7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nesenstantis šauklys

Tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ įspūdžiai

Vaida Urbietytė Urmonienė
Nr. 22 (1083), 2014-06-06
Muzika
Saulius Auglys atlieka Ričardo Kabelio „Opus Magnum“. J. Jurkūno nuotr.
Saulius Auglys atlieka Ričardo Kabelio „Opus Magnum“. J. Jurkūno nuotr.
Jau trisdešimtąjį kartą finišavo tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“. Šias metais jis stebino ne tik renginių (daugiau nei dvidešimt), bet ir dalyvių gausa. Kaskart pasikeitus festivalio vadovui, jame įvyksta akivaizdžių pokyčių. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir jubiliejiniame festivalyje buvo gausu premjerų, skambėjo ir jaunesniųjų, ir vyresnės kartos kompozitorių kūriniai, galėjome džiaugtis naujais eksperimentais ir atradimais.
 
„Turbošauklys“ – taip vadinosi „Druskomanijos“ atidarymo renginys, vykęs Vilniuje, kultūros bare „Kablys“. Tai gyvai valdomos elektroninės ir elektroakustinės muzikos, šviesų ir judesio projektas, kurį įgyvendinti padėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos akordeonistų ansamblis „ContemporACCO“ (vad. Raimondas Sviackevičius) ir ekstremalaus dviračių sporto mėgėjai (Tautvydas Gelumbickas, Karolis Lamsargis ir Kostas Griška). Šešios kompozicijos – Lukrecijos Petkutės-Dailydienės aranžuota Šarūno Nako „Merz-Machine“, Raimondos Žiūkaitės „Chromatografija“, Lino Paulauskio „Daina be žodžių“, L. Paulauskio aranžuota Ryčio Mažulio „Čiauškanti mašina“, L. Petkutės-Dailydienės „Ponich II“ ir Mykolo Natalevičiaus „Classics Goes Electronic“ – šviesų ir garso žaismas, dviratininkų rodomi triukai, kartkartėmis privertę krūptelėti, ir gera nuotaika skelbė sėkmingą festivalio atidarymą. Tiesa, šauklio pavadinimas gausiai klausytojų neprišaukė, o po atidarymo koncerto turėjęs vykti vakarėlis su DJ Rushkeys, gaila, pasibaigė net neprasidėjęs, vėlgi dėl nesusirinkusios publikos...
 
Antrą festivalio dieną Vytauto Kasiulio dailės muziejuje vykusiame koncerte „Garsyn–tylyn“ buvo pristatytos net keturios premjeros: Vaidos Striaupaitės-Beinarienės „Oscillations“, Jamie Hamiltono ir Martos Poznanskos „Marszrutka“, Žibuoklės Martinaitytės „Garsyn–tylyn“ ir Martino Ulikhanyano „Low Tension“. Ištikimi festivalio draugai – Varinių pučiamųjų trio – Tomas Karka (altinis trombonas), Valentas Marozas (tenorinis trombonas), Sergijus Kirsenka (tūba) – kaip visuomet grojo nepriekaištingai. Nudžiugino ir tai, kad beveik visi kompozitoriai atėjo pasveikinti atlikėjų (ko nebuvo kituose renginiuose).
 
Nauja tradicija tampantis Muzikos inovacijų studijų centro palaikomas projektas „Muzika fontanams“ šiemet vėl sulaukė kone gausiausio susidomėjusiųjų būrio. Žinoma, vaikštant atnaujintame Bernardinų sode sunku nepastebėti fontaną nuspalvinusių šviesų ir neišgirsti skambančios muzikos, tad nieko keista, kad žiūrovų buvo daug. Net aštuoniuose kūriniuose kompozitoriai galėjo atskleisti visas fontano galimybes: garso, spalvų, vandens srovių žaismą. Girdėjome Matthiaso Kronlachnerio, Tado Dailydos, Mykolo Natalevičiaus, Lukrecijos Petkutės-Dailydienės, Otto Wankeso, Domo Ruškio, Jurgio Jarašiaus, Andriaus Šiurio, Mato Drukteinio ir Godos Marijos Gužauskaitės kūrinius. Renginys buvo pakartotas ir Druskininkuose, prie miesto fontano.
 
