7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Ilgų distancijų bėgikai

Lietuvių menininkų duetas – Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda – bendradarbiauja nuo 2009 metų. Menininkų kūryboje – videodarbuose, objektuose, fotografijose – daiktai ir medžiagos, nublankus jų pirminėms atsiradimo pasaulyje priežastims, įsivelia į naujus politinius, kultūrinius ir ekonominius kontekstus. Birželio 26 d. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, atidaromos jų parodos „Bėgiko metafizika“ proga menininkus kalbina ŠMC kuratorė Inesa Pavlovskaitė.

Mintis, kad viskas pasaulyje susiję, yra gera

Birželio 11–15 d. Vilniaus „Multikino“ vyko Rusų kino dienos. Parodyti šeši 2012–2013 m. sukurti filmai, kuriuos, anot juos parinkusios ir atvežusios kino kritikės Marijos Bezruk, labiausiai sieja empatijos ir atleidimo temos. Po kiekvieno seanso M. Bezruk žiūrovus įtraukdavo į trumpus, gyvus pokalbius apie ką tik matytus kūrinius, buvo galima užduoti klausimus filmų pristatyti atvykusiems režisieriams, prodiuseriams, aktoriams. Įdomus pašnekesys įvyko po Ivano Vyrypajevo filmo „Delės šokis“ peržiūros, kai prodiuseriui Konstantinui Panfilovui į žiūrovų klausimus atsakyti padėjo į salę visiems netikėtai užsukęs filmo montažo režisierius Marius Blinstrubas.

 

Ar vartojimo orgijos įžeidžia krikščionis

Lenkiją drebina ne tik politikų pasiklausymo skandalas. Didžiulį atgarsį sukėlė Poznanėje vykstančio „Festiwal Malta “ direkcijos atsisakymas rodyti birželio 27–28 d. numatytą kontroversišką Rodrigo Garcíos pastatymą „Golgota Picnic“. Renginio organizatoriai išsigando galimų neramumų. Spektakliui pasipriešino katalikai, tarp jų Poznanės arkivyskupas metropolitas Stanisławas Gądeckis, tvirtinantys, kad „Golgota Picnic“ įžeidžia Kristų ir tyčiojasi iš religinių jausmų.
 
Režisierius prancūzų žurnalui „Les Inrocks“ pareiškė, kad su juo nebuvo konsultuotasi: „Negaliu pritarti, kai mus puola krikščionimis apsimetanti fanatikų grupelė.“ Jis pabrėžia, kad visiškai nesutinka su festivalio rengėjų, kuriuos palaikė ir Poznanės miesto vadovai, sprendimu: „Tai pirmas žingsnis link to, kad pradėsime taikstytis su kitais sprendimais ir galiausiai tapsime tų bepročių vergais. Iš tikrųjų jais jau esame. Esame politinės klasės, tų kvailių, kuriuos renkame rinkimuose per kolektyvinės beprotybės aktą, vergais. Bet tai jau kita problema.“

 

Kaimynai plačiąja prasme

Nustebau sužinojusi, kad ši gatvė susiformavo tik 2008 m. – mano sąmonėje ji užsifiksavo kaip savo dabartiniu pavidalu visada egzistavusi sostinės dalis. Tam tikra prasme taip ir yra – pratarmėje pasakojama išsami gatvės istorija neišvengiamai susijusi su rašančiais, kuriančiais jos gyventojais. Gatvės idėja geriausiai atsiskleidžia per gidą, kuriam sudaryti Milda Ivanauskienė apdorojo milžinišką kiekį medžiagos: literatūros sąraše – net 24 smulkiu šriftu surinkti puslapiai. Itin džiugu, kad sudarytojai pavyko išvengti oficiozinio tono – tekstas balansuoja ties profesionalios menotyros ir kasdienės labiau išsilavinusio piliečio kalbos riba. Bendras leidinio įspūdis sukelia sunkiai apibūdinamus, kasdienybėje nedažnai pasireiškiančius bendrystės, dvasinio artumo jausmus. Pats Literatų gatvės egzistavimas yra tarsi šio santykio, – kaip reiškinio, žvelgiant fenomenologiškai, – įsikūnijimas, neįpareigojanti apžvalga ir netgi savotiškas išaukštinimas.

Sonatos ir kiti kontekstai

Jo biografija žinoma atmintinai, suskaičiuoti visi jo aukso ir sidabro medaliai prestižiniuose konkursuose, gerbiama Veros Gornostajevos mokykla, randama panašumų su tėvu – puikiu pianistu Petru Geniušu, kai kurie jo skambinimo momentai lyginami netgi su legendiniu Sviatoslavu Richteriu. Apie jauną pianistą tai byloja labai daug ir, atrodo, nieko nebepridursi. Tačiau kai Vilniuje koncertuoja Lukas Geniušas – ir vėl iš naujo pradedi ieškoti tos paslapties – kaip tai įmanoma?
 
Vilniaus festivalio rečitalis šiemet buvo itin stiprus – jau subrendęs menininkas Lukas Geniušas pademonstravo netikėtą, sudėtingą, gana margą, užtat dramaturgiškai labai pagrįstai sudėtą programą: grojo Johanneso Brahmso Sonatą Nr. 1 C-dur, op. 1, Bélos Bartóko Tris burleskas, op. 8c, Sz. 47, BB 55, antroje dalyje – Ludwigo van Beethoveno Sonatą, op. 2, Nr. 3 C-dur ir Sonatą Nr. 7 B-dur, op. 83.

