7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Imigrantės dalia

Nors Jameso Gray’aus debiutas „Mažoji Odesa“ (1994) pristatytas Venecijoje, dabar jis iš tų režisierių, kurių kūrybą įdėmiai seka Kanai. Čia pernai konkurse buvo rodytas ir jo filmas „Kartą Niujorke“ („The Immigrant“, JAV, 2013). Pagrindinė filmo herojė – imigrantė iš Lenkijos Eva. Pirmąkart ją pamatome į 1921-ųjų rudenišką Niujorko uostą įplaukiančio laivo denyje. Kartu su seseria Magda jos tikisi Amerikoje ištekėti, gimdyti vaikus ir būti laimingos. Tačiau iliuzijos žlunga iškart. Įtartinai kosėjanti Magda patenka į karantiną, Evai iškyla deportavimo grėsmė, mat paaiškėja, kad merginų pasitikti neatėjo giminės ir šių adresas esą apskritai neegzistuoja. Kad Eva pateko į kruopščiai suregztas pinkles, suprasime daug vėliau, bet kol kas merginai apsiima padėti Brunas Vaisas. Jis vadina save teatro impresarijumi, bet iš tikrųjų jo trupė – scenoje apsinuoginančios merginos, kurias po pasirodymo galima ir nusipirkti. Brunas paaiškina Evai, kad gali padėti išpirkti seserį iš karantino, bet ji turės jam atidirbti. Kita vertus, Bruną akivaizdžiai pakeri Evos grožis. Kad Brunas ją myli, paaiškės, kai pasirodys jo pusbrolis Emilis – magas Orlandas, nuoširdžiai norintis padėti merginai.

Sulaužyti stereotipai

XX ir XXI a. eksperimentai iš profesionaliosios muzikos paraščių traukia visa, kas nepelnytai buvo pamiršta ar neįvertinta. Tokia tendencija gaji visur – pradedant muzikiniais žanrais, kūrinių tematika, baigiant muzikinės kalbos priemonėmis, koncertinėmis erdvėmis ar instrumentais. Taip muzikos istorija apsuka dar vieną ratą, į kurio vidurį ne visuomet suspėja klausytojas, savo mąstymą ir girdėjimą pamažu pratindamas prie postmodernų (galbūt jau ir postpostmodernų) pasaulį reflektuojančio meno. Tad nenuostabu, kad Vilniaus rotušėje vykusio Lietuvos akordeono muzikos intelektualu vadinamo Raimondo Sviackevičiaus ir jo kolegų koncerto „Muzika, kurią reikia išgirsti“ vedėja muzikologė Jūratė Katinaitė šį įvykį pavadino savotišku „underground’u“ – ir dėl tuo pat metu Vilniaus scenas užvaldžiusio Vilniaus festivalio, ir dėl patį instrumentą lydinčių stereotipų.

Paprasta atidaryti duris

1988-ųjų vasario 16-osios išvakarėse, eidamas į redakciją, Gedimino kalno papėdėje pamačiau neįprastą reginį. Vyko mitingas, kuriame dalyvavo lojalūs sovietų valdžiai piliečiai. Šie „darbo žmonės“ reiškė pasipiktinimą Ronaldo Reagano „kišimusi į lietuvių liaudies reikalus“. Vasario 11 d. JAV prezidentas buvo pareiškęs, kad jo šalis niekad nepripažins Lietuvos okupacijos. Mitinge kalbėję piliečiai buvo garsenybės – rašytojai, sportininkai, visuomenės veikėjai. Tiksliai neprisimenu, ką kalbėjo krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, bet moralinio pasidygėjimo įspūdis išliko iki šiol. Gal būčiau apie jį pamiršęs, bet prieš keletą metų vieno Amerikos lietuvio kurtame filme apie lietuvių krepšinio istoriją Marčiulionis aiškino, kad atsisakymo atveju jam grėsė valdžios represijos, ir visą kaltę vertė tuometinei valdžiai. Tačiau 1988-aisiais laikai jau nebuvo žmogėdriški, Sibiras jam tikrai negrėsė, atsisakymas būtų tik pakenkęs karjerai. Todėl nustebau, kad LRT kultūros programoje šiandien (simbolišką birželio 13 d.) Marčiulionio jubiliejui skirtos net trys laidos. Ar tokiu išskirtiniu dėmesiu norima pasakyti, kad prisitaikymas ir pataikavimas bet kokiai valdžiai vėl madingas?

