7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Iki paryčių

Jei nė karto nesate mezgę bent šaliko ir nežinote kūrinio pabaigos karštinės, kai „dar pora eilučių“ virsta saulės pasitikimu, tekstilės menininkų iki galo nesuprasite. Ir aš jų iki galo nesuprantu, nors ne vieną saulę taip pasitikau. Tik žaviuosi suvaldytu fanatizmu. Visada mėgau truputį fanatikus mene. Tekstilės medijoj tai beveik privaloma. O kaip kitaip apsalus skaičiuoti kelisšimtąjį mazgą, kam mėnesius sukišti į staltiesės raukimą ir mažų „balvonėlių“ kūrimą (kaip Jurga Šarapova)? Tai kažkoks beprotiškas performansas. Kūno menui (didžiajai jo daliai) būdingas infantilumas, meilės šaukimas, neišspręstų santykių atvėrimas, tačiau tekstilės fiziškumas kitoks – kažkoks mantrinis, bet ne autistiškas. Man labiau panašus į kovos menus: daug atsispaudimų dėl vieno tobulo smūgio, kurį mato ir gali įvertinti tik bendruomenė.

Tie patys lankytojai ten pat

Atvykus į galeriją „Post“ pažiūrėti Marijos Šnipaitės parodos „Ten pat“, durys buvo užrakintos. Kai paskambinau nurodytu numeriu, manęs paklausė: „O kas jūs esate?“ Atsakiau: „Lankytoja.“ Mano pašnekovas nusijuokė, po kelių minučių atėjo įleisti, ir užėjusi pamačiau tokį vieną jau matytą Marijos Šnipaitės darbą pavadinimu „Lankytojas“ (2013). Todėl jis, atrodo, buvo sukurtas kaip tik man. Tada staiga prisiminiau, kad „Lankytoją“ vieną kartą jau esu mačiusi rudenį LTMKS parodoje „Tarpdiscipliniškumo kapinynuos(?)“. Ten jis atrodė kiek kitaip: šviesa sklido ne iš apačios, o iš viršaus, ir ankstesnis saldainis-lazdelė čia tapo daugiafunkciniu kastuvu-didinamuoju stiklu. Kaip tik šiame kūrinyje atradau tai, ko ankstesniuose autorės darbuose nerasdavau – atsakymą į klausimą: „Kodėl apie tai verta galvoti?“

Teatras turi kovoti su melu

Gegužės pabaigoje Torunėje vyko Tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“. Pagrindiniu festivalio prizu apdovanotas spektaklis iš Airijos – Feidlimo Cannono ir Gary Keegano „Blue Boy“, pasakojantis apie prievartą ir žiaurumą katalikiškose vaikų prieglaudose. Šie kūrėjai atsisakė Airijoje populiaraus literatūrą iliustruojančio teatro modelio. Jie remiasi asmeniškomis istorijomis, dokumentinio teatro technika, provokuojančiai naudoja naujas medijas, yra politiškai angažuoti.
Antroji vieta atiteko rusų režisieriui Konstantinui Bogomolovui, jis Torunėje parodė Latvijoje pastatytą spektaklį pagal jaunosios kartos dramaturgės Marinos Krapivinos pjesę „Stavangerio miestas ir apylinkės“. Spektaklis ironiškai pasakoja apie tradicinių ryšių tarp žmonių irimą ir naujų paieškas internete. Trečiuoju prizu apdovanota Oskaro Koršunovo pastatyta Antono Čechovo „Žuvėdra“. Koršunovas gavo ir geriausio režisieriaus prizą.
Specialiuoju „Gazeta Wyborcza“ prizu už įdėmiausią žvilgsnį į dabartį apdovanotas Bosnijoje gimęs kroatų režisierius Oliveris Frljićius. Liublianoje kurtas jo spektaklis „25 671“ pasakoja apie „administracinį valymą“, kurį, žlugus Jugoslavijai, atliko Slovėnijos valdžia. Su šiuo režisieriumi susijęs vienas pernykščių Lenkijos teatro skandalų, kai Krokuvos Senojo teatro direkcija atšaukė Frljićiaus statomos lenkų literatūros klasiko Zygmunto Krasińskio „Nedieviškosios komedijos“ premjerą. Pateikiame Grzegorzo Giedryso pokalbio su režisieriumi, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

Veikti neveikimu

Židrija Janušaitė (g. 1973) studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete 2004–2010 m. Kuria tapybos, performanso, videomeno, instaliacijos, fotografijos ir žemės meno srityse. Parodose ir projektuose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 2007 metų. Gyvena ir kuria Kaune.

Į ką lygiuotis?

Naujų knygų krūva primena apie artėjančias atostogas. Nekantriai laukiu, kada galėsiu pasinerti į skaitymą, panašiai kaip vaikystėje, kai prieš atostogas parsinešdavau iš bibliotekos rašytojų rinktinius raštus. Su malonumu prisimenu vasarą, kurios vieną mėnesį skaičiau tik Vladimirą Majakovskį (regis, 10 storų tomų), ar kitas, kurių dalį praleidau su Anatole’iu France’u, Ilfu ir Petrovu (pamenu, sužavėjo pastarųjų užrašų knygelės, kupinos taiklių pastebėjimų). Panašiai jaučiuosi ir paėmęs į rankas naują „Kino“ numerį. Žurnalas – lyg užrašų knygelė ar dienoraštis (nebūtinai savo), kuriuos visai įdomu atsiversti ir po daugelio metų.

Stilingo atlikimo link

Georgo Friedricho Händelio oratorija „Aleksandro puota“ – šeštoji ir paskutinė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šio sezono premjera. Birželio 20 ir 21 d. ji iškilmingai užbaigs aštuonioliktąjį Vilniaus festivalį, kurio moto – „Gimtoji Europa. Muzikos suvienyti“. Oratorija – tai bendras LNOBT, Budapešto menų rūmų („Palace of Arts Budapest“) ir „Vilniaus festivalių“ pastatymas.
 
