7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Apie meilę ir grožį

VDA galerijoje „Akademija“ birželio 30 d. atidaryta scenografijos ir marionečių paroda. Jos eksponatai skirti spektakliui „Leili ir Medžūnas“, kurio premjera įvyks maždaug po pusės metų Baku, Tarlan Gorchu marionečių teatre. Vėliau planuojama šį spektaklį atvežti ir į Lietuvą. 
Spektaklis statomas pagal seną arabų legendą apie Leili ir Medžūną. Vos susipažinę jie iš karto pamilo vienas kitą. Medžūnas, kurio tikrasis vardas – Kaisas, pametė galvą dėl Leili ir buvo imtas pravardžiuoti bepročiu – Medžūnu. Leili tėvas neleido dukteriai tekėti už bepročio ir ištekino ją už kito. Medžūnas atsiskyrė nuo bendruomenės, rašė eiles apie savo meilę ir bendravo tik su gyvūnais. Ši istorija turi kelias pabaigas, bet visose abu įsimylėjėliai miršta. Pasakojimas apie Leili ir Medžūną jau VI a. buvo populiarus tarp arabų poetų. XII a. pabaigoje Nizami Ganjavi parašė poemą apie įsimylėjėlius, o XVI a. šią istoriją užrašė meilės lyrikas Mohammadas Fuzuli. Jo tekstas tapo Uzeyiro Hajibeyovo operos (pirmosios arabiškos operos, pastatytos 1908 m.) pagrindu. Spektaklį apie šią meilės istoriją, remdamasis tiek opera, tiek Fuzuli tekstu, tiek Sufi filosofija, statyti sumanė Rezo Gabriadze mokinys T. Gorchu. Bendradarbiauti pasikvietė draugą ir bendramokslį, skulptorių Tengizą Khalvashi iš Gruzijos. Prie kūrybinės grupės prisijungti buvo pasiūlyta ir Julijai Skuratovai, kuri subūrusi darbščių ir talentingų žmonių komandą padėjo įgyvendinti T. Gorchu sumanymus.

Tai rimta

Kanoninė bet kurios meno šakos istorija nėra labai paslanki, todėl ir nesiūlysiu dabar perrašinėti Lietuvos fotografijos istorijos, tik ją praplėsti. Pirma paroda (2012, VDA parodų salėse „Titanikas“), o dabar ir knyga atskleidė žinomos scenografės Aleksandros Jacovskytės vaizdų archyvus, kur esame priversti suprasti, kad vadinamoji sovietmečio Lietuvos fotografijos mokykla yra tik viena, nors ir ryškiausiai mums įdiegta, briauna, ir kad egzistuoja dar mažai analizuotų paralelinių pasaulių, kurie visai kitaip įdomūs, ir kur yra tai, ko mūsų klasikoje su žiburiu nerasi.
 
Pavyzdžiui – tokio nefališko žvilgsnio, t.y. kai viskas nėra tik kūrėjo objektas ar tema, turinti/s paklusniai sugulti į švarią, nepajudinamą kompoziciją. Aleksandrai Jacovskytei objektas yra ne tiek aplinka, net ne taip išryškintas ir žodžiais svarbiausiu įvardintas žmogus, o santykis su juo – subjektyvus ir labai delikatus. Taip ir gaunama visa ta magija – per subjektyvų už kadro tvyrantį objektą. Kaip tik magija ir neleidžia jos nuotraukų vadinti tiesiog dokumentika. Gali turėti nors ir lygiai tokį patį fotoaparatą, tą pačią dieną fotografuoti ten pat tą patį žmogų ir niekada gyvenime nepavyks toks portretas kaip Aleksandrai. Mat ji sukuria empatinį lauką (terminas išrastas analizuojant performansus), kuris savitai paveikia į juos pakliuvusiuosius, galbūt todėl, kaip sako dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė, „nuotraukose jie visi gražūs ir įspūdingi, nes kažkoks šeštas jausmas – intuicija, jautrumas nuotaikai ir, žinoma, išlavintas skonis priverčia Aleksandrą spustelėti užraktą būtent tą akimirką, kai jos modelis atrodo ypač patrauklus ir įdomus. Tas nuotraukas mėgsta jų modeliai, tačiau jos kalba ir visiškiems prašalaičiams.“

