7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Veikti neveikimu

Pokalbis su menininke Židrija Janušaite

Povilas Ramanauskas
Nr. 24 (1085), 2014-06-20
Dailė
Židrija Janušaitė, „Reminder“. 2014 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Židrija Janušaitė, „Reminder“. 2014 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Židrija Janušaitė (g. 1973) studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete 2004–2010 m. Kuria tapybos, performanso, videomeno, instaliacijos, fotografijos ir žemės meno srityse. Parodose ir projektuose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 2007 metų. Gyvena ir kuria Kaune.
 
Židrija, esi menininkė, kurianti įvairiomis medijomis. Kiek tavo kūryboje šios medijos daro įtaką viena kitai? O gal yra koks bendras principas, kuris viską paverčia visuma?
Ko gero, negalvoju apie medijas. Svarbu idėja, kurią noriu perteikti. Ir jeigu tai idėjai reikia tapybos – aš tapau. Jeigu reikia performanso – atlieku performansą. Pasirinkimas įvyksta savaime. Jei mintis išsigrynino performanso pavidalu, tai tokia išraiška būtent tai idėjai ir turi būti.
 
Kuri serijomis ar atskirais kūriniais? Ir kiek jie daro įtakos vienas kitam?
Savaime suprantama, įtaka yra. Viskas, ką darai, susiję: eina, rutuliojasi, vienas kitą kažkaip atranda, pastumia, duoda mintį, emociją. Dirbu ciklais. Iš pradžių buvo vien tapybos ciklai. Vėliau atsirado jungčių su kitomis medijomis, bet vis tiek kalbu apie panašius ar net tuos pačius dalykus. Todėl netgi atskiri ciklai yra persipynę vieni su kitais.
 
Ar išskirtum sau artimiausią mediją?
Ne. Pagal medijas savo kūrybos negrupuočiau. Paskutiniu metu ateina tokios mintys, kurių išraiška labiausiai tinka performansui. Anksčiau buvo svarbi vizualizacija, mintys, išreikštos videoraiška su tapyba, pavyzdžiui, nemažas kelerius metus užtrukęs ciklas „Nurimęs protas. Susitikimai“. Man patiko tušo, aliejinės tapybos ir videoformato susijungimas ant drobės. Tas pačias priemones vis dar naudoju kitoms mintims išreikšti. Man įdomus skirtingų medijų santykis, sluoksniai, drobės sąveika su videoprojekcija, šviesa. Apšviestas tušas ant drobės turi „kažko“ daugiau ir dėl to norisi eksperimentuoti, kurti toliau.
 
Kas tau yra performansas? Kaip tu jį suvoki? Ką jis tau reiškia?
Man dažnai iškyla šis klausimas, kas gi yra tas performansas. Ką man jis sako, ką perduoda, ką žiūrovas gali suvokti, pajusti, patirti. Kūnas naudojamas kaip išraiškos priemonė pasirinktai idėjai išreikšti, panašiai kaip tapyboje dažas, teptukas. Tačiau vien kūno nepakanka. Svarbu, kad idėja ir menininko būsena būtų stipri. Taip pat svarbu, kokia ta idėja, ką tu nori pasakyti – nuo to irgi priklauso performanso veiksmas, struktūra, kompozicija, nuotaika, emocijos. Performansas turi tuos pačius dėmenis kaip ir tapyba: kompoziciją, struktūrą, nuotaiką, išraišką, spalvas.
 