Naujasis spektaklis – lyg įmantrus baroko perlas: režisierius iš Vengrijos Csaba Kaelis žada angliško muzikos baroko kūrinį scenoje paversti lietuviškos aukštosios mados fiesta. Su Juozo Statkevičiaus kostiumais ši misija, be abejo, bus įvykdyta. Tačiau ką girdėsime?

Menas kaip atminties perdavėjas

Nesislapstysiu po vadinamojo objektyvumo kauke ir iš karto prisipažinsiu, kad rašau kaip Gyčio Skudžinsko „Albumo“ atsiradimu K. Varnelio namuose-muziejuje suinteresuotas asmuo. Taip, dirbu šioje institucijoje ir iš pat pradžių personaliai turėjau motyvuoti tų aštuoniolikos dėžučių atsiradimą vienoje iš muziejaus salių (ne bet kur, o ant stalo tos salės viduryje).
 

Bet iš pradžių – trumpai apie K. Varnelio namų-muziejaus parodinę politiką. K. Varnelio namai-muziejus yra gana unikali kultūrinė įstaiga Vilniuje, o gal net Lietuvoje. Tai pusiau privatus (nes sukurtas vieno žmogaus pastangomis), tačiau ir valstybinis (nes yra kuo tikriausias Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas) muziejus. Bet esminė specifika – net ne ši institucinė priklausomybė.

Akademiška ar gyvybinga?

2014-ųjų birželio 12 d. Vilniaus festivalio rengėjai suteikė mums puikią progą iš arčiau susipažinti su „Senosios muzikos akademija“ („Academy of Ancient Music“) ir gyvai pasiklausyti šio žymaus baroko orkestro atliekamos muzikos. Keliolika britų atlikėjų, išsidėstę Nacionalinės filharmonijos scenoje, sukūrė puikios nuotaikos vakarą, nuvedė prie aukščiausių baroko muzikos kulminacijų.
 
Regis, dar visai neseniai „Senosios muzikos akademijos“ vardas siejosi su Christoferiu Hogwoodu, kuris 1973 m. įkūrė šį kolektyvą. Tapęs viena iš senojo atlikimo legendų, Ch. Hogwoodas drauge su orkestru plėtojo savo autentiškumo paieškas, skleisdamas jas įrašais (išleido apie 200 kompaktinių plokštelių) ir koncertuose. Laikas greit bėga ir, regis, nė nepastebėjome, kad jau aštuonerius metus orkestrui vadovauja kitas muzikas – Richardas Eggaras. Būdamas taip pat žymus klavišininkas, jis turėjo išlaikyti pelnytą gerą orkestro vardą. Regis, neblogai sekasi: „Senosios muzikos akademijos“ koncertų kalendorius labai intensyvus, jie rengiami daugelyje žemynų, o patys orkestrantai juokauja, kad nekoncertavo tik Antarktidoje. Orkestro įkūrėjas Ch. Hogwoodas kartais komentuoja jų koncertų programas, yra atsidavęs Georgo Friedricho Händelio operų statytojas, daug dėmesio šiuo metu skiria ir XIX–XX a. muzikos interpretavimui bei įrašams.

Vita

Neįprastas pavadinimas rašiniui apie mirtį – netekome šokio kritikės Vitos Mozūraitės (1960 07 12 – 2014 06 11). Tai nebuvo netikėta – žinojome, kad mirtis labai arti, arti jau keletą paskutinių mėnesių. Stebėjomės Vitos ištverme ir tuo, kaip ji pati ruošėsi paskutinėms gyvenimo akimirkoms.
Kiekvieną pažintis su Vita paveikė savaip. Pažinojau ją daugiau nei tris dešimtmečius ir galiu sakyti, kad jos dėka didelė mano profesinio gyvenimo dalis tapo tokia, kokia yra šiandien – pažymėta šokio ženklu.
Susipažinom Statybininkų kultūros rūmuose, kur XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioj greta repetuodavo klasikinio šokio kolektyvas „Polėkis“ (jame šoko Vita) ir liaudies šokių ansamblis, kurį tuo metu lankiau. Pažintis su Vita nuvedė į Operos ir baleto teatrą – čia „Polėkio“ merginos dalyvaudavo spektakliuose kaip mimanso artistės. Iš Vitos išgirdau pirmuosius klasikinio šokio judesių pavadinimus, spektaklių ir atskirų artistų vertinimus. Ji turėjo aiškią nuomonę ir mokėjo ją argumentuoti. Man atsidūrus sovietų armijoje, Vitos laiškai buvo lyg spektaklių recenzijos – tikslios, blaivios, vaizdingos, perteikiančios ir spektaklio atmosferą, ir jos požiūrį į kūrinį, vaidmenį ar artistą.

Kino naujienos trumpai

Filmai apie vampyrus, regis, neturi visiškai nieko bendra su Spike’o Lee kūryba („Senis“, „Malkolmas X“). Tačiau neseniai paskelbtos pirmosios naujo režisieriaus filmo „Saldus Jėzaus kraujas“ („Da Sweet Blood Of Jesus“) nuotraukos liudija ką kita. Pats režisierius tvirtina, kad tai bus „juokingas, seksualus ir kruvinas“ filmas apie nuo kraujo priklausomus žmones ir kartu naujoviška meilės istorija. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Michaelas K. Williamsas, Felicia Pearson, Elvis Nolasco. Mažo biudžeto filmas nufilmuotas per 16 dienų, dabar vyksta baigiamieji darbai.

PUSLAPIS
IŠ
1003