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose vykęs koncertas „DolceDuo“ buvo vienas kameriškiausių festivalio pasirodymų. Ansamblio sudėtis – arfa ir fleita – bylojo, kad stipraus garso ir aštrių sąskambių čia nebus. Eglė Juciūtė-Matelienė (fleita) ir Viktorija Smailytė (arfa) atliko septynias kompozicijas, iš kurių net keturios – premjeros. LMTA studento Andriaus Šiurio „Nebylaus androgino monologas“, kūrinio anotacijoje pristatytas Sigito Parulskio žodžiais iš pjesės „Nesibaigianti vienatvė dviem“, pateikė nemažai arfos galimybių atskleidžiančių eksperimentų. Birmingamo konservatorijoje studijuojančio Sayyido Shafiee „Hilangnya Helang“ sukurta šių metų kovą dingusio lėktuvo tragedijai atminti. Liūdnos dejonės, graudūs ir aštrūs sąskambiai – pagrindinis kompozicijos garsinis audinys. Tomášo Janoškos kūrinys „Les moments parisiens“ – paties kompozitoriaus patirtų įspūdžių dienoraštis. Elegantiški sąskambiai norom nenorom privertė pasijusti tikru paryžiečiu, nukeliauti ten mintimis, pasivaikščioti Monmartro kalvomis. Paskutinė koncerto premjera buvo romantiškais, lyriškais ir nuosaikiais sąskambiais nuspalvinta Rickio Chaggaro „Serenada“. Nors didelių eksperimentų ir stebinančių kūrybinių naujovių koncerte nebuvo, nuosaikios kamerinės muzikos mėgėjų ausis glostė profesionalus, švarus kūrinių atlikimas. Šis koncertas buvo pakartotas Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje.
 
Gegužės 12-ąją koncerte „Pasaulių kūrėjai“ penki jauni kompozitoriai galėjo išgirsti, kaip skamba jų diplominiai opusai. LMTA Didžiojoje salėje kūrinius atliko Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus). Gražia tradicija tapęs koncertas kasmet pateikia staigmenų, tad ne išimtis ir šiemet. Visi penki kūriniai buvo labai skirtingi – nuo romantine muzika persmelkto Lauryno Naujiko „Variacijų styginių orkestrui“ iki intensyvių, aštrių sąskambių pritvinkusios Raimondos Žiūkaitės „Levituojančios organzos“. Greta bakalauro darbų, buvo atlikti ir trijų magistrantų – Igno Juzoko, Domo Ruškio ir Jurgio Jarašiaus kūriniai, papildyti gyvai valdoma elektronika. Iš visų koncerte skambėjusių kūrinių didžiausią įspūdį paliko J. Jarašiaus „Acchor’deo“ ir D. Ruškio „Laya“, pateikę įdomių, negirdėtų štrichų bei sąskambių. Jų kūrybiniai sprendimai, naudojamos įvairios styginių instrumentų technikos ir garsinis audinys tiesiog įtraukė ir neleido nė sekundei atitrūkti nuo muzikos eigos. Koncertas buvo labai sėkmingas. Nors negalėjau nepastebėti, kad ne visi išreiškė padėką orkestrui ir jo vadovui prieidami ir paspausdami ranką...
 
Vienas solidžiausių festivalio renginių – praėjusiais metais atgaivinta konferencija. Šįkart ji buvo itin solidi, dalyvavo garbūs vyresniosios kartos svečiai, anksčiau aktyviai reiškęsi festivalyje. Pirmasis pasisakė prof. Vytautas Landsbergis – prisiminė linksmų įvykių ir suteikė konferencijai jaukumo. Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė papasakojo apie anų laikų „jauną muziką“ (taip vadinosi festivalis), dalijosi įspūdžiais iš to meto festivalių, ką jiems tai reiškė, kokios idėjos buvo realizuojamos. Buvo įdomu sužinoti apie tuometinę jaunųjų drąsą, norą ir ryžtą skleisti savas idėjas. Šiandien jaunimas gali realizuoti savo sumanymus kur kas paprasčiau, bet kartais atrodo, kad visko jau yra per daug ir žmonės persisotinę geros muzikos, naujų idėjų ir renginių, todėl lankosi juose vis vangiau. Intrigavo Kornelijaus Platelio pranešimo temos pavadinimas „Dviejų festivalių kontekstai“. Poetas su festivaliu „Jaunimo kamerinės muzikos dienos“ sugretino „Poetinį Druskininkų rudenį“, švęsiantį 25-metį. Buvo įdomu išgirsti abiejų Druskininkuose vykstančių festivalių kontekstus, paties K. Platelio įspūdžius ir įžvalgas. Įdomių faktų pateikė ir kompozitorius, festivalio sumanytojas Ričardas Kabelis. Jis supažindino su ano meto jaunųjų meninio sąjūdžio siekiais, tapusiais Nepriklausomybės atkūrimo įvykių dalimi, pristatė keturių „jaunos muzikos“ knygelių atsiradimo istoriją, pateikė dviejų festivalių – Druskininkų Lietuvoje ir Donauešingeno Vokietijoje – panašumo bruožų. Kompozitorius išsakė ir gana įdomių įžvalgų pakritikuodamas dabartinį festivalio pavadinimą. Galbūt organizatoriai sumanys tikrai jį keisti? Konferencijos senbuvių dalį užbaigė muzikologė ir politikė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, paklaususi: „Ar pajėgsime?“ Plačiai pristačiusi pasaulyje vykstančių įvykių kontekstą, nukėlusi visus net į Vatikaną, vis dėlto suteikė vilčių, kad „pajėgsime“.
 