Ar savo performansuose vadovaujiesi kokiomis nors performanso taisyklėmis, ar yra aiškus receptas?
Ne, nėra nei taisyklių, nei receptų. Kiek stebiu performansus, man atrodo, kad ten labai daug simbolių, veiksmo, daug intelektualaus darbo su savimi ir žiūrovu, užkoduotų dalykų. Turi būti intelektualus, kad tave tie kodai pasiektų. Man labiau pavyksta perskaityti širdimi, emocijomis. Gal dėl to pasirinkau kitokį priėjimą prie savų performansų. Jokio intelektualaus prado ir žinių, tik jausmai.
Man patinka Laozi posakis „Veik neveikimu“ (posakis iš „Knygos apie Dao ir De“: „Veikite neveikimu, nedarymu darykite, skonėkitės tuo, kas neturi skonio“). Performanse norisi būtent neveikimo. Taigi savo performansuose tuo ir remiuosi. Tas neveikimas vyksta pusantros valandos, dvi, tris valandas. Aplink mane vyksta veiksmas, o aš nieko nedarau... Veikiu neveikimu.
Koncentruojuosi į save, į tai, kas yra viduje, ir tuo dalinuosi su kitais. Taip pat man svarbi estetika, estetiškai švarus vaizdas. Performansui atlikti reikia labai susitelkti, kad būtų kažkas daugiau. Negali performanso atlikti paviršutiniškai. Mano vidinė būsena ir ištęstas laikas stiprina performanso vidų, jo tylą. Tuomet užsimezga jungtis su žiūrovu. Visada būnu užsimerkusi – taip lengviau bendrauti su aplinka. Tuos pačius performansus kartoju po keletą kartų. Atrodo, kad kartojant tą patį veiksmą viskas kaskart atsitinka šiek tiek kitaip. Ta pati žinia perduodama ir skaitoma su nauja paslaptimi.
 
Neseniai pasibaigusiame tarptautiniame performanso ir gyvo meno festivalyje „CREATurE“ Kaune, kur performansai buvo kurti specialiai festivaliui ir atlikti galerijoje „Meno parkas“, Rotušės aikštėje ar netoli jos, dalyvavai su performansu „Absent Presence“ (trukmė apie 2 val., kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu). Gal gali apie šį performansą papasakoti daugiau?
Kai sužinojau, kad performansas vyks Rotušės aikštėje, ėmė suktis tokios mintys ir vaizdiniai: Rotušė, aikštė, miestas, triukšmas, daug triukšmo – norėjosi tarsi kontrasto. Kilo mintis, kad galima paprasčiausiai... sėdėti, tylėti užsimerkus, tarsi būtum skulptūra. Taigi, triukšme sėdi žmogus, kuris yra lyg ir gyvas, kvėpuoja, bet (ne)dalyvauja aplinkoje. Ir tame triukšme jis sugeba nuraminti save, sugeba tylėti. Jo dalyvavimas yra nedalyvavimas. Svarbu ne tiek nieko nekalbėti, kiek nutilti visa savo esybe viduje, o kai žmogus nutyla viduje, jis tampa labai stiprus. Norėjosi, kad tokia tyla tiesiog būtų, kad sklistų, ir gal kas išgirs, galbūt prisės, pasėdės, pabus kartu.
 
Dažnai pasikvieti į pagalbą kitus žmones savo performansams atlikti. Kodėl? Ir kaip tu juos atsirenki? Jau kelis performansus atlieki kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu, kaip jie atsidūrė tavo performansuose?
Todėl, kad aš stengiuosi veikti neveikimu. Mano performansų idėjoms išreikšti reikalingi kiti žmonės. Juos atsirenku, nes jie turi reikalingą vidinę tylą. Pasirinkimą lemia tarp mūsų atsiradęs ryšys, susišnekėjimas be žodžių.
 
Kartu su galerija „Meno parkas“ performanso kategorijoje dalyvavai meno mugėje „Art’14 London“, ten rodėte performansą „Gyvenimas susideda iš tokių mažyčių vienatvių“ („Life Consists of These Little Touches of Solitude“ – R. Barthes), jis sulaukė daug dėmesio, gerų atsiliepimų. Kuo skiriasi Lietuvos ir Londono performanso publika?
Performansų metu būnu užsimerkusi. Manau, kad žmonės visur vienodi. Ten jautėsi didelis srautas žmonių. Ta tyla, kuri yra mano ar tavo viduje, yra visur vienoda. Bendra tyla su žmonėmis. Sulaukiu grįžtamojo ryšio, kai pajuntu, kad žmogui performanso metu „kažkas atsitiko“. Kiekvieno preformanso metu man, Rosandai, Laurynui „kažkas atsitinka“. Ir jei dar tas „kažkas atsitinka“ kitam, žiūrovui, – daugiau nieko nereikia.
 
