7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Menas kaip atminties perdavėjas

Gyčio Skudžinsko „Albumas“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje

Vidas Poškus
Nr. 24 (1085), 2014-06-20
Dailė
Gytis Skudžinskas, projekto „Albumas“ fragmentas
Gytis Skudžinskas, projekto „Albumas“ fragmentas
Nesislapstysiu po vadinamojo objektyvumo kauke ir iš karto prisipažinsiu, kad rašau kaip Gyčio Skudžinsko „Albumo“ atsiradimu K. Varnelio namuose-muziejuje suinteresuotas asmuo. Taip, dirbu šioje institucijoje ir iš pat pradžių personaliai turėjau motyvuoti tų aštuoniolikos dėžučių atsiradimą vienoje iš muziejaus salių (ne bet kur, o ant stalo tos salės viduryje).
 
Bet iš pradžių – trumpai apie K. Varnelio namų-muziejaus parodinę politiką. K. Varnelio namai-muziejus yra gana unikali kultūrinė įstaiga Vilniuje, o gal net Lietuvoje. Tai pusiau privatus (nes sukurtas vieno žmogaus pastangomis), tačiau ir valstybinis (nes yra kuo tikriausias Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas) muziejus. Bet esminė specifika – net ne ši institucinė priklausomybė. Žmones, pirmą kartą (ne)užsukančius lankytojus visuomet trikdo faktas, kad į muziejų galima patekti tik susitarus (o tam reikia labai nedaug – paskambinti). Tie, kurie tai padaryti išdrįsta (nežinau, ar paskambinti telefonu yra sunkus darbas, – turbūt kiekvienam savo...), gauna unikalią galimybę ne tik pamatyti neblogą lituanistinę, orientalistinę ir Vakarų Europos dailės kolekciją ir ypač stiprų paties K. Varnelio kūrybos rinkinį. Esmė ta, kad po Profesoriaus mirties muziejus veikia kaip tam tikras šio Kūrėjo ir Kolekcionieriaus memorialas, kaip sustingusi laiko atkarpa. Visa vertė ir yra ši ypatybė (turbūt senstu, bet disneilendiškais renginiais pritraukti mažiau išprususią publiką siekiantys muziejai man vis mažiau ir mažiau patrauklūs). Nesakysiu dar ir to, kad nemokamai pravedama ekskursija – ir net vienam žmogui. Dilema kyla mąstant apie paties Muziejaus buvimą – ar daryti jį gyvybinga, nuolat kintančia ekspozicine erdve, su „iš šono“ atkeliaujančiomis ir su K. Varneliu nieko bendra neturinčiomis parodomis ir, kaip mėgstama sakyti, projektais. Ar palikti jį tokį, koks jis yra – su subtiliomis, nuolatinės ekspozicijos neužgožiančiomis parodinėmis „invazijomis“. Pats pasisakau už šį variantą. Ypač turint omenyje dar ir tai, kad labirinto ar, tiksliau, spiralės principu paties K. Varnelio surežisuota ekspozicija užima nei daug, nei mažai – 33 sales. Tačiau jos 1) yra nedidelės; 2) ekspozicinis pasakojimas suvertas ant neperkertamo siūlo, todėl bet koks inkliuzas griauna muziejaus įkūrėjo idėją, jo ekspozicijos sampratą...
 
Taigi G. Skudžinsko projektas „Albumas“ yra taikliausias šūvis į ekspozicinio dešimtuko taikinį. Dėl kelių priežasčių. Nebūtų klaida visą šį sumanymą pavadinti „paroda ant stalo“. Nes esminis dalykas yra aštuoniolika dėžučių, kuo tikriausių kraitinių atminties skrynelių (ar muziejinės kartotekos objektų). Įdomu, kad tai ne pirma tokia paroda. Per šiuos kelerius metus K. Varnelio muziejuje ant to paties stalo ir toje pačioje salėje (ji yra antrame aukšte, dedikuotoje optiniam K. Varnelio kūrybos etapui) jau buvo ir garsaus italų knygų dailininko (K. Varnelio kartos žmogaus) Bruno Munari (1907–1998), ir šių metų Bolonijos knygų mugės laureatės – leidyklos „Corraini Edizioni“ parodos (abi inicijuotos žymiosios mūsų knygų dailininkės Sigutės Chlebinskaitės). Tad G. Skudžinskas, sumanęs eksponuoti savo „Albumą“ būtent šioje erdvėje ir konkrečiai ant šio stalo, tiesiog telepatiškai užmezgė kontaktus su K. Varnelio namais-muziejumi, o gal net ir pačiu Profesoriumi. Štai kad ir toks momentas, kad minėtos dėžutės, kuriose eksponuojamos fotografijos nugarinėmis savo pusėmis, buvo „nubeicuotos“ tamsiai rudais atspalviais. Būtent tokios spalvos yra ir minėtasis stalas, ir net paties K. Varnelio dar Jungtinėse Valstijose suprojektuotos knygų lentynos turtingoje jo bibliotekoje.
 