Vėliau pasisakiusi muzikologė Eglė Gudžinskaitė papasakojo apie Lietuvoje vykstančius festivalius ir projektus, taip pat juose skambančią naująją muziką. Anot jos, jauni kompozitoriai ir muzikologai kuria naujus projektus, siekdami save įtvirtinti ir apie save pranešti, nes „rimtuosiuose“, vyresniųjų rengiamuose festivaliuose jie dalyvauti dar negali. LMTA doktorantas, kompozitorius Jonas Jurkūnas pasakojo apie muzikos akusmatiškumą. Kompozitoriaus manymu, tai garso ir vaizdo tarpusavio santykio laipsnis. Persidengiančiose, gyvai atliekamų ir atkuriamų garsų teritorijose, pasitelkiant akusmatiškumo sąvoką kaip mato vienetą, galima pastebėti estetiškai, stilistiškai, kūrybiškai ir moksliškai patrauklių, netyrinėtų tendencijų. Paskutinis pasisakė jaunas muzikologas Jurgis Paliauka, savo pranešimu „Apie kūniškus malonumus Druskininkuose svajojanti šiuolaikinė akademinė muzika“ suteikęs konferencijai neįprastų spalvų. Pats būdamas druskininkietis, jis šmaikščiai, bet labai informatyviai ir taikliai papasakojo apie kurorto teikiamus malonumus, kviečiančius nuolat čia sugrįžti. Smagu, kad konferencijų tradicija buvo atgaivinta ir, reikia tikėtis, bus vis puoselėjama.
 
Didelį įspūdį paliko tos pačios dienos vakarą Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje atliktas R. Kabelio kūrinys „Opus Magnum“. Perkusininkas Saulius Auglys kūrinį atliko visą laiką klūpėdamas. Muzikinė medžiaga tarsi įtraukė į kažką magiška ir neapsakoma, kūrinio pabaigos nesinorėjo sulaukti, o neišvengiamai sulaukus nesinorėjo išeiti. Trumpas ir taiklus koncertas puikiai užbaigė dienos renginius.
 
Gaila, bet paskutinis festivalio koncertas buvo kaip niekad nesėkmingas. Galima įžvelgti keletą gražių akimirkų, pavyzdžiui, profesionalų akordeonistų grojimą ir rimtą požiūrį į bet kokio pobūdžio renginį, bet stipriai šlubuojančios dainininkių intonacijos (galbūt todėl, jog dainavo ne vokalistės) nuo pat pirmųjų taktų sugriovė bet kokią viltį „ištraukti“ koncertą į sėkmingųjų gretas. Gintaro Sodeikos „Garso ontologija nr. 1“ dar kartą įrodė, kad išlaikyti vieną natą tiksliai ir švariai nėra taip lengva, o Ryčio Mažulio „Karalius Karolis“ jau pradžioje suskambo ne taip, kaip turėjo. Keistas pasirodė ir kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės kūrinys „I Am The Enemy You Killed My Friend“, nepateikęs jokių įdomesnių ir negirdėtų sprendimų, kurių visi tikisi iš autorės. Sėkmingiausiai suskambėjo George’o Holloway’aus „Vincenz und Greta“, kurį atliko tik akordeonistai.
 
Ilgiausiai Lietuvoje gyvuojantis ir daug kartų „laidotas“ šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“ savo unikalumo nepraranda, organizatoriams užtenka energijos ir išradingumo. Vis dar kupini eksperimentinės dvasios jaunieji ir toliau stebina savo idėjomis. Smagu kasmet pavasarį grįžti į Druskininkus, plaukti šilumlaiviu į Liškiavą, klausytis koncertų bažnyčiose, sanatorijose ir po atviru dangumi. Džiugu, kad jau tiek metų puoselėjamos tradicijos, suteikiant joms vis naujų spalvų. Belieka padėkoti visiems prisidėjusiems prie festivalio gyvavimo ir palinkėti neišsenkančios energijos ir idėjų. Tęskite savo nesibaigiančią misiją ir kvieskite visus būti ten, kur skamba muzika.

 

 

Saulius Auglys atlieka Ričardo Kabelio „Opus Magnum“. J. Jurkūno nuotr.
Saulius Auglys atlieka Ričardo Kabelio „Opus Magnum“. J. Jurkūno nuotr.
Koncerto „Still Free“akimirka, „Juste/Boys“ (Olandija). J. Jurkūno nuotr.
Koncerto „Still Free“akimirka, „Juste/Boys“ (Olandija). J. Jurkūno nuotr.
Koncerto „Turbošauklys“ akimirka. R. Žiūkaitės nuotr.
Koncerto „Turbošauklys“ akimirka. R. Žiūkaitės nuotr.