Dalyvavai „Creart“ tinklo organizuotose meninėse dirbtuvėse Genujoje su italų menininku Luca Vitone. Gal gali trumpai papasakoti apie įgytą patirtį?
Kūrybinėms dirbtuvėms su menininku Luca Vitone buvo iš viso atrinkta 18 menininkų iš „Creart“ tinklo (Austrijos, Italijos, Lietuvos, Ispanijos, Portugalijos, Kroatijos, Norvegijos, Olandijos). Dirbtuvių temą „Memory in your pocket“ („Atmintis tavo kišenėje“) žinojau iš anksto, tad iš dalies ten sukurto kūrinio idėją aš jau vežiausi – ta (lašančio vandens) idėja yra iš performanso „Kiek reikia?“. Kūrinys „Reminder“ (vanduo, akmuo, šviesa, 2014) kalba apie atmintį. Krentančio ir išnykstančio lašo metafora šiuo atveju sietina su atmintimi. Prisimeni – susilieti, susilieji su atmintimi, praeitimi, ir po to prisiminimas išnyksta. Kiekvieną kartą iš naujo. Atmintis labai susijusi su kintančia dabartimi.
 
Kokie artimiausi kūrybiniai planai?
Rugsėjo mėnesį vyksiu į Portugaliją, performatyvių menų rezidenciją Origėje. Po rezidencijos dar ten pat vyks festivalis, jame taip pat dalyvausiu – rodysiu ten sukurtą performansą.
 
Dėkoju už malonų pokalbį.

 

 

 

Židrija Janušaitė, „Reminder“. 2014 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Židrija Janušaitė, „Reminder“. 2014 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Židrija Janušaitė, „Reminder“. 2014 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Židrija Janušaitė, „Reminder“. 2014 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Laurynu Leonaičiu ir Giedrium Zaura, performansas „Kita tyla“ (festivalis „Kaunas mene“). 2011 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Laurynu Leonaičiu ir Giedrium Zaura, performansas „Kita tyla“ (festivalis „Kaunas mene“). 2011 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Laurynu Leonaičiu ir Giedrium Zaura, performansas „Kita tyla“ (festivalis „Kaunas mene“). 2011 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Laurynu Leonaičiu ir Giedrium Zaura, performansas „Kita tyla“ (festivalis „Kaunas mene“). 2011 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu, performansas „Absent Presence“ (festivalis „CREATurE“, Kaunas). 2014 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu, performansas „Absent Presence“ (festivalis „CREATurE“, Kaunas). 2014 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu, performansas „Absent Presence“ (festivalis „CREATurE“, Kaunas). 2014 m. P. Ramanausko nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu, performansas „Absent Presence“ (festivalis „CREATurE“, Kaunas). 2014 m. P. Ramanausko nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu, „Gyvenimas susideda iš tokių mažyčių vienatvių“. 2013 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu, „Gyvenimas susideda iš tokių mažyčių vienatvių“. 2013 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu, „Gyvenimas susideda iš tokių mažyčių vienatvių“. 2013 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė kartu su Rosanda Sorakaite ir Laurynu Leonaičiu, „Gyvenimas susideda iš tokių mažyčių vienatvių“. 2013 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė, performanso „Kiek reikia?“ fragmentas. 2012 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė, performanso „Kiek reikia?“ fragmentas. 2012 m. A. Rekštytės nuotr.
Židrija Janušaitė, parodos „Nurimęs protas. Susitikimai“ fragmentas. 2013 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Židrija Janušaitė, parodos „Nurimęs protas. Susitikimai“ fragmentas. 2013 m. Asmeninio archyvo nuotr.