7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tie patys lankytojai ten pat

Marijos Šnipaitės instaliacijų paroda Kauno galerijoje „Post“

Karolina Rybačiauskaitė
Nr. 24 (1085), 2014-06-20
Dailė
Marija Šnipaitė, „Ten pat“. 2011 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Ten pat“. 2011 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Atvykus į galeriją „Post“ pažiūrėti Marijos Šnipaitės parodos „Ten pat“, durys buvo užrakintos. Kai paskambinau nurodytu numeriu, manęs paklausė: „O kas jūs esate?“ Atsakiau: „Lankytoja.“ Mano pašnekovas nusijuokė, po kelių minučių atėjo įleisti, ir užėjusi pamačiau tokį vieną jau matytą Marijos Šnipaitės darbą pavadinimu „Lankytojas“ (2013). Todėl jis, atrodo, buvo sukurtas kaip tik man. Tada staiga prisiminiau, kad „Lankytoją“ vieną kartą jau esu mačiusi rudenį LTMKS parodoje „Tarpdiscipliniškumo kapinynuos(?)“. Ten jis atrodė kiek kitaip: šviesa sklido ne iš apačios, o iš viršaus, ir ankstesnis saldainis-lazdelė čia tapo daugiafunkciniu kastuvu-didinamuoju stiklu. Kaip tik šiame kūrinyje atradau tai, ko ankstesniuose autorės darbuose nerasdavau – atsakymą į klausimą: „Kodėl apie tai verta galvoti?“
 
Pradėjau nuo „Lankytojo“, nes atrodo, kad Marijos Šnipaitės darbuose svarbiausias turėtų būti žiūrovas: ar skraidantis, kaip rašo menotyrininkė Monika Krikštopaitytė (http://www.7md.lt/daile/2012-09-07/Skulpturai-viskas-gerai), ar tiesiog, pasak autorės, gebantis būti pasakotoju. Bet turbūt reikalingas ne šiaip pasakotojas, o gana intelektualus asociacijų kūrėjas, kuriam ypač svarbūs paraštiniai daiktai ir už jų kliūvančios mintys, virstančios intuityviomis struktūromis. Įvadiniame parodos žodyje Marija Šnipaitė rašo: „Kiekviena iš sudedamųjų instaliacijos dalių turi sukaupusi didesnį ar mažesnį informacinį lauką, transliuojamą pranešimą, kurį priėmęs žiūrovas perfiltruoja jį per savą patirtį ir taip įgauna galimybę konstruoti naujas istorijas.“ Galėčiau neprieštarauti tik dėl pirmosios dalies – kiekviena instaliacijos dalis aktyviam Šnipaitės kūrinių gerbėjui išties atrodo sukaupusi įdomų informacinį lauką: motyvai ir detalės keliauja iš vieno darbo į kitą, iš vienos istorijos į kitą, netgi iš erdvės staiga persikelia į Lino Jusionio tapybos darbus. O gal ir atvirkščiai – nutapyti vištakojai ir kiti paukščiukai staiga atgyja?
 
Aptardama Jusionio tapybos paveikumą Krikštopaitytė rašo: „Tapytojo drobės regos lauke atsiranda tik vaizdo fragmentas. Intriguojanti dalelytė. Dėl visumos stokos žiūrovas pilną vaizdą turi susikurti pats. Taip pakviečiama jo vaizduotė – vienas galingiausių tikrovės generatorių. Įsivaizdavimo aparatas turi tapti aktyvus ir gyvybingas. Abejingumas neįmanomas, nes taip jau suręstos smegenys.“ (http://www.7md.lt/663) Bet ar tikrai tai veikia? Kodėl tada atsiranda nemažai tų abejingųjų, kurie nesidomi kitų vaizduotės dokumentacija? Man atrodo, abejingumas ne tik įmanomas, bet ir neišvengiamas. Lankytojai apžiūri darbus per keletą akimirkų ir visai nesijaudina, kad jų vaizduotė nedirba, kaip turėtų, kad iš abstrahuotų formų ir detalių, rąsto ar druskos krūvelės ne tokia jau ir intriguojanti istorija pavyksta. Kartais istorija baigiasi vos tik prasidėjusi. Daugiausia, ką galima iš jos ištraukti, – tai kultūringai susieti vienas darbų detales su kitų, ankstesnių darbų detalėmis, ar ką nors intuityviai prisiminti, tačiau nebūtinai.
 
