Praėjusią savaitę opozicinis rusų dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino garsios teatro kritikės Marinos Tokarevos straipsnį, aptariantį pastarųjų metų Rusijos teatro vadovų patirtį. Pagrindiniu šio straipsnio herojumi tapo Maskvos Majakovskio teatrui vadovaujantis Mindaugas Karbauskis.
Lyderio pasikeitimas – viena iš aštriausių Rusijos teatro kartų kaitos ir psichologinių problemų. Paskutiniais metais Maskvoje atsirado penki nauji vadovai Jermolovos, Stanislavskio, Gogolio, Majakovskio teatruose bei Dramaturgijos ir režisūros centre. Tačiau Borisas Juchananovas iškart uždarė Stanislavskio teatrą remontui, Klimas (Vladimiras Klimenka, – red. past.) skausmingai brėžia savo liniją, Olegas Menšikovas vis dar ieško Jermolovos teatro veido. Du iš „keturiasdešimtmečių plius“ kartos – Kirilas Serebrennikovas ir Mindaugas Karbauskis – pirmąkart startavo kaip lyderiai beveik tuo pačiu metu. Pirmasis, pertvarkęs Gogolio teatrą į „Gogolio centrą“, pavertė jį pirmiausia madingu, daugiažanriu (paskaitos, susitikimai, koncertai, spektakliai, į teatrą pakviesti dirbti kritikai ir propagandistai). Karbauskis, priešingai, susitelkė tik į teatro kūrybą. Treji metai buvo skirti visiškam Majakovskio teatro atsinaujinimui. Rezultatus verta aptarti ir asmeninio režisieriaus Karbauskio, ir paties teatro likimo pasikeitimo požiūriu. Bet svarbiausia, kaip buvo sakoma gūdžiais sovietiniais laikais, – teigiamos patirties požiūriu: sunkus teatro perkūrimas atrodo sėkmingas.
