2014-ųjų birželio 12 d. Vilniaus festivalio rengėjai suteikė mums puikią progą iš arčiau susipažinti su „Senosios muzikos akademija“ („Academy of Ancient Music“) ir gyvai pasiklausyti šio žymaus baroko orkestro atliekamos muzikos. Keliolika britų atlikėjų, išsidėstę Nacionalinės filharmonijos scenoje, sukūrė puikios nuotaikos vakarą, nuvedė prie aukščiausių baroko muzikos kulminacijų.
Regis, dar visai neseniai „Senosios muzikos akademijos“ vardas siejosi su Christoferiu Hogwoodu, kuris 1973 m. įkūrė šį senosios muzikos kolektyvą. Tapęs viena iš senojo atlikimo legendų, Ch. Hogwoodas drauge su orkestru plėtojo savo autentiškumo paieškas, skleisdamas jas įrašais (išleido apie 200 kompaktinių plokštelių) ir koncertuose. Laikas greit bėga ir, regis, nė nepastebėjome, kad jau aštuonerius metus orkestrui vadovauja kitas muzikas – Richardas Eggaras. Būdamas taip pat žymus klavišininkas, jis turėjo išlaikyti pelnytą gerą orkestro vardą. Regis, neblogai sekasi: „Senosios muzikos akademijos“ koncertų kalendorius labai intensyvus, jie rengiami daugelyje žemynų, o patys orkestrantai juokauja, kad nekoncertavo tik Antarktidoje. Orkestro įkūrėjas Ch. Hogwoodas kartais komentuoja jų koncertų programas, yra atsidavęs Georgo Friedricho Händelio operų statytojas, daug dėmesio šiuo metu skiria ir XIX–XX a. muzikos interpretavimui bei įrašams.
„Senosios muzikos akademija“ Lietuvoje viešėjo pirmą kartą, čia pristatė programą „Bacho šventė“ („Celebrating Bach“). Joje – dviejų žanrų instrumentiniai kūriniai: dvi Johanno Sebastiano Bacho siuitos orkestrui ir du koncertai klavesinui, kuriuos skambino orkestro vadovas R. Eggaras. Nuostabus pasaulietinis J.S. Bacho kūrybos repertuaras atskleidžia jei ne filosofines gelmes, tai šviesią, pakilią nuotaiką ir neprilygstamą muzikavimo džiaugsmą, kurį perteikti ne visiems pavyksta. Tai priklauso ne nuo natų, o nuo interpretatoriaus širdies (galbūt ir nuo ilgaamžės Kembridžo universiteto, kuriame orkestras reziduoja, istorijos) – turbūt iš tokių Europos kultūros šaltinių ir kyla išmanymas. Būtent muzikavimo džiaugsmas, o ne išmoktų partijų atlikimas šiuo metu daro įspūdį – štai ir pamiršai pasiklausyti, ar teisinga artikuliacija, kaip pagroti štrichai, koks kvėpavimas... Įkvėpei drauge su įžangos mostu, ir muzika tave nusinešė.
Abi Bacho siuitos orkestrui, nuskambėjusios ir pirmoje (Nr. 4, D-dur, BWV 1069), ir antroje dalyje (Nr. 3, D-dur, BWV 1068) atskleidė baroko laikų orkestro skambesį. Trylika žmonių scenoje – tai visas Bacho orkestras („tai, ką Bachas laikė orkestru“, – sakė R. Eggaras), savotiškai įvairus ir spalvingas: trys obojai, fagotas, trys trimitai, timpanai, styginiai ir basso continuo. Tačiau skambanti prancūziškoji uvertiūra viršija lūkesčius – tai viso garsinio diapazono piramidė – styginiai ir obojai vieni kitus papildo, dunda žemiškieji timpanai ir dangų rėžia trimitų smailės. Po iškilmingų taškuoto ritmo taktų – ilgos fugų pynės, kur nejučia pradedi stebėtis, kaip tokias greitas temas ištveria obojininkai, jau beveik išpūsdami iš savęs paskutinius dvasios likučius... Tačiau kaip palengvėjimas ateina repriza, vėl leidžianti įkvėpti kartu su orkestrantais ir ruoštis naujiems potyriams gavotuose, burė, žigose, menuetuose. Bijojau muzikos vietų, kuriose Bacho mintis lekia greičiau už plunksnos judesį, kai harmonijos vingiai ima darytis nebesuvokiami, kai kūrėjo planas pradeda nirti į keistą genialumo šydą. Partitūroje to nepamatysi, gali tai patirti gerose interpretacijose – juk šįkart pavyko ištverti tą klampią miglą iki visa nuskaidrinančios reprizos.
Taip ir žymioji Arija iš Trečiosios siuitos, kuri tapo populiari įvairiai ją perdirbus kitiems instrumentams ar balsams. Tačiau klausydamasi jos aną vakarą, išgirdau niekada dar negirdėtą pokalbį tarp pirmojo ir antrojo smuikų – su nuotaikomis, emocijomis, jausmais. Tarp intonacijų atspalvių – nuostabos, nusiminimo, santūrumo, vilties šmėkštelėjimai. Išraiškingas kalbos pasaulis.
Orkestro vadovas R. Eggaras diriguoja sėdėdamas prie klavesino, nugara į publiką. Energingi gestai, įkvepiantys orkestrantus, ir nepaliaujamai skambinama continuo partija apskritai stebina: kaip vienas žmogus sugeba visa tai atlikti? Vėlgi pakartosiu, kad toks grojimas nė iš tolo neprimena išmoktos muzikos kūrinio partijos, tai tarsi vaikščiojimas pačios muzikos viduje, siekiant parodyti klausytojui ne jos išorinį pavidalą, o perteikti vidinę natūralią jos prigimtį. Kaip buvo rašyta ir vienoje recenzijoje, matyti, jog orkestras išmoko istorines Ch. Hogwoodo kartos pamokas, o dabar R. Eggaras, jau galėdamas žengti toliau nuo uolaus istoriškumo, įkvepia orkestrą išskirtinei ir nuoširdžiai interpretacinei bendrystei.
R. Eggaro kaip klavesinininko meistriškumas dar labiau išryškėjo Bacho Koncertuose klavesinui (Nr. 2, E-dur, BWV 1053 ir Nr. 4, A-dur, BWV 1055). Siuitose visiškai atsipalaidavusį, be įtampos orkestrą vedusį continuo atlikėją čia pamatėme itin susikaupusį prie solinės partijos. Kaip pristatydamas kūrinius juokavo pats R. Eggaras, klavesinas – pats nemuzikaliausias instrumentas, taigi jam tenka nertis iš kailio, norint įrodyti, kad jis muzikuoja. Įspūdį padarė ir solisto partneriai – penki styginiai, kurių stebėtinai prisipildė visa filharmonijos salė. Ne visada tokį sodrų garsą išgauna šiuolaikinių instrumentų styginių kvartetai. Minimalus vibrato (ne metalinėmis, o žarnų stygomis) kūrė šiltą, švelnų, tačiau nepaprastai įtaigų garsą.
Ypač daug koncertų surengiantį ir daug gastroliuojantį orkestrą visur lydi panašios kritikų mintys, kurių viena dalis sklinda iš santūriau grojimą autentiškais instrumentais vertinančių lūpų, kita iš aktyvių, bet kurio „istoriškai išmanaus“ atlikimo entuziastų. Šįkart esu pastarųjų pusėje, nes šie atlikėjai suteikė galimybę prisiliesti prie pačios muzikos esmės, o vengiant skambių frazių – tiesiog pasiklausyti gerai atliekamo Bacho.
