dešimtmetį (1997–2007) – šiuo metu jis yra pagrindinis „Aterballetto“ choreografas, o trupės meno vadovė nuo 2008 m. yra Cristina Bozzolini.
„Aterballetto“ – šiuolaikinio šokio teatras, kuriam nerūpi pasakoti istorijas. Puikiai įvaldęs pagrindinį savo instrumentą – kūną, jis „groja“ sudėtingas choreografines partitūras. Aštuoniolika šokėjų jaučia kiekvieną savo raumenį ir geba perteikti techniškai nelengvas choreografo plastines fantazijas, tapdami jo vaizduotės įrankiais ir choreografinių formų bendraautoriais.

Oskaro Koršunovo „Žuvėdrai“ – net penki tarptautinio festivalio Torūnėje prizai

 OKT/Vilniaus miesto teatro naujausio spektaklio „Žuvėdra“ tarptautinis debiutas buvo daugiau nei sėkmingas. Torūnėje (Lenkija) vykusiame jau 22-ajame tarptautiniame teatro festivalyje KONTAKT spektaklis susižėrė net penkis apdovanojimus. Tai – net pusė viso festivalio apdovanojimų.

Vaidenimai su savimi

Įprasta, kad Beno Šarkos įkurtas Gliukų teatras, kaip, beje, ir jis pats, pasirodo netikėtai ir netikėtai išnyksta. Kartais net ir labai norėdamas gali neatsekti jo pėdsakų. Todėl norėdamas, kad dėl informacijos trūkumo netektų pačiam fantazuoti apie tai, kuo pastaruosius dvejus metus šis kūrėjas užsiima, nusprendžiau jo paties to paklausti.

Kraštutinumų duetas

Kino istorija žino daug garsių duetų, tačiau nė vienas nebuvo toks prieštaringas, įtemptas ir nenuspėjamas kaip Wernerio Herzogo ir Klauso Kinskio. Tai buvo kraštutinumų duetas. Apie tai pasakoja Herzogo dokumentinis filmas „Mano mylimiausias priešas“ („Mein Liebster Feind“, Vokietija, 1999). Filmą bus galima pamatyti birželio ketvirtadieniais (5, 12, 19 d.) „Skalvijos“ kino ekrane. Greta dar du sekmadienius (birželio 8, 15 d.) kino klasikos seansuose bus rodomas vienas stipriausių šio dueto filmų „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, Vokietija, Peru, 1982).

Tarp spektaklio, kūrėjo ir žiūrovo

Tai prasidėjo pastačius pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“ pagal Daniilo Charmso kūrinius. Premjera įvyko 1990 m. kovo 22 d., praėjus vienuolikai dienų po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Ką gali žinoti, galbūt tai buvo pirma premjera nepriklausomoje valstybėje. Tokio spektaklio gimimą lėmė atėjęs visiškai naujas laikas. Tai buvo savotiško lūžio metas, kai griuvo visos sienos. Spontaniškai atėjo kitoks mąstymas. Tokiomis aplinkybėmis įvyko pirmasis „Ten būti čia“ spektaklis, kuris netrukus ir buvo įvardintas kaip naujo teatro pradžia. Kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją, kuri vadinosi „Oskaro Koršunovo teatras?“ Nors dirbome tuometiniame Akademiniame dramos teatre, mus su bendraminčiais kai kas jau suvokė kaip atskirą teatrą.

PUSLAPIS
IŠ
1003