7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teatras turi kovoti su melu

Pokalbis su režisieriumi Oliveriu Frljićiumi

Kora Ročkienė
Nr. 24 (1085), 2014-06-20
Teatras
Oliveris Frljićius
Oliveris Frljićius
Gegužės pabaigoje Torunėje vyko Tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“. Pagrindiniu festivalio prizu apdovanotas spektaklis iš Airijos – Feidlimo Cannono ir Gary Keegano „Blue Boy“, pasakojantis apie prievartą ir žiaurumą katalikiškose vaikų prieglaudose. Šie kūrėjai atsisakė Airijoje populiaraus literatūrą iliustruojančio teatro modelio. Jie remiasi asmeniškomis istorijomis, dokumentinio teatro technika, provokuojančiai naudoja naujas medijas, yra politiškai angažuoti.
Antroji vieta atiteko rusų režisieriui Konstantinui Bogomolovui, jis Torunėje parodė Latvijoje pastatytą spektaklį pagal jaunosios kartos dramaturgės Marinos Krapivinos pjesę „Stavangerio miestas ir apylinkės“. Spektaklis ironiškai pasakoja apie tradicinių ryšių tarp žmonių irimą ir naujų paieškas internete. Trečiuoju prizu apdovanota Oskaro Koršunovo pastatyta Antono Čechovo „Žuvėdra“. Koršunovas gavo ir geriausio režisieriaus prizą.
Specialiuoju „Gazeta Wyborcza“ prizu už įdėmiausią žvilgsnį į dabartį apdovanotas Bosnijoje gimęs kroatų režisierius Oliveris Frljićius. Liublianoje kurtas jo spektaklis „25 671“ pasakoja apie „administracinį valymą“, kurį, žlugus Jugoslavijai, atliko Slovėnijos valdžia. Su šiuo režisieriumi susijęs vienas pernykščių Lenkijos teatro skandalų, kai Krokuvos Senojo teatro direkcija atšaukė Frljićiaus statomos lenkų literatūros klasiko Zygmunto Krasińskio „Nedieviškosios komedijos“ premjerą. Pateikiame Grzegorzo Giedryso pokalbio su režisieriumi, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.
 
Kai perskaičiau, apie ką kalbama spektaklyje „25 671“, supratau, kad lenkai mažai žino apie situaciją Balkanuose. Laikome Slovėniją buvusios Jugoslavijos dalimi, 10-ajame dešimtmetyje patyrusią prievartą ir netolerantiškumą.
Dešimtajame dešimtmetyje, pasitelkusi administracines priemones, Slovėnija vykdė valymus. Ten niekas nežudė žmonių dėl etninių priežasčių, kaip kad kitose buvusios Jugoslavijos dalyse. Ten tiesiog žmonės likdavo be jokio teisinio statuso. 25 tūkstančiai 671 žmogus buvo „išbrauktas“. Šie žmonės neturėjo jokių dokumentų, pasų, galimybės legaliai dirbti ir nuomotis butą, o jų vaikai negalėjo lankyti mokyklos. Tai atrodys dar šizofreniškiau, kai suprasime, kad Slovėnija šių žmonių nedeportavo, nes jie gimė Slovėnijoje arba daug metų čia gyveno, dar prieš kylant karui buvusioje Jugoslavijoje. Iš pradžių žiniasklaida ir valstybės propaganda bandė traktuoti „išbrauktuosius“ kaip valstybės priešus.
 
Ar Jums neatrodo, kad tai primena situaciją Kryme, kai sprendimas apie tautinę priklausomybę tapo administraciniu?
Ne. Tai, kas vyksta Kryme, man labiau primena situaciją, kurioje atsidūrė Jugoslavijos respublikos kilus karui. Tikiuosi, kad šios krizės rezultatas bus kitoks. Bet kartu bijau, kad reikalai pakryps blogesne linkme. Ypatingajai padėčiai tapus JAV vidaus ir užsienio politikos modus operandi, matome sugrįžtant šaltąjį karą.

Lenkai nežino, kaip vertinti Jugoslavijos žlugimą. Egzistuoja du stereotipai: pirmasis atspindi egzotiškesnę ir džiugesnę Balkanų pusę, tarsi atėjusią iš Emiro Kusturicos filmų. Kitas – tai tragiška ir kruvina viso regiono vizija.
Egzistuoja daug stereotipinių įsivaizdavimų apie Balkanus, kurie turi mažai ką bendra su realybe. Tačiau jie labai gerai parduodami Europoje ir visame pasaulyje. Kine galima rasti kur kas kritiškesnę ir tikrovę labiau atitinkančią šios mūsų žemyno dalies viziją svarbiausių jugoslavų „juodosios bangos“ kūrėjų Želimiro Žilniko, Dušano Makavejevo, Živojino Pavlovićiaus, Aleksandaro Petrovićiaus ir Lordano Zafranovićiaus filmuose.
 
