7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Iki paryčių

VI Lietuvos tekstilės bienalė „Tekstilė X“ galerijoje „Arka“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 24 (1085), 2014-06-20
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jei nė karto nesate mezgę bent šaliko ir nežinote kūrinio pabaigos karštinės, kai „dar pora eilučių“ virsta saulės pasitikimu, tekstilės menininkų iki galo nesuprasite. Ir aš jų iki galo nesuprantu, nors ne vieną saulę taip pasitikau. Tik žaviuosi suvaldytu fanatizmu. Visada mėgau truputį fanatikus mene. Tekstilės medijoj tai beveik privaloma. O kaip kitaip apsalus skaičiuoti kelisšimtąjį mazgą, kam mėnesius sukišti į staltiesės raukimą ir mažų „balvonėlių“ kūrimą (kaip Jurga Šarapova)? Tai kažkoks beprotiškas performansas. Kūno menui (didžiajai jo daliai) būdingas infantilumas, meilės šaukimas, neišspręstų santykių atvėrimas, tačiau tekstilės fiziškumas kitoks – kažkoks mantrinis, bet ne autistiškas. Man labiau panašus į kovos menus: daug atsispaudimų dėl vieno tobulo smūgio, kurį mato ir gali įvertinti tik bendruomenė.
 
Bendruomenės samprata meninės tekstilės sklaidai svarbi. Visos pagrindinės parodos vyksta kolektyviai. Čia bet kuris menotyrininkas gali galvą nusilaužti, nes vienoj krūvoj atsiranda ir ambicingi šiuolaikinio meno kūriniai, ir solidi modernizmo klasika, ir jaunimo techninio praktikumo pavyzdžiai, ir net kartais naivoki salonų darbeliai. Surenkama reprezentatyvi šakos kolekcija su visomis įvairovėmis. Todėl tekstilės menu besidomintieji čia pamatys daug kūrinių, jau matytų kitose parodose: Felikso Jakūbausko ir Zinaidos Vogelienės gobelenai matyti Kauno bienalės lydinčioje parodoje, Laimos Oržekauskienės – bent porą sykių, Jurgos Šarapovos – visai neseniai veikusioje personalinėje parodoje, Renatos Vinckevičiūtės vaikiški drabužėliai iš švitrinio popieriaus – irgi anaiptol ne naujiena. Tačiau net ir neįmanoma būtų reikalauti vis naujų darbų kas pusmetį, čia jums ne akvareles lieti, Sizifo darbai užima daug laiko. Tuo tekstilės meno objektai iškart susigiminiuoja su muziejaus eksponatais, iš kurių irgi niekas nereikalauja naujumo, tuo jie ir geri, kad seni, o dar svarbiau – kokybiški, vertingi.
 
Apie tokio meno vertę kalbėti sudėtinga, nes net geriausiųjų beveik niekas neperka (pirmiausia tai dėl neišmanymo, trumparegiškumo ar tiesiog inercijos), o ir autoriai kainos pasakyti negali. O kaip įvertinti savo gyvenimo pusmetį? Vėl tenka pasikliauti tik bendruomene. Susirenka žmonės ir žino, kurioje vietoje užlaikyti kvapą, kur pakinkuoti galvą, nutaisyti priblokštą veidą. Truputėlį sekta? Galbūt. Bet didesnė dalis kūrinių žiūrovui prieinama, nes pirmiausia veikia vizualiai ir taktiliškai. Intelektas vis dažniau įpainiojamas, bet dažniau provokuojami potyrių atsiminimo pliūpsniai. Kaip poezijoje įprastai asociacijai sukeliant šiokių tokių kliūčių. Taip atsiranda iš pikselių suaustas kilimas (Monika Žaltauskaitė-Grašienė), tam yra gatvėse medžiojamos močiutės su skarutėmis (Jelena Škulienė), todėl siuvimo mašina apsiuvami blokinių namų kontūrai (Milita Balčaitytė), kaip tik todėl juodame audekle lyg šešėliai tyvuliuoja paslaptingų gėlių žiedai (Lina Ringelienė) ir taip toliau. Eglė Ganda Bogdanienė minkštu iksu net kovoja su „Maximos“ tinklo arogancija, o gal net labiau siūlo pasigilinti, kas su mumis vyksta, kai „iš žmonių virstame klientais“.
 
Norėdamas išlikti, tekstilės menas nebūtinai turi blokštis į šiuolaikinio meno ekscesus (jo samprata, beje, irgi darosi vis neaiškesnė ir vis labiau panėšėja į madingų raktažodžių rinkinį, kuris ne tik nebesukelia katarsio, bet net nebežada elementarios stimuliacijos, sąsajos su žiūrovu). Toks menas gali teikti malonumo grynu pavidalu. Tai iliustruoja Japonijos tekstilės miniatiūrų paroda, eksponuojama vienoje iš galerijos salių. Miniatiūrų nepavadinsi grynai dizaino objektais, nes jos neatlieka jokios funkcijos. Tai kažkokie beveik gamtiniai objektai, tik sukurti kitame pasaulio krašte gyvenančios fanatikų bendruomenės. Keri kaip koralų rifai su visų vaivorykštės spalvų žuvelėmis, žirgeliais ir rūsčiomis barakudomis.
 
Galiausiai visa šita paroda panaši į koralų rifus, kur viskas susipina į bendrą įspūdį. Daugybė valandų, daugybė gyvenimų pulsuoja terapiškai kaip bangomūša. Parodoje ir išėjus iš jos. Iki paryčių.
 
Paroda veikia iki birželio 28 d.
Galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.

 

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jūratė Petruškevičienė, „Dzūkiška istorija“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Jūratė Petruškevičienė, „Dzūkiška istorija“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Katažyna Jancevič, „Autoportretas“. 2013–2014 m. J. Lapienio nuotr.
Katažyna Jancevič, „Autoportretas“. 2013–2014 m. J. Lapienio nuotr.
Lina Ringelienė, „Kelionė į užmarštį”. 2014 m. A. Barysienės nuotr.
Lina Ringelienė, „Kelionė į užmarštį”. 2014 m. A. Barysienės nuotr.
Andrius Erminas, „Pakabas“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Andrius Erminas, „Pakabas“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Jurga Šarapova, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė,  „Teks(x)tile parduoti II”. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, „Teks(x)tile parduoti II”. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Japonų miniatiūrų ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Japonų miniatiūrų ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Japonų miniatiūrų ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Japonų miniatiūrų ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Japonų miniatiūrų ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Japonų miniatiūrų ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.