Vilniuje koncertuos pasaulį pavergusi pianistė Marta Argerich

Jau beveik penkis dešimtmečius Vakarų publiką savo pasirodymais audrinanti argentiniečių kilmės pianistė Marta Argerich rudenį pirmą kartą koncertuos Lietuvoje. Viena žymiausių šių laikų fortepijono virtuozių spalio 11 d. Vilniaus kongresų rūmuose muzikuos su smuikininku Gidonu Kremeriu ir jo vadovaujamu kameriniu orkestru „Kremerata Baltica“. Programoje skambės Ludwigo van Beethoveno, Wolfgango Amadeus Mozarto ir Bélos Bartóko kūriniai.
 
M. Argerich prilyginama jau išėjusioms, bet neišdildomą pėdsaką fortepijono muzikos istorijoje palikusioms legendoms Arturo Benedetti Michelangeli bei Vladimirui Horowitzui, aristokratiškajam scenos patriarchui Maurizio Pollini. Jos jausmingumas, temperamentas, virtuoziškumas nepalieka abejingų.

Kino naujienos trumpai

Birželio 23 d. mirė lenkų aktorė Małgorzata Braunek. Aktorė ilgai kovojo su liga. 2012 m. viename interviu ji prisipažino: „Pasirengiau artėjančiai mirčiai.“
Aktorė gimė 1947 m., 1969 m. ji baigė aktorystės studijas Varšuvoje. Didžiajame ekrane Braunek debiutavo dar studijų metais. Netrukus į ją dėmesį atkreipė Andrzejus Wajda: Braunek suvaidino šiuolaikinę merginą filme „Musių medžioklė“ (1969) ir polonistikos studentę „Peizaže po mūšio“ (1970). Įsimintinus vaidmenis aktorė sukūrė savo tuometinio vyro Andrzejaus Żuławskio filmuose „Trečioji nakties dalis“ (1970) ir „Velnias“ (1971). 1970 m. ji suvaidino lietuvių bajoraitę Juliją Januszo Majewskio siaubo dramoje „Lokis. Profesoriaus Vitembacho rankraštis“ (pagal Prospero Merimée novelę). 8-ojo dešimtmečio pradžioje Braunek vaidino Varšuvos Nacionaliniame teatre.
Žinomiausias aktorės kino vaidmuo – Olenka Henryko Sienkiewicziaus „Tvano“ ekranizacijoje, kurią 1974 m. sukūrė Jerzy Hoffmanas. Braunek tapo ne tik lenkų, bet ir šalių, kur filmas buvo rodomas, numylėtine. Aktorė taip pat įkūnijo kitą lenkų literatūros klasikos heroję – Izabelą Lencką televizijos seriale „Lėlė“ pagal Boleslawo Pruso romaną.

Režisieriaus Karbauskio Maskvos romanas

Praėjusią savaitę opozicinis rusų dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino garsios teatro kritikės Marinos Tokarevos straipsnį, aptariantį pastarųjų metų Rusijos teatro vadovų patirtį. Pagrindiniu šio straipsnio herojumi tapo Maskvos Majakovskio teatrui vadovaujantis Mindaugas Karbauskis.
 
Lyderio pasikeitimas – viena iš aštriausių Rusijos teatro kartų kaitos ir psichologinių problemų. Paskutiniais metais Maskvoje atsirado penki nauji vadovai Jermolovos, Stanislavskio, Gogolio, Majakovskio teatruose bei Dramaturgijos ir režisūros centre. Tačiau Borisas Juchananovas iškart uždarė Stanislavskio teatrą remontui, Klimas (Vladimiras Klimenka, – red. past.) skausmingai brėžia savo liniją, Olegas Menšikovas vis dar ieško Jermolovos teatro veido. Du iš „keturiasdešimtmečių plius“ kartos – Kirilas Serebrennikovas ir Mindaugas Karbauskis – pirmąkart startavo kaip lyderiai beveik tuo pačiu metu. Pirmasis, pertvarkęs Gogolio teatrą į „Gogolio centrą“, pavertė jį pirmiausia madingu, daugiažanriu (paskaitos, susitikimai, koncertai, spektakliai, į teatrą pakviesti dirbti kritikai ir propagandistai). Karbauskis, priešingai, susitelkė tik į teatro kūrybą. Treji metai buvo skirti visiškam Majakovskio teatro atsinaujinimui. Rezultatus verta aptarti ir asmeninio režisieriaus Karbauskio, ir paties teatro likimo pasikeitimo požiūriu. Bet svarbiausia, kaip buvo sakoma gūdžiais sovietiniais laikais, – teigiamos patirties požiūriu: sunkus teatro perkūrimas atrodo sėkmingas.

Atradimai ir nusivylimai

Gyvenimas tuo ir gražus, kad kiekvieną akimirką dovanoja galimybę patirti pačių įvairiausių inspiracijų. O mieliausi visada, ko gero, tie įkvėpimai, kurie aplanko visiškai netikėtai: juk natūralu, kad siela suvirpa nujausdama nuostabias žmogiškas galimybes, kai savo juslėmis glamonėjame tobulą meno kūrinį, tačiau ganėtinai žavi ir atskira kategorija, kurią būtų galima pavadinti „taip blogai, kad net gerai“. Kadangi aukštojo meno pasaulyje tokios inspiracijos nėra labai dažnos, savotiškai smagu netikėtai jų atrasti – štai viena jų užgimė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Georgo Friedricho Händelio odės „Aleksandro puota“ inscenizacijos pavidalu. Birželio 21 d. matytas antrasis premjerinis spektaklis pažėrė išties nemažai kontrastingų įspūdžių.

Tegu kalba

Lenkijos politikų pasiklausymo skandalas atskleidė visai netikėtą politikų gyvenimo aspektą. Tai – leksika. Ne vieną komentatorių papiktino politikų leksika, lyg kalbėtų ne elito, o socialinio dugno žmonės. Į tai savo pareiškime atkreipė dėmesį ir Lenkijos Prezidentas, pareiškęs, kad nė vienas iš „Solidarumo“ politikų kartos niekad nebūtų pavartojęs žodžių, kurie, regis, įprasti skandalo dalyviams.
 
Nežinau, ar kas tyrinėja mūsų politikų leksiką. Būtų įdomu, nes kartais per „Panoramą“ išgirdęs vieno, kito ar trečio valstybės vadovų pareiškimą prisimenu rusiškais vertiniais kalbėjusią sovietų nomenklatūrą. Jaunimas (ypač jauni valdininkai), atvirkščiai, netiesiogiai demonstruoja anglų kalbos mokėjimą, bet už nuolat pasikartojančius piktybiškus „tiek, tiek“ jau pradėčiau imti baudą. Kartą per „Panoramą“ užfiksavau, kad kiekvienas, su kurio kalbėjosi žurnalistai, neapsiėjo be dviejų „tiek“, nors visai būtų užtekę vieno „ir“. Tačiau, regis, kalbos grynumu besirūpinantiems valdininkams labiau rūpi kova su originalia lenkiškų pavardžių rašyba, nors, mano galva, žmogaus teisė į taisyklingai parašytą jo pavardę – tokia pat gyvybiškai svarbi, kaip ir kitos laisvo žmogaus teisės. Kita vertus, pernai internete pagarsinti Užsienio reikalų ministerijos valdininkų pokalbiai taip pat buvo iškalbingi ir leksikos požiūriu: jei nežinočiau, kad kalbasi diplomatai, pamanyčiau, kad tai ne visai išsipagirioję mėšlavežiai. Leksika visada išduoda, ar žmogus iš tikrųjų išsilavinęs ir kultūringas, ar tokiu tik apsimeta. Nors „Pigmalioną“ parašęs anglų klasikas George’as Bernardas Shaw, ko gero, man nepritartų.