Kaip sakė G. Skudžinskas, jam jau nuo daug seniau imponavo šio dailininko kūryba ir veikla. Tad gal ir nenuostabu, kad knygas, dailininkų albumus ir katalogus kuriantis G. Skudžinskas dar sukūrė ir bibliofilinį leidinį – rytietišku principu įrištą „Albumą“ su publikuotu visų aštuoniolikos dėžučių turiniu (irgi reversiniu fotografijų vaizdu). Tai riboto tiražo leidinys. Iš viso pagaminta 99 vienetai (išleido būtent į bibliofilinę leidybą besiorientuojanti leidykla „Nerutina“). Kiekvienas iš jų yra pasirašytas, kiekviename iš priešlapių įklijuota originali nuotrauka. G. Skudžinskas vieną leidinį padovanojo K. Varnelio namams-muziejui (tai 13 numeriu pažymėtas egzempliorius, o ant įklijuotos (popierine statybine juostele) nuotraukos mėlynu tušu užrašytas toks tekstas: Pakruojo Ž.Ū.T./ III agr kursas/ Prie alyvos/ 1966.VI.4. Tokias fotografijas (chronologiniai jų rėmai – 6–7-asis dešimtmečiai) G. Skudžinskas rinko daugiausiai Vilniuje (pasakojo, kad ypač nemažai surinko garsiajame Taurakalnio „blusturgyje“ – kai ką, esą nevertinga, rimti kolekcionieriai tiesiog atidavė) ir, kaip pats minėjo, pats būdamas ne vilnietis, tai darė (kolekcionavo) iš dalies vien norėdamas prisijaukinti Vilnių, kad per asmenines nežinomų žmonių istorijas pajustų vietos ir laiko dvasią. Tegul dalis tų nuotraukų su Vilniumi kaip ir neturi nieko bendra (fiksuojamos vietos ir Žeimelyje, „Nevėžio“ kolūkyje ar Biržų rajone).
 
Apskritai reikia pasakyti, kad „Albumas“, kaip kokia aristoteliška akcidencija, apibendrino G. Skudžinsko, kaip menininko, būtį: jis čia veikia ir kaip fotografas, ir kaip knygos dailininkas, ir, svarbiausia, – kaip atminties ženklų kaupėjas ir jų perdavėjas...
 
Tiek parodiniame, tiek knyginiame „Albume“ semantinė šerdis ir yra tos „gerosiomis“ pusėmis nuo žiūrovo nusuktos nuotraukos ir jų konglomeratai. G. Skudžinskas į vieną struktūrinį elementą (puslapį arba dėželę) klijuoja ne po vieną eksponatą, o po kelis. Vizualiai tai primena kubistinius ar konstruktyvistinius asambliažus (ir vėlgi – žinant K. Varnelio, kaip menininko, šaknis, negali nuostabos nekelti šis telepatinis ryšys!). O visa intriga ta, kad žiūrovas negali pamatyti „tikrojo“ vaizdo. Štai ir per parodos atidarymą vienas ponas primygtinai prašė atskleisti paslaptį – kas matoma fotografijoje su tokiu užrašu: Mes mylimės. 1955mt./ Panevėžys, Staniūnai? Tas pats lankytojas ir atkreipė dėmesį, kad anais laikais sąvoka „mylėtis“ reiškė visai ką kita nei dabar...
 
G. Skudžinskas ir jį atidarymo metu pristačiusi menotyrininkė Agnė Narušytė akcentavo muziejinį fotografijų reversų pobūdį. Net ir vartydami šeimos albumus, tuomet, kai kolektyvinė (tiksliau – šeimyninė arba gimininė) ar tuo labiau asmeninė atmintis vis labiau slopsta ar ja tiesiog nustojame kliautis, nugarinėje dalyje kadaise užrašytos inskripcijos ar atsitiktinės detalės (kad ir ašarų pėdsakai, pirštų antspaudai, įplyšimai, sulankstymai ir panašiai) pradeda įgauti vis daugiau ir daugiau vertės. Kartais tai tampa net ir svarbiau už tai, kas vaizduojama pozityve.
 
Bet grįžkime į K. Varnelio namus-muziejų ir „Albumo“ ekspoziciją. Tikrai įsidėmėtina, kad eksponavimui G. Skudžinskas pasirinko stalą. Dėl kelių priežasčių. Pirmoji – labai paprasta. Minėtasis stalas visuomet buvo šiokia tokia K. Varnelio namų-muziejaus mįslė. XX a. pirmoje pusėje padarytas baldas turi aštuonias kojas (ir ne bet kokias, o profiliuotas, dorėniškojo orderio pavidalo). Lankytojai ne kartą yra klausę (suintriguoti neįprasto kojų kiekio) – ar šis stalas išsiskleidžia? Kiekvieną kartą pagūžčiodavome pečiais, ir tiek. G. Skudžinsko „Albumas“ ne tik pravėrė K. Varnelio namų-muziejaus duris iki šiol čia nesilankiusiems interesantams, bet ir privertė išsiaiškinti, kad stalas iš tiesų pailgėja beveik dukart.
 
Pats G. Skudžinskas sudėliojo „Albumo“ dėžutes ant stalo viršaus tvarkingo metrinio ritmo principu. Rudus monotonijos debesis sklaidė tai, kad kai kurios iš dėželių buvo atdaros, kitos – sandariai uždarytos. Vietomis sudėliotos viena ant kitos. Turbūt pati aplinka vėlgi privertė įžvelgti aliuzijų su kinetine K. Varnelio tapyba, dažnai konstruota tokios pat ritmikos pagrindu.
 
Tą įspūdį dar labiau sustiprino atidarymo metu įvykęs kuo tikriausias Ričardo Šileikos performansas: jis „Albumui“ ant sienos bei į leidinį parašė „Dvylika aksiominių punktų, suformuluotų utriruojant (ne)pamatyta“. Iš pradžių (it į albumą įklijuota nuotrauka) saugiai tūnojo po stalu, iš ten bendraudamas su savo sūnumi (pasitelkusios albumus ir fotografijas taip pat juk kalbasi skirtingos kartos). Paskui išlindo lauk ir eidamas ratu (panašiai kaip Thomo Stearnso Elioto „Tuščiaviduriuose žmonėse“: „Šitaip mes einame ratu aplink dygliuotą krūmą, dygliuotą krūmą, dygliuotą krūmą...“), uždarinėjo vieną dėžutę po kitos, išgaudamas minimalistinei muzikai ir kabukio teatrui artimus garsus, lydimus jo paties skaitomų punktų (kaip vėlgi kažkas pasakė: „Kuo tikriausias Martinas Lutheris Kingas“, – turbūt omenyje turėdamas tiesiog Martiną Liuterį). Tas vyksmas ir garsas vėlgi perteikė K. Varnelio kūrybai artimas intonacijas (kad ir formalių intonacijų sužadintas daugiaprasmybes), tarytum patvirtinančias banalią tiesą, kad bet koks menas yra ne kas kita, kaip atminties išsaugojimo ir jos atgaivinimo mechanizmas...
 
Paroda veikia iki rugpjūčio 29 d.
Kazio Varnelio namai-muziejus (Didžioji g. 26, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais, 10–16 val.
Lankytojai priimami tik iš anksto susitarus telefonu 8 5 279 16 44

 

Gytis Skudžinskas, projekto „Albumas“ fragmentas
Gytis Skudžinskas, projekto „Albumas“ fragmentas
Gytis Skudžinskas, projekto „Albumas“ fragmentas
Gytis Skudžinskas, projekto „Albumas“ fragmentas
Gytis Skudžinskas, projekto „Albumas“ fragmentas
Gytis Skudžinskas, projekto „Albumas“ fragmentas
Gytis Skudžinskas, projekto „Albumas“ fragmentas
Gytis Skudžinskas, projekto „Albumas“ fragmentas
Gytis Skudžinskas, ekspozicijos fragmentas. V. Poškaus nuotr.
Gytis Skudžinskas, ekspozicijos fragmentas. V. Poškaus nuotr.
Gytis Skudžinskas, ekspozicijos fragmentas. V. Poškaus nuotr.
Gytis Skudžinskas, ekspozicijos fragmentas. V. Poškaus nuotr.