7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Į ką lygiuotis?

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Jonas Ūbis
Nr. 24 (1085), 2014-06-20
Kinas
Naujų knygų krūva primena apie artėjančias atostogas. Nekantriai laukiu, kada galėsiu pasinerti į skaitymą, panašiai kaip vaikystėje, kai prieš atostogas parsinešdavau iš bibliotekos rašytojų rinktinius raštus. Su malonumu prisimenu vasarą, kurios vieną mėnesį skaičiau tik Vladimirą Majakovskį (regis, 10 storų tomų), ar kitas, kurių dalį praleidau su Anatole’iu France’u, Ilfu ir Petrovu (pamenu, sužavėjo pastarųjų užrašų knygelės, kupinos taiklių pastebėjimų). Panašiai jaučiuosi ir paėmęs į rankas naują „Kino“ numerį. Žurnalas – lyg užrašų knygelė ar dienoraštis (nebūtinai tavo), kuriuos visai įdomu atsiversti ir po daugelio metų.
 
Naujame „Kine“ bus proga prisiminti „Kino pavasarį“. Gediminas Kukta aptaria konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmus, bet kartu ir konstatuoja meniškų ambicijų kupino debiutantų kino spindesį ir skurdą: „Šiandien europietiškame kine pilna (...) kino meistrų sekėjų. Su nauja jėga į visuomenę ir joje tarpstančias socialines problemas pažiūrėjo nebent baigianti nuslūgti rumunų Naujoji banga. Visa kita – imitacijos ir epigonai.“
 
Ieva Toleikytė dalijasi įspūdžiais iš naujos festivalio konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“. Sutinku, kad ji buvo daug įdomesnė, juolab kad pagrindiniu prizu apdovanotas Natalijos Meščianinovos filmas „Kombinatas „Viltis“ – vienas mano „Kino pavasario“ favoritų. Tai ne imitacija, o nepaprastai gyvas ir skausmingas filmas.
 
Manau, kad per šį „Kino pavasarį“ pasipildė ir vieno unikaliausių šių dienų kino kūrėjų Tsai Ming Liango gerbėjų gretos. Apie jo kūrybą straipsnyje „Neoniniai dievai, išsklaidantys tamsą“ rašo Rūta Birštonaitė. Dar skaitytojų laukia įdomūs Tadeuszo Tomaszewskio ir Aistės Račaitytės pokalbiai su festivalio svečiais – režisieriais Pawelu Pawlikowskiu ir Philipu Gröningu.
 
Festivaliai daugumai lietuvių asocijuojasi su raudonais kilimais ir žvaigždėmis, niekas nelinkęs matyti darbo, kuris įdedamas į tai, kad Vilniuje būtų galima pamatyti mūsų platintojų ir dalies kino „bomondo“ dažniausiai niekinamų (nes nekomerciniai) filmų. Apie festivalių programų sudarytojų profesiją šiuo numeriu debiutuojanti „Kino“ redaktorė Santa Lingevičiūtė kalbėjosi su Ludmila Cvikova – ne vieno prestižinio tarptautinio kino renginio bendradarbe. Potencialiems programų sudarytojams (juk festivalių pasaulyje nuolat daugėja) siūlau atmintinai išmokti Cvikovos atsakymą į klausimą, ko reikia šiai, kaip ji pavadino, vienišai profesijai: „Geram programos sudarytojui reikalinga didelė aistra kinui, jis turi būti atviras įvairioms kultūroms, turi sekti pasaulio kino ir meno apskritai pokyčius, naujas tendencijas. Kartu tas žmogus turi būti kuklus ir nuolankus, sunkiai dirbti. (...) ir dar jam nedera manyti, kad pamatęs daugybę filmų tampa puikiu programos sudarytoju.“
 
Vasaros skaitinių mėgėjai bei anglų aktoriaus Benedicto Cumberbatcho gerbėjai apsidžiaugs ne tik pamatę jo veidą ant žurnalo viršelio, bet ir radę išsamų Izoldos Keidošiūtės tekstą apie kūrybos kelią, kuris tikrai neprasidėjo garsiuoju „Šerloku“.
 