Nuo įrašo knygoje iki knygos scenoje

Neseniai Amsterdame pristatytas režisieriaus Ivo van Hove spektaklis pagal rusų kilmės amerikiečių rašytojos Ayn Rand knygą „Šaltinis“ („The Fountainhead“, 1943) susilaukė didžiulio žiūrovų ir kritikų dėmesio. Teatro žinovai šią premjerą vadina šedevru, liaupsina 800 puslapių knygos, kurioje istorija aprėpia daugiau nei dvidešimtmetį ir begales veikėjų skirtingose pasaulio šalyse, inscenizaciją, aktorius ir, žinoma, režisierių.
Šiemetinės „Sirenos“, pristatysiančios vokiečius „Rimini Protokoll“, danus „Hotel Pro Forma“, rusus „Teatr DOC“, į Vilnių atveš ir išgirtąjį olandų „Toneelgroep Amsterdam“ teatro režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“. Ta proga režisierius sutiko atsakyti į kelis klausimus.

 

Pagal grafiką

Birželio 20-osios naktį vilniečiai ir vėl buvo pakviesti įprastinę naktinio gyvenimo kultūrą sujungti su kultūringu laiko leidimu meno ar bent meniškuose renginiuose. Poilsiaujantys miestiečiai patraukė į parodas, koncertus, tarpdisciplininius renginius, teatrą. Vieni – tiesiog paslampinėti, o kiti, įsigilinę į programą, – aplėkti miestą pagal savo susidarytą būtinų pamatyti, suvartoti renginių sąrašėlį.
 
Teatro mėgėjams tokių privalomų renginių buvo ne vienas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras kvietė į vieną naujausių savo premjerų – „Kosmosas+“, teatras „Lėlė“ pristatė būsimo spektaklio ištrauką ir supažindino su lėlių teatru suaugusiesiems, „Menų spaustuvėje“ Simona Biekšaitė su kolegėmis iš Norvegijos ir Estijos rodė „Pink Cloud Effect“, OKT kvietė palyginti pradinį ir galutinį „Shopping and Fucking“ variantus, o po Vilniaus gatves su Don Kichotu pasivaikščioti siūlė jaunų aktorių komanda (režisierė Agnija Leonova). Vyko ir daugiau teatro renginių, skirtų įvairiausio amžiaus ir skonio publikai, bet net ir šių, išvardintų, visų aplankyti buvo neįmanoma. Tad noras suvartoti kuo daugiau kultūros neleido tapti slampinėjančiu, atrandančiu flaneur, teko būti skubančiu turistu, turinčiu fiksuoti kuo daugiau per kiek įmanoma trumpesnį laiką.

Temperamentas ir kokybė

Tą vakarą Vilniaus filharmonijos publika buvo nustebinta, o jos dalis – švelniai šokiruota. Net iš muzikų išgirdau, kad tokiai muzikai ne vieta šventoje filharmonijos salėje, kad restoraniniai garsai nedera akademinėje erdvėje ir panašiai. Tačiau vienintelė blogybė, dėl kurios galėčiau sutikti, – labai prastas koncerto garsinimas. Gal ir tiesa, kad šiai salei netinka garso stiprinimas, bet esu čia girdėjęs puikiai įgarsintų projektų. O gal ir būtų smagu buvę išgirsti tokią sudėtį akustiškai.
 
O išgirdome puikų Vengrijos čigonų ansamblį „Roby Lakatos ir grupė“. Net sunku pasakyti, kokiai muzikai jie atstovauja, – čia buvo ir vengrų, ir čigonų folkloro, ir klasikos temų, ir džiazo, ir dar daug ko. Daugeliui akademinės muzikos mėgėjų R. Lakatoso grojimas galėjo sukelti nepasitenkinimą, tačiau, manau, jis tikrai nerodo nepagarbos akademinės kultūros paveldui, tik atspindi giliai įsišaknijusią čigonų tautos muzikinės kultūros tradiciją, kuri daugeliui klausytojų suteikia didelį malonumą. Tai tiesiog gyvenimo džiaugsmo išraiška. Juk svarbiausia – kaip grojama.
PUSLAPIS
IŠ
1003