Lenkijos politikų pasiklausymo skandalas atskleidė visai netikėtą politikų gyvenimo aspektą. Tai – leksika. Ne vieną komentatorių papiktino politikų leksika, lyg kalbėtų ne elito, o socialinio dugno žmonės. Į tai savo pareiškime atkreipė dėmesį ir Lenkijos Prezidentas, pareiškęs, kad nė vienas iš „Solidarumo“ politikų kartos niekad nebūtų pavartojęs žodžių, kurie, regis, įprasti skandalo dalyviams.
Nežinau, ar kas tyrinėja mūsų politikų leksiką. Būtų įdomu, nes kartais per „Panoramą“ išgirdęs vieno, kito ar trečio valstybės vadovų pareiškimą prisimenu rusiškais vertiniais kalbėjusią sovietų nomenklatūrą. Jaunimas (ypač jauni valdininkai), atvirkščiai, netiesiogiai demonstruoja anglų kalbos mokėjimą, bet už nuolat pasikartojančius piktybiškus „tiek, tiek“ jau pradėčiau imti baudą. Kartą per „Panoramą“ užfiksavau, kad kiekvienas, su kurio kalbėjosi žurnalistai, neapsiėjo be dviejų „tiek“, nors visai būtų užtekę vieno „ir“. Tačiau, regis, kalbos grynumu besirūpinantiems valdininkams labiau rūpi kova su originalia lenkiškų pavardžių rašyba, nors, mano galva, žmogaus teisė į taisyklingai parašytą jo pavardę – tokia pat gyvybiškai svarbi, kaip ir kitos laisvo žmogaus teisės. Kita vertus, pernai internete pagarsinti Užsienio reikalų ministerijos valdininkų pokalbiai taip pat buvo iškalbingi ir leksikos požiūriu: jei nežinočiau, kad kalbasi diplomatai, pamanyčiau, kad tai ne visai išsipagirioję mėšlavežiai. Leksika visada išduoda, ar žmogus iš tikrųjų išsilavinęs ir kultūringas, ar tokiu tik apsimeta. Nors „Pigmalioną“ parašęs anglų klasikas George’as Bernardas Shaw, ko gero, man nepritartų.