Ivo van Hove. Nuotrauka iš „Sirenų“ festivalio archyvo
Neseniai Amsterdame pristatytas režisieriaus Ivo van Hove spektaklis pagal rusų kilmės amerikiečių rašytojos Ayn Rand knygą „Šaltinis“ („The Fountainhead“, 1943) susilaukė didžiulio žiūrovų ir kritikų dėmesio. Teatro žinovai šią premjerą vadina šedevru, liaupsina 800 puslapių knygos, kurioje istorija aprėpia daugiau nei dvidešimtmetį ir begales veikėjų skirtingose pasaulio šalyse, inscenizaciją, aktorius ir, žinoma, režisierių.
Šiemetinės „Sirenos“, pristatysiančios vokiečius „Rimini Protokoll“, danus „Hotel Pro Forma“, rusus „Teatr DOC“, į Vilnių atveš ir išgirtąjį olandų „Toneelgroep Amsterdam“ teatro režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“. Ta proga režisierius sutiko atsakyti į kelis klausimus.
Kaip Ayn Rand knyga „Šaltinis“ atsirado Jūsų akiratyje?
Mano ankstesnis asistentas Matthias Mooji prieš kelerius metus man įdavė tą knygą su įrašu „Ivo, tu privalai tai perskaityti, nes tai svarbu. Ypač – tau.“ Taigi perskaičiau. Puslapius vieną po kito verčiau kone paskubom – mane taip įtraukė knygos veikėjai: kiekvienas su savo žmogišku pavidalu, o kartu tai plačiai aprėpė visą gyvenimą. Jie simbolizuoja didelio masto idėjas: nuostabusis architektas Hovardas Rorkas, neišsižadantis savo idealų bei naujojo pasaulio svajonės, kad kiekvienas gali gyventi taip, kaip nori. Ir Peteris Kitingas, jo kolega, kaskart ieškantis kompromisų ir pritaikantis savo kūrybą pagal rinkos poreikius. Kova tarp Rorko ir jo oponento aprašyta velniškai puikiai.
Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susidūrėte statydamas šią istoriją?
Man „Šaltinis“ yra idėjų karas. Pagrindiniai knygoje keliami klausimai: kas yra kūrinys? Ką reiškia jį sukurti? Ir kokią reikšmę kūrybos procesui turi dora ir išdidumas? Knygos istorija rutuliojasi XX a. 3-iajame dešimtmetyje Niujorke, kur vyko kova tarp modernizmo ir klasicizmo. Tačiau joje keliamos mintys aktualios ir šiandien, ypač diskutuojant apie rezonansinę kūrybą, balansą tarp komercijos ir inovatyvumo, tarp rinkos ir grynosios ekspresijos. Rand naudoja architektų pasaulį kaip metaforą, diskutuodama apie meną, įsitraukimą, individualizmą ir autonomiją. Bet „Šaltinis“ taip pat yra ir meilės istorija tarp Hovardo Rorko ir Dominik Frankon, demonstruojanti, kaip sunku yra save kažkam visapusiškai atiduoti, kartu kovojant už savo paties tiesas. Tai be galo įtraukianti istorija, kuri tiesiog prašyte prašėsi inscenizuojama.
Ne kartą esate pabrėžęs, kad šis kūrinys tiesiog turėjo būti perkeltas į sceną – kaip manote, kodėl niekas to nepadarė iki Jūsų?
Šį klausimą turbūt reikėtų užduoti kitiems režisieriams. Nesu aiškiaregys. Kai nutariau statyti „Šaltinį“, knygos teisės priklausė Bradui Pittui. Kas tris mėnesius mes vis kreipdavomės prašydami teisių, tai užtruko kelerius metus, tačiau lenktynes laimi lėtieji ir pastovieji.
Kaip pasiūlytą medžiagą priėmė Jūsų aktoriai?
Aktoriai nuo pat pradžių palaikė mintį perkelti „Šaltinį“ į sceną. Jie puikiai suprato, kokia šiandien svarbi individo kova su visuomene. Visur Europoje vyriausybės traukiasi ir palieka vis daugiau ir daugiau atsakomybės individams. Pagrindinis iššūkis aktoriams buvo paversti Ayn Rand personažus gyvais ir suteikti jiems visavertį gyvenimą scenoje.
Koks videoprojekcijų vaidmuo šiame spektaklyje?
Tal Yarden sukurtos videoproejkcijos vaizduoja, kaip architektūrinė idėja virsta matoma forma. Matome pačius aktorius, braižančius labai sudėtingus architektūrinius brėžinius. Šio kūrybinio proceso vizualizacija kviečia publiką tapti menininko realybės liudininkais: kaip jo darbas, meno kūrinys įgauna konkretų pavidalą.
Kokios Hovardo Rorko savybės būdingos ir Jums?
Kaip menininkas norėčiau būti toks, nes manau, kad menininkas turi būti idealistas ir utopistas. Kaip pilietis tikiu, kad geriau yra stengtis gyventi kartu ir jausti vienam prieš kitą tam tikrą atsakomybę.
Kaip pasirenkate medžiagą savo kūrybai?
Iš meilės. Turiu medžiagą iš pirmo žvilgsnio įsimylėti.
Kaip galėtumėte įvardyti pagrindinį ingredientą, reikalingą kalbant apie šiandienos žmogų scenoje?
Reikia būti absoliučiai nuoširdžiam.
Kiek esate pažįstamas su Lietuvos teatru ir ko tikitės iš Lietuvos žiūrovų šį rudenį Vilniuje, per „Sirenų“ festivalį?
Žaviuosi Eimuntu Nekrošiumi, taip pat – Oskaro Koršunovo darbais. Tačiau, prisipažinsiu, tikrai turėčiau pamatyti daugiau, kad galėčiau išsamiau apie tai diskutuoti. O iš lietuvių žiūrovų tikiuosi daug – tikiuosi, kad spektaklį jie pamils. Vilniuje būsime pirmą kartą, nekantriai laukiame galimybės pristatyti Lietuvos publikai tai, kas jiems turėtų būti be galo svarbu.