Kartais dar labai žavi sugebėjimas sukurti objektus, pavyzdžiui, paukštelį, ne siekiant panašumo, bet vos keliomis snapo ar pilvelio užuominomis. Tik šįkart „Post“ galerijoje pristatomi objektai, išskyrus jau minėtą daugiafunkcinį įnagį, atrodo, nėra taip kuriami, ir greičiau patys veikia kaip užuominos. Į ką? Kam? Žiūrėdama į kūrinį „Ten pat“ (2011) negalvoju apie visus savo gyvenime matytus rąstus ar druskos krūveles. Iš pradžių pamaniau, kad vištakojo rąsto kojos skirtingai sudėtos, ir visai panašu į žvėrį. Bet kodėl čia jis yra? Kam prireikė šitą žvėrį vežti į Kauną? Žiūrėdama į druską, kuri atrodo kaip smėlis, galvojau apie tai, kaip vis dėlto būtų nelengva viską transportuoti, jei autorė būtų sugalvojusi tos druskos atsivežti daugiau, kad galėtume paslidinėti tuo šalia pastatytu slidžių stovu. Ir tada darbui reiktų žiūrovo, mėgstančio vaikystę primenančius daiktus. Todėl nors ir teigiama, kad ir skulptorės, ir tapytojo darbai kuriami remiantis Witoldo Gombrowicziaus asociatyvaus pasakojimo konstravimo idėja, ji paremta vis dėlto ne kuriančiojo, o dalyvaujančiojo maniakišku detalių siejimu, vedančiu į didįjį vaizduotės sprogimą. Būtų labai įdomu, jei šis sprogimas įvyktų, tačiau jis nevyksta: kūriniai dažnai yra tyla žiūrovams, kurie praeina nestabtelėję, ir aibė pasakojimų juos noriai vertinantiems menotyrininkams.
 
Rašytojas Donaldas Kajokas „Lapės gaudyme“ (2013) rašo, kad Lietuvos meniniam „postmodernizmui“ tiktų apibūdinti teiginys „nemokšiškumas buvo paverstas lojalumo simboliu“ arba „postmodernistas – tas pats modernistas, tik beraštis“, o galiausiai užbaigia, kad gal užtenka „ūdyti visus tuos post ir postpost, nes šuo mumyse pakastas“. Esu girdėjusi, kad ir kai kurie vyresnės kartos skulptoriai į ne rankomis kaltus, lietus, pieštus ar skaptuotus jaunųjų kūrinius žvelgia taip pat nepatikliai, kaip į nemokšų. Žiūrėdama į naujausią autorės darbą „Kaip paprastai tai būna miestai-uostai“ (2014) galvoju, kad čia jau jiems nėra ko priekaištauti.
 
O ir lankytojas, jei nori,turi galimybę dalyvauti Šnipaitės kūriniuose, kad ir koks nemokša būtų, o įsigilinus darbai tampa vis labiau emociškai įkrauti ir nešiojasi svaresnį informacinį lauką, lengviau intuityviai pasiekiamą pranešimą. Marijos Šnipaitės kūrybos procesas ir jo rezultatas netgi labiau primena modernistinį kūrimo principą – kai labiau siekiama atskleisti individualią istoriją, o ne sukurti vietą, kur galėtų sklisti žiūrovų pasakojimai, nors pati autorė teigia kitaip.
 
Miestai-uostai priminė prieš keletą metų Lietuvos ir Latvijos pasienyje aptiktą apleistą, laukinį paplūdimį, kuriame tiesiog ant smėlio stovėjo keisti, surūdiję daiktai – viduje alyva kvepiančios transporto priemonės, tarsi ką tik paliktos, ir net smėlyje numesta tepaluota pirštinė atrodė nukritusi tik vakar, o ne prieš daugybę metų. Mąstydama, ko trūksta, kad skulptorės darbų santykis su vaizduote būtų dar geresnis, galvoju, gal reiktų palikti bent truputį kūrybos proceso įkalčių? Tam, kad kiek netikėtai būtų galima imti ir užuosti praeities tepalą naujų darbų laukiantiems ir ten pat susitinkantiems lankytojams.
 
Paroda veikia iki birželio 26 d.
Galerija „Post“ (Laisvės al. 51, 4 a., Kaunas)
Dirba antradieniais–sekmadieniais 12–19 val.

 

Marija Šnipaitė, „Ten pat“. 2011 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Ten pat“. 2011 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Marija Šnipaitė, instaliacijos „Ten pat“ fragmentas. 2011 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Marija Šnipaitė, instaliacijos „Ten pat“ fragmentas. 2011 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Lankytojas“. 2013 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Lankytojas“. 2013 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Kaip paprastai tai būna miestai-uostai“. 2014 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Kaip paprastai tai būna miestai-uostai“. 2014 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Kaip paprastai tai būna miestai-uostai“. 2014 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Kaip paprastai tai būna miestai-uostai“. 2014 m. K. Rybačiauskaitės nuotr.