Galerijų „dainų šventė“

Vilniaus mugė – tai toks siurrealistinis renginys, kurio svarbą ir funkcijas, net sėkmės matus kiekvienas savaip įsivaizduoja, todėl bevaikščiodamas tarp tirštai kūriniais aplipintų laikinų sienelių jauti, kaip susilieja dalyvių ir žiūrovų, nors jie beveik sutampa, realybės. Tačiau renginys tikrai nėra beprasmis, o ir labai malonus. Sapniškas: eini ir sutinki visus dailės pasaulio veikėjus, kur bepažvelgsi, ten „Labadiena, kaip Jums sekasi?“. Smagu kaip klasės susitikime. Pirmas ratas – pokalbiai (3 val.), antras – kūrinių apžiūra (1 val.). Vos valanda kūriniams ne todėl, kad trūktų apimties, bet todėl, kad parodas lankančiam žmogui gal 40 proc. turinio yra per šiuos metus matyta. Ir tai anaiptol ne minusas, juk ne visi dailės puslapį rengia ir į parodas kaip į darbą eina, daugeliui metinė parodų suvestinė yra labai parankus pasiūlymas. Norintiems susipažinti su patikusio pristatymo objektu plačiau, verta įvesti raktažodžius į mūsų puslapio paiešką, nemažai jų aprašyta.

Kino naujienos trumpai

Meryl Streep vaidins vieną didžiųjų praėjusio šimtmečio operos primadonų Marią Callas filme „Meistriškumo pamoka“ („Master Class“), kurį kanalui HBO režisuos Mickas Nicholsas. Šio režisieriaus filmuose aktorė vaidina dažnai, vieną pirmųjų „Oskarų“ nominacijų Streep atnešė vaidmuo Nicholso filme „Silkvud“. Būsimo filmo pagrindu tapo amerikiečių dramaturgo Terrenece’o McNally pjesė, statyta ir Lietuvoje. Joje pasakojama apie paskutinį dainininkės gyvenimo periodą, kai 1971 m. ji dėstė Juilliardo mokykloje Niujorke.

Šeimų nutikimai

Amerikiečių režisierius ir scenaristas Richardas Linklateris, kaip ir Quentinas Tarantino, yra savamokslis. Jis dažnai imasi idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo keistos ar net nekinematografiškos. Pavyzdžiui, šiemet Berlyno kino festivalis parodė Linklaterio filmą „Vaikystė“, kurį jis filmavo keliolika metų: kūrė išgalvoto berniuko gyvenimą, bet kartu ir fiksavo, kaip keičiasi, bręsta jį vaidinantis vaikas. Lietuvoje daug gerbėjų turi ir režisieriaus trilogija, kurią pradėjo romantiška meilės istorija „Prieš saulėtekį“.
 
2011 m. Linklaterio sukurta juodoji komedija „Bernis“ (LNK, 23 d. 1 val.) – taip pat savotiškas eksperimentas. Filmo veiksmas perkels į mažą Teksaso miestelį, kuriame gyvena Bernis (Jack Black). Jis – pavyzdingas krikščionis, geras kaimynas ir pilietis. Bernis gamina karstus ir yra visų mylimas. Kai jis susidraugauja su ypač nemalonia aštuoniasdešimtmete turtuole Mardžore (Shirley MacLaine), niekas nesistebi: moteris neseniai tapo našle. Kartu jie leidžia kiekvieną laisvą minutę, kol Mardžorė staiga paslaptingomis aplinkybėmis dingsta.

Moterys nori būti liečiamos

Šį savaitgalį Lietuvoje pradedamas rodyti amerikiečių aktoriaus ir režisieriaus Johno Turturro filmas „Žigolo“ („Fading Gigolo“, JAV, 2013). Tai pasakojimas apie du draugus – knygyno savininką (Woody Allen) ir floristą (John Turturro), kurie mėgina imtis seniausio pasaulio amato. Filmas sulaukė gana prieštaringų vertinimų, atkreipė dėmesį ne tik „pikantiška“ jo tema, bet ir garsių aktorių ansamblis – „Žigolo“ taip pat vaidina Sharon Stone, Lievas Schreiberis, Sofia Vergara, Tonya Pinkins, Jade Dixon. Su prancūzų aktore ir dainininke Vanessa Paradis, kuri filme sukūrė našlės Avigal vaidmenį, Niujorke kalbėjosi Pawełas T. Felisas. Pateikiame jų pokalbio fragmentus.

Apie sielų harmoniją ir sovietmečio akivarus

Galingo įvairiapusės informacijos srauto nešamam šių dienų žmogui tolimų epochų muzikos gretinimas koncertuose diskomforto nebekelia. Vis dažniau Filharmonijoje, Operos ir baleto teatre, Kongresų rūmuose tokie programų deriniai sutinkami vienodai entuziastingai, dažniausiai dar ir „ovacijomis stovint“. Pelnytomis ar ne – kita, ne šio rašinio tema.
 
Klasikos klausymasis reikalauja iš mūsų vienokių įgūdžių, susijusių daugiausia su žinojimu ir sukaupta kultūrine patirtimi, o šiuolaikinis, ypač naujai sukurtas veikalas, naudojantis kaskart kitokią kalbą, tampa tarsi mįsle, kurią įminti galima tik atradus tos kalbos kodą. Čia, žinoma, su manimi nesutiks kompozitoriai. Paprastai jie teigia, kad dabarties muzika nėra sunkiau suvokiama ir iš esmės nesiskiria nuo klasikos, tik „reikia jos nebijoti ir tiesiog klausytis“.
PUSLAPIS
IŠ
1003