7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasišventimas pasauliui

Nathanielio Dorsky filmai ŠMC

Lukas Brašiškis
Nr. 22 (1083), 2014-06-06
Kinas
Nathaniel Dorsky. J. Hilerio nuotr.
Nathaniel Dorsky. J. Hilerio nuotr.
Per pastaruosius keliolika metų amerikiečių eksperimentinio kino poeto Nathanielio Dorsky filmai sulaukė ne tik kino gerbėjų, bet ir didžiųjų pasaulio kino festivalių (retrospektyvos rodytos Niujorko, Roterdamo, Toronto ir daugelio kitų tarptautinių kino festivalių programose) bei įtakingiausių modernaus ir šiuolaikinio meno institucijų (Whitney šiuolaikinio meno bienalė Niujorke, Pompidou meno centras Paryžiuje) dėmesio. Birželio 11–14 d. Šiuolaikinio meno centro kino salėje Vilniuje bus parodyti keturių skirtingų Dorsky kūrybos laikotarpių filmai: „Valandos Jerome’ui. Pirma dalis“ („Hours for Jerome Part I“, 1982), „Alaya“ (1987), „Variacijos“ („Variations“, 1998) ir „Pastoralė“ („Pastourelle“, 2010). Šios Dorskio filmų peržiūros ir jas lydėsiančios „New School“ universiteto kino studijų profesoriaus Samo Ishii-Gonzaleso paskaitos („Dorsky kontekstas: modernusis kinas ir laiko atradimas“ bei „Dorsky kontekstas: Amerikos avangardas ir jo įtaka šiuolaikiniam kinui”) – pirmoji galimybė lietuvių žiūrovams susipažinti su žymaus eksperimentinio kino meistro darbais. Dorsky griežtai atsisako skaitmeninti 16 mm kino juostoje nufilmuotus savo darbus, todėl retai pasitaikančias progas pamatyti jo kūrybą kinotyrininkai apibūdina kaip Walterio Benjamino „kino nuotykį“ ar specialių sąlygų reikalaujančią „kino piligrimystę“.
 
Filmus kurti Nathanielis Dorsky (g. 1943) pradėjo 7-ajame XX a. dešimtmetyje – tuo pačiu metu kaip ir daugelis kitų dabar plačiai žinomų Niujorko avangardinio kino atstovų (Shirley Clarke, Stanas Brakhage’as, Gregory Markopoulos, Marie Menken), jo kūrybos istorija skiriasi nuo Jono Meko įkurtame Kino kūrėjų kooperatyve dirbusių kino menininkų istorijų. Pagrindinius savo darbus Dorsky žiūrovams pristatė Naujojo Amerikos kino judėjimui jau išsikvėpus.
 
Pasak menininko, Niujorke praleista jaunystė jam suteikė progą „spekuliuoti“ apie atviros formos kino galimybes: įkvėptas savo niujorkiečių draugų poetų, Dorsky troško sukurti filmą, kuris neturėtų suvokimą išoriškai organizuojančių saitų (išvengiant ir klasikinio aristoteliško pasakojimo, ir tematinių jungčių tarp atskirų filmo kadrų) ir žiūrovą veiktų tik vidiniu ritmu. Tačiau pirmiesiems filmams neatitikus jų autoriaus lūkesčių, 7-ojo dešimtmečio viduryje Dorsky atsisakė kurti ir su draugu bei ilgamečiu kūrybiniu partneriu Jerome’u Hileriu persikėlė į San Fransiską.
 
Tik 1982-aisiais, po ilgos pertraukos montuodamas prieš keliolika metų Niujorko apylinkėse nufilmuotą medžiagą, menininkas teigia supratęs, kad ir vėl nori pabandyti įgyvendinti jaunystėje sau iškeltus estetinius tikslus. „Valandos Jerome’ui“ („Hours for Jerome“, 1982), prie aktyvaus iki šiol besitęsiančio filmų kūrimo Dorsky sugrąžinęs dviejų dalių filmas, pasižymi būdingiausiomis jo kino savybėmis: ištikimybe kinematografinei materijai (spalvoms, šviesai, vaizdo tekstūroms bei 16 mm juostos ypatybėms), minimaliu vaizdo figūratyvumu, nereikšminiu montažu bei nebylumu. Kūrėjas visų pirma siekia sukurti sąlygas, užtikrinančias nereprezentacinį ryšį tarp kino juostoje užfiksuotų vaizdų ir filmą stebinčios auditorijos. Dorsky tiki, kad ekranas gali keisti savo statusą: mutuodamas nuo „vaizdo-lango“ iki „sklindančios energijos lauko“, ir galiausiai tapdamas „tiesiog šviesa ant sienos“.
 
Filmų nebylumas išryškina minėtą ekrano suvokimą, o nereikšminis arba „polivalentinis“, kaip jį pavadino eksperimentinio kino tyrinėtojas Adamas Sitney, montažas sukuria sąlygas neteleologiškam vaizdų sekos suvokimui. „Montažas, apie kurį aš kalbu, paremtas judėjimu nuo vieno plano prie kito be jokių kitų išsikeltų tikslų, išskyrus būties akumuliaciją. Toks montažas neįpareigotas išorės. Jį diktuoja pats filmas“, – teigia Dorsky. Kiekviena filmo scena išsaugo savo autonomiją, teminiai ar struktūriniai pasikartojimai Dorsky filmuose labai reti. Amerikiečių kūrėjas vaizdų seką organizuoja siekdamas, kad asociacijos apie tai, kas matoma, žiūrovui kiltų ne iš karto, bet keliais planais vėliau. Taip Dorsky filmuose įvardijama klasikinė filosofinė problema: santykis tarp matymo ir žinojimo. Nors kasdieniame gyvenime žmogus dažniausiai atsiduria situacijose, kai žinoma yra tai, kas matoma, o matoma tai, kas žinoma, estetinės patirties metu, kai meno kūrinio stebėtojo žvilgsnis išlaisvinamas iš kasdienio veikimo apibrėžtų ribų, sutapimas tarp matymo ir žinojimo gali ir neįvykti. Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis yra rašęs, kad „kartais žinojimas to, ką matome, trukdo matyti matoma“. Panašiais žodžiais savo kinematografinę strategiją apibūdina ir Dorsky, teigdamas, kad išankstinio žinojimo suardymas žiūrovui leidžia pasaulį pamatyti naujai.
 
Knygoje „Kinas kaip pasišventimas“(„Devotional Cinema“, 2003), kurią taip pat galima pavadinti ir menininko manifestu, Dorsky rašo, kad vartodamas žodį „pasišventimas“ jis turi omenyje ne religiškumą, bet nesuinteresuotą žvilgsnio į pasaulį dėmesingumą. Dorsky teigia, kad kiekvienu atskiru savo filmo kadru jis siekia atkreipti dėmesį į vis naują dabarties momentą, kuriame galima „išgirsti“ praeities aidą. Dzenbudizmą praktikuojantis kūrėjas kiną, kaip ateitį sustabdyti galinčią pasišventimo pasauliui formą, apibūdina taip: „...leidimas objektams būti matomiems tokiems, kokie jie šią (ir filmuojant, ir patiriant ekrane) akimirką yra, siūlo daug atviresnį, daug vaisingesnį būdą pažinti iš anksto simbolinės reikšmės nesusaistytą pasaulį“. Dorsky filmuose vengiama kino raišką pajungti kalbiniam suvokimui, kurio tikslas – ne parodyti, bet paaiškinti pasaulį. Kad kino vaizdai galėtų „parodyti“ (ir „rodant“ transformuoti žiūrovą) pasaulį, o ne jį apibūdinti, kino materija, pasak amerikiečių eksperimentininko, turi atitikti pasaulio materijos bruožus: intervališkumą, laikiškumą ir nereprezantiškumą.
 
Filmas „Valandos Jerome’ui“, kuriame įvairūs sukeistinti miesto objektai parodomi skirtingais metų laikais, gali būti pavadintas vizualine miesto simfonija. Vėlesnis Dorsky filmas „Alaya“(1987) vizualine gamtos simfonija, kurią sudaro tik trys elementai: smėlis, vėjas ir šviesa. Smėlio akmenų susidarymas ir iširimas, žvaigždėtą nakties dangų kelias akimirkas primenančios ir tuoj pat kitas asociacijas sukeliančios kintančios žemės paviršiaus formos – šie ir kiti stambiais planais Dorsky nufilmuoti vaizdai, atrodantys kartu ir poetiški, ir moksliški, sukelia minčių apie efemerišką pasaulio materialumą.
 
Šviesa ir jos atspindžių variacijų begalybė – dar vėliau sukurto, vieno žinomiausių Dorsky filmų „Variacijos“ (1998) motyvas. Šiame filme šviesos poveikis sukelia pasaulio tekstūros taktiliškumo jauseną, nuolatinė šviesos kaita perteikiama trumpais po akimirksnio pranyksiančiais planais, nufilmuotais pro spalvotą stiklą, pro drėgnus langus ar sekant lietaus lašų judėjimą kūnų paviršiais. Spalvotu ir eklektišku kiču filmui tapti neleidžia filmuojamų objektų vidiniam laikui paklūstantis atskirų vaizdų jungimo ritmas. Jis sukuria melancholišką filmo nuotaiką. „Variacijos“ pasižymi poetine struktūra, kurią nulemia ne autoriaus intencijos, o pati filmo medžiaga. Pasak Dorsky, nufilmuotoje medžiagoje neradęs tinkamo vaizdo, kuris ritmiškai tiktų prie medžio plano, jis nusprendė baigti „Variacijas“ būtent šio medžio planu. Dorsky filmuose autorius kūrimo procese neišvengiamai dalyvauja (kadrų kompozicija, apšvietimas, kameros rakursai, montažas), tačiau jo intencijų centrizmo siekiama atsisakyti. Neatsitiktinai paskutiniame savo knygos manifesto sakinyje Dorsky teigia: „Kuo ryškiau filmas išreiškia save tuo, kas būdinga jo tikrajai prigimčiai, tuo daugiau jis gali atskleisti mums“.

 

Nathaniel Dorsky. J. Hilerio nuotr.
Nathaniel Dorsky. J. Hilerio nuotr.