Balkanus visada matome kaip parako statinę, kuri gali sprogti nuo menkiausios kibirkšties. Įtariu, kad tabu laužančio teatro kūrimas ten yra tikras iššūkis.
Balkanuose turiu kovoti dviem frontais. Pirmiausia turiu susikauti su tautiniais mitais, skirtais etninės vienybės stiprinimui ir visoms su tuo susijusioms atskirtims. Po to kovoju su konservatyvia teatro kalba, kurios tikslas taip pat yra atskirtis. Estetinių sprendimų laukas yra ir ideologinės kovos laukas. Raymondas Williamsas kalba apie pasirenkamą tradiciją. Grožis ir kitos su juo susijusios kategorijos neegzistuoja politinėje tuštumoje – jos yra ideologinio konflikto ir nelygių jėgų rezultatas.

Kaip dirbote prie šio spektaklio?
Yra trys pagrindinės dramaturginės linijos, jomis stengiausi jungti dokumentus ir fikciją. Viena linija – tai pasakojimas apie „išbrauktą“ šeimą, kurios sūnus nusižudė nepakėlęs bendruomenės spaudimo. Kita linija – tai trys neapykantos kalbos, kurios susikerta su „išbrauktos“ šeimos istorija. Tos kalbos skirtos neslavams, vadinamiems piktybiniu sveiko tautos kūno augliu. Trečia linija laužo fikciją ir stengiasi suprasti, ar žiūrovai (lygiagrečiai su įprasta teatro empatija) gali pasijusti solidarūs su tais išbrauktais žmonėmis.

Kokios reakcijos laukėte po spektaklio premjeros? Kokį uždavinį sau kėlėte?
Su panašiais projektais susiję mano tikslai visada tie patys – paneigti socialinį susitarimą, padedantį nutylėti įvairaus pobūdžio diskriminacijas. Slovėnija nenori nei moraliai, nei materialiai kompensuoti žalos šio valymo aukoms. Bet juk kalbame apie Europos Sąjungos šalį, kuri turi laikytis aukščiausių žmogaus teisių standartų.

Ko iš šio spektaklio gali pasimokyti lenkų žiūrovai?
Lenkų žiūrovai pamatys atskirties mechanizmus, panašius į tuos, kurie veikė, kai Janas Klata (Krokuvos Senojo teatro meno vadovas ir režisierius, – red. past.) Senajame teatre atšaukė mano „Nedieviškąją komediją“. Dirbdamas teatre visada remiuosi dialogu su trimis žiūrovų auditorijomis. Pirmoji – nuolatiniai žiūrovai, antroji – valdžios žmonės: teatrų ir kitų institucijų direktoriai, turintys teisę kontroliuoti ir disciplinuoti tuos, kuriems nepriimtini neproblemiški teatro spektakliai bei reprezentacijos būdai. Trečioji grupė – tai politinės valdžios centrai, kurie kartais taip pat jaučia poreikį įsikišti. Mano teatro koncepcija peržengia miesčioniško teatro ribas – šis tik apsimeta kritiškas, o pats tarnauja politinės oligarchijos interesams ir juos daugina. Taip buvo ir Krokuvos Senajame teatre.

Dabar Lenkijoje intensyviai diskutuojama apie baudžiavą, kurios gynėju kadaise buvo Krasińskis. Kai kurie istorikai priėjo prie išvados, kad visa mūsų istorija remiasi klasiniais konfliktais ir feodaline vergove. Kartu „Nedieviškojoje komedijoje“ girdime antisemitizmo ir nacionalizmo aidus. Ar šių temų akcentavimas ir buvo pagrindinė konflikto tarp Jūsų ir Senojo teatro priežastis?
Senojo teatro vadovybė užsakė man pastatyti „Nedieviškąją komediją“ per Konradui Swinarskiui (Swinarskis (1929–1975) – vienas originaliausių lenkų teatro režisierių, padaręs įtaką tolesnei jo raidai, – red. past.) skirtą sezoną. Mes, t.y. dramaturgai Joanna Wichowska, Goranas Injacas, Agnieszka Jakimiak ir aš, gilinomės ne tik į pjesę, bet ir į visą su ja susijusią medžiagą. Nuo 7-ojo dešimtmečio dauguma lenkų romantizmo tyrinėtojų rašo apie antisemitizmą Krasińskio tekste. Supratome, kad Swinarskiui skirtas sezonas siejasi su ideologiniais ir teatriniais palyginimais, meniniu Swinarskio teatro tyrimu ir tuo, kaip dabar turėtų būti suvokiamos jo kūrybinės strategijos.

Kodėl tai nepavyko?
Deja, Janas Klata buvo nepakankamai drąsus, kad apgintų spektaklį, kai šis tapo dešiniųjų atakų taikiniu. Klata bijojo prarasti savo kėdę. Tai rodo, kad jo propaguojama šiuolaikinio ir kritiško teatro idėja yra tik deklaratyvus gestas. Iš esmės jis nenori sunaikinti senų totalitarinių institucinių mechanizmų bei ideologijos, kai visa valdžia sutelkiama vieno žmogaus rankose. Jei prisimenate, oficialiame Senojo teatro pareiškime sakoma, kad mano spektaklis atidėtas. Tačiau ką apie teatro garbę liudija faktas, kad šiuo projektu pavesta užsiimti Monikai Strzępkai (radikaliojo, politiškai angažuoto šiuolaikinio lenkų teatro režisierė, – red. past.)? Tai tik liudija, kad viešas melas šiems žmonėms – įprastas bendravimo būdas.

 

Oliveris Frljićius
Oliveris Frljićius