Kur yra dabartis?

Marguerite de Merode fotografijos kalba apie esamąjį laiką, susitraukusį į kalendoriaus kvadratą. Kambarys – erdvinė dienos kvadrato išklotinė. Iš tolimų šalių atvykę emigrantai gyvena amžinos dabarties traukinyje, pasiryžę bet kada persėsti į kitą, tokį pat dabartinį. Laikinumas prieštarauja namų logikai – į namus norime grįžti kaip į prarastą rojų, palaimingai užsikonservuoti savo įpročių sultyse ir tikėtis, kad po tūkstančio metų palikuoniai suras mūsų inkliuzus. Bet juk tūkstantmečiai – ne žmogaus laiko matas, net šimtas nuskamba tik „Pageidavimų koncerte“.

Dabarties garsai praeities fone

Po italų „Aterballetto“ trupės choreografo Mauro Bigonzetti įspūdingų vienaveiksmių baletų Vilniaus festivalis iš Operos ir baleto teatro birželio 5-ąją persikėlė į Nacionalinę filharmoniją. Čia pirmąjį koncertą surengė šių rūmų senbuvis Nacionalinis simfoninis orkestras, penkis dešimtmečius, nuo 1964-ųjų, vadovaujamas maestro Juozo Domarko. Festivalinio koncerto programą rengė ir dirigavo profesoriaus J. Domarko ugdytas, Lietuvoje ir už jos ribų pripažintas dirigentas Modestas Pitrėnas, kaip ir jo mokytojas, jau pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Koncerto programa, įvardyta kaip festivalio premjera, aprėpė itin skirtingą muziką. Tarp dviejų Richardo Strausso kūrinių įsiterpė festivalio užsakymu sukurto Gintaro Sodeikos Koncerto fortepijonui ir orkestrui premjera ir Eduardo Balsio „Jūros atspindžiai“ styginių orkestrui.

Ar žiūrovai visada teisūs

Paskutinę gegužės savaitę vyko 54-asis Krokuvos kino festivalis (labiausiai orientuojamas į dokumentiką, bet yra ir trumpo metražo, lenkų filmų konkursinės programos), paliekantis gaivaus, kamerinio renginio įspūdį. Filmai sukosi keliose kukliose, miniatiūrinėse senamiesčio kino salytėse, įrengtose įvairiausiose erdvėse: meno centre, prabangiuose senoviniuose rūmuose prie turgaus aikštės, čempionų taurių spintomis pasipuošusiame, 8-ojo dešimtmečio filmus primenančiame sporto klube ar tiesiog gyvenamojo namo antrame aukšte. Žinant, kad ten filmai rodomi ne tik per festivalį, kyla pavydas (kaip ir suvokus, kad kas penkta parduotuvė – knygynas), ir džiaugsmas – iki cinema friendly miesto vos kelios valandos kelio. Nebuvo čia ir didiesiems kino festivaliams būdingo varginančio maratono jausmo. Kūnas, prisimenantis, kad tokiomis progomis turėtų būti keliamasi 6 valandą ryto ir į filmus, dar sapnuojant, skuodžiama kaip į pamokas, iš pradžių muistėsi: „Ne miesto peizažų žiūrėti čia atvažiuota, kodėl pirmi seansai tik po pietų?“, tačiau labai greit įvertino tokį grafiką – matyt, krokuviečiai pernelyg kultūringi, kad drastiškai verstų vartoti tik kiną ir nepaliktų laiko įkišti nosies į vieną kitą bažnyčią, pamatyti nuo 2004 m. po pasaulį keliaujančios Stanley Kubrickui skirtos parodos ar tiesiog ramiai, nesigraužiant, kad šiuo metu nežiūrimas filmas, užkąsti kokioje nors studentiškoje valgykloje linksmu pavadinimu (pvz., „Niebo v gębie“, t.y. „Dangus žabtuose“).

Tarp džiazo ir popmuzikos

Birželio 6 d. Vilniaus festivalis Švedijos nacionalinei dienai skyrė vokalinio džiazo grupės „The Real Group“ koncertą. Susirinkę Vilniaus filharmonijos salėje, išklausę nacionalinius Švedijos ir Lietuvos himnus, scenoje išvydome nacionalinėmis spalvomis pasidabinusią Švedijos Karalystės ambasadorę Lietuvoje. Po jos sveikinimų kalbos ir prisiminimų apie karalių Gustavą Vazą bei Švedijos ir Lietuvos istorinius ryšius prasidėjo koncertas. Į sceną įžengė penkių vokalistų grupė, kurią ambasadorė pristatė kaip geriausią pasaulyje vokalinio džiazo kolektyvą.

Kūrybiniai bandymai

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje baigiamuosius koncertus surengė Vilniuje veikiančios šokio ugdymo įstaigos – M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius, Eglės Špokaitės baleto mokykla ir Nerijaus Juškos baleto ir šokio mokykla.
Vienintelė Lietuvoje profesionalaus baleto artisto kvalifikaciją suteikia M.K. Čiurlionio menų mokykla, kurioje veikiantis Baleto skyrius jau daugiau nei pusę amžiaus ruošia baleto šokėjus. Gegužės 31 d. įvykusiame koncerte pasirodė ir šiemetiniai diplomantai, ir jaunesniųjų klasių moksleiviai. Šokio teatras su savo techninėmis galimybėmis – puiki vieta atskleisti įgytus gebėjimus ir besiformuojančias ambicijas. Šiais metais diplomantų nedaug – koncerte dalyvavo Arnas Kunavičius ir Karolina Matačinaitė; dar du – Karolis Šemetas ir Jeronimas Krivickas – baigę mokyklą toliau tobulinsis Ženevos šokio centre Šveicarijoje, kur praleido ir šiuos mokslo metus, todėl koncerte nedalyvavo.

Žaidžiame „policininkus“

Per kelerius pastaruosius metus vis dažniau pastebiu, kaip pasaulyje seniai pripažinti ir progresyviais laikomi dalykai mūsų šalyje transformuojasi ir kone virsta savo pačių priešingybe. Pavyzdžiui, dauguma anarchistų, užuot realiai veikę visuomeniniu mastu, vis plūstasi tarpusavyje dėl to, kuris iš jų „tikresnis“ ir „grynesnis“, labiau nusipelnęs būti autoritetu. Lietuvos hipiais pasivadinę jaunuoliai prie savo internetinio forumo prisijungti ir susitikimuose dalyvauti leidžia tik oficialiai patikrintiems draugų draugams – tokia „meilė ir taika pagal sąrašą“. Lietuvoje mažiau sėkmingas menininkas gali viešai skųsti kolegas dėl jų kuriamo „neteisingo“ meno ir mėginti drausti jį eksponuoti. Cituojant Petro Repšio žodžius, „Viso pasaulio menininkai yra viena tauta. Viena tauta yra ir viso pasaulio policininkai.“ („72 lietuvių dailininkai – apie dailę“. Sud. Alfonsas Andriuškevičius. V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998.) Žvelgiant į jo kolegės grafikės Shaltmiros kūrybos raidą lydinčius skandalus, atrodo, kad policininkų tauta Lietuvoje akivaizdžiai viršija savo įgaliojimus ir vis dažniau pradeda „policinti“ visai ne ten, kur tikrai reikia tiesioginio jos dalyvavimo.

Princesė tarp girnų

Gyveno kartą Holivude graži ir talentinga Aktorė. Ją vertino kino režisieriai, mėgo kameros ir mylėjo gerbėjai. Vieną pavasarį, būdama dvidešimt šešerių metų, jau pripažinta ir laimėjusi svarbių kino apdovanojimų, Aktorė patraukė už vandenyno, į Kanų miestą. Ši vieta visam laikui pakeitė jos gyvenimą. O buvo taip: mėgaujantis Rivjeros malonumais, Aktorę pasiekė žinia, kad ji kviečiama pas netoliese gyvenantį Princą. Per kelias rūmuose praleistas valandas Aktorė sužavėjo jų šeimininką.
 
Praėjo keli mėnesiai, ir Princas aplankė Aktorę jos gimtinėje. Nedvejodamas jai pasipiršo, ir Aktorė sutiko būti jo žmona. Žmonės kalbėjo, kad buvo iškeltos Amžiaus Vestuvės. Aktorė tapo Princese. Persikėlė į Princo kunigaikštystę, susilaukė trijų atžalų ir kurį laiką laimingai gyveno.
PUSLAPIS
IŠ
1003