Neįprastas pavadinimas rašiniui apie mirtį – netekome šokio kritikės Vitos Mozūraitės (1960 07 12 – 2014 06 11). Tai nebuvo netikėta – žinojome, kad mirtis labai arti, arti jau keletą paskutinių mėnesių. Stebėjomės Vitos ištverme ir tuo, kaip ji pati ruošėsi paskutinėms gyvenimo akimirkoms.
Kiekvieną pažintis su Vita paveikė savaip. Pažinojau ją daugiau nei tris dešimtmečius, ir galiu sakyti, kad jos dėka didelė mano profesinio gyvenimo dalis tapo tokia, kokia yra šiandien – pažymėta šokio ženklu.
Susipažinom Statybininkų kultūros rūmuose, kur XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioj greta repetuodavo klasikinio šokio kolektyvas „Polėkis“ (jame šoko Vita) ir liaudies šokių ansamblis, kurį tuo metu lankiau. Pažintis su Vita nuvedė į Operos ir baleto teatrą – čia „Polėkio“ merginos dalyvaudavo spektakliuose kaip mimanso artistės. Iš Vitos išgirdau pirmuosius klasikinio šokio judesių pavadinimus, spektaklių ir atskirų artistų vertinimus. Ji turėjo aiškią nuomonę ir mokėjo ją argumentuoti. Man atsidūrus sovietų armijoje, Vitos laiškai buvo lyg spektaklių recenzijos – tikslios, blaivios, vaizdingos, perteikiančios ir spektaklio atmosferą, ir jos požiūrį į kūrinį, vaidmenį ar artistą.
Dėmesį šokiui Vita dalino itin dosniai, nors kasdienis jos darbas buvo susijęs su Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutu. Jos pavyzdys vėl skatino – būdamas dailėtyrininkas, pasiryžau nukreipti žvilgsnį iš muziejų ir parodų salių į šokio sceną.
1993 m. Vitos apginta socialinių mokslų daktaro disertacija „Vaikų knygos leidyba Lietuvoje: 1940–1990 m.“ lėmė mokslinę ir publicistinę jos veiklą vaikų literatūros srityje, o vėliau ypač padėdavo vertinant teatro vaikams pastatymus, kai ji dirbo Kultūros ministerijos apdovanojimo „Auksinis scenos kryžius“ eksperte.
Visada buvo įdomu sužinoti Vitos nuomonę – skaitydavau jos rašinius „Kultūros baruose“, „Krantuose“, „7 meno dienose“, „Lietuvos ryte“, portale www.dance.lt ir kitur, žavėdavausi jos mokėjimu spektaklį vertinti be sentimentų, kaip meninę sistemą, atsižvelgiant į platų šiuolaikinio šokio kontekstą, kurį ji žinojo dalyvaudama daugybėje tarptautinių festivalių, nuolat sekdama šokio naujienas. Nors ji pati, formuojantis šiuolaikinio šokio erdvei, turėjo sumanymų išmėginti choreografinę kūrybą, liko šiapus rampos, daug jėgų ir laiko atidavė Lietuvos šokio informacijos centrui, festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“.
Vita – tikra likimo dovana Lietuvos šiuolaikiniam šokiui: jos tekstuose, recenzijose, pokalbiuose, diskusijose, kuriose ji dalyvavo ar kurias moderavo, mūsų šiuolaikinio šokio kultūra išsaugojo savo formavimosi ir brendimo pavidalus, galėjo stebėti savo klaidas ir džiaugtis laimėjimais. Daugybė rašinių – neįkainojamas Lietuvos šokio kultūros šiuolaikiškėjimo šaltinis, kuriuo teks naudotis ateities tyrinėtojams, todėl jau dabar verta galvoti apie Vitos recenzijų ir straipsnių bibliografinį sąvadą ir atskiro rinkinio išleidimą.
Šokio istorijos disciplinas Vita dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – nesunku įsivaizduoti, kad tai buvo paskaitos tikrąja šio žodžio prasme, skaitomos taip, kaip mokėjo Vita: dalykiškos, paremtos faktais, bet drauge gyvos ir šmaikščios.
Gyvybė, užkoduota Vitos varde, nepasitraukė, nors žinom, kad kapas Rokantiškėse supiltas ir skendi jos nurodytose skintose gėlėse. Gera žinoti, kad Vitos pastangomis šiuolaikinio šokio vertinimai šiandien nebeapsiriboja viena ar dviem nuomonėmis – 2011 metais jos dėka festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programoje atsirado šiuolaikinio šokio refleksijos projektas „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“, kuris Vitos gyvybės įkvėps ir dabartinei šokio menininkų ir vertintojų kartai.