Neseniai pasibaigę rinkimai į Europos Parlamentą parodė, kad ir Lietuvoje galima įžvelgti nerimą keliančių visuomenės raidos tendencijų: galvą kelią ir primityvūs nacionalistai, konservatyviųjų vertybių gynėjai, kurie dažniausiai linkę viską, kas jiems nepatinka ar baugina, drausti. Matyt, neatsitiktinai ir šio „Kino“ numerio tema tapo kino cenzūra, tiksliau, erotika kine. Živilės Pipinytės straipsnį „Geismo anatomija“ paskatino pavasarį vykęs Filmų indeksavimo komisijos posėdis. Komisijai Larso von Triero filmas „Nimfomanė“ pasirodė pornografinis ir buvo nuspręsta drausti jį rodyti Lietuvoje. Straipsnio autorė trumpai apžvelgia erotiką kine: prisimena ir pirmąjį bučinį (1896 metais), ir pirmąją erotinių melodramų žvaigždę Astą Nielsen, ir garsius kūrėjus bei filmus, keitusius požiūrį į seksą bei erotiką kine, ir, žinoma, jai itin patikusį Alaino Guiraudie filmą „Nepažįstamasis prie ežero“, kurio, savo laimei, Filmų indeksavimo komisijos nariai nematė.
 
„Kino“ puslapiuose abi „Nimfomanės“ dalis recenzuoja Agnė Narušytė. Ji taip pat polemizuoja su paplitusiu požiūriu į Larsą von Trierą: „Šio režisieriaus kritikai ir gerbėjai sako, kad jis „pavojingas“. Galbūt daugelis turi omenyje jo gebėjimą erzinti. Tačiau tikrąjį pavojų kelia būtent ši nesvarumo būklė, kurioje jis kaskart palieka žiūrovą, pats juokdamasis.“ Vaidas Gecevičius brolių Ethano ir Joelio Coenų filmo „Groja Liuvinas Deivisas“ filmo herojui parašė jausmingą laišką, kuriame tikisi, kad jis nebaigė gyvenimo savižudybe. Galiu užtikrinti, kad ne, nes herojaus prototipas neseniai parašė knygą, kurią savo interviu dažnai prisimena Coenai.
Natalija Arlauskaitė rašo apie vieną svarbiausių šio dešimtmečio kūrinių – Joshua Oppenheimerio „Žudymo aktą“ ir lygina jį su Rithy Panho, Errolo Morriso, Wernerio Herzogo filmais. Auksė Kancerevičiūtė recenzuoja Spike’o Jonze’o filmą „Ji“, Mantė Valiūnaitė – Martino Provost „Violetą“. „Namų kino“ rubrikoje Ramūnas Pronckus šmaikščiai aptaria neseniai pasirodžiusius DVD – lietuvius bei likusią Europą sužavėjusį Paolo Sorrentino „Didįjį grožį“, Kristinos Buožytės „Aurorą“, Stepheno Frearso „Filomeną“ ir Steve’o McQueeno „12 vergovės metų“.
 
Agnė Mackevičiūtė aptaria „Kino pavasario“ žiūrovų geriausiu lietuvišku filmu išrinktą Vinco Sruoginio ir Jono Ohmano dokumentinį filmą „Nematomas frontas“. Priekaištų gal ir nėra daug, bet viena, mano galva, pernelyg švelni pastaba itin tiksli: „(...) norėtųsi režisieriams siūlyti ateities projektuose daugiau dėmesio skirti kūrinio estetikai“. Monika Gimbutaitė aptaria Ernesto Samsono filmą „Semme“ ir tiksliai diagnozuoja jį jau recenzijos pavadinimu – „Neblėstanti meilė Lietuvai“, Jorė Janavičiūtė rašo apie videomenininkių Akvilės Anglickaitės ir Irmos Stanaitytės kino debiutą „Ežerų dugne“, A. Mackevičiūtė – apie Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinį filmą „Vienatvės gaudesys“ – rašytojos Jolitos Skablauskaitės portretą.
 
Roma Pauraitė prisimena aktorių Antaną Šurną, aptardama jo kūrybą ne tik lietuvių kino, bet ir televizijos kontekste. Ž. Pipinytė recenzuoja Algirdo Tarvydo fotografijų knygą „Lietuviško kino veidai“, M. Valiūnaitė – Nerijaus Mileriaus knygą „Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos“, o tradiciniame feljetone Ž. Pipinytė, kuriai, matyt, įgriso demagogiški postringavimai apie lietuvių kino „industriją“, dalijasi, ką sužinojo apie Afrikos kiną. Yra į ką lygiuotis – tik Nigerijoje sukuriama 2,5 tūkstančio filmų per metus.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis