Georgo Friedricho Händelio „Aleksandro puotos“ premjera
Gyvenimas tuo ir gražus, kad kiekvieną akimirką dovanoja galimybę patirti pačių įvairiausių inspiracijų. O mieliausi visada, ko gero, tie įkvėpimai, kurie aplanko visiškai netikėtai: juk natūralu, kad siela suvirpa nujausdama nuostabias žmogiškas galimybes, kai savo juslėmis glamonėjame tobulą meno kūrinį, tačiau ganėtinai žavi ir atskira kategorija, kurią būtų galima pavadinti „taip blogai, kad net gerai“. Kadangi aukštojo meno pasaulyje tokios inspiracijos nėra labai dažnos, savotiškai smagu netikėtai jų atrasti – štai viena jų užgimė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Georgo Friedricho Händelio odės „Aleksandro puota“ inscenizacijos pavidalu. Birželio 21 d. matytas antrasis premjerinis spektaklis pažėrė išties nemažai kontrastingų įspūdžių.
Giuseppe’s Verdi opera „Ernanis“
Nuostabu, kad mes, žmogiškosios būtybės, esame apdovanotos galimybe jausti meno grožį – būtent jausti, o ne matyti, girdėti ar išprotauti. Mažai dalykų šiame pasaulyje prilygsta vidinei būsenai, kuri apima, pavyzdžiui, įžengus į dailės muziejų. Pirmieji žingsniai jame paprastai nebūna užtemdyti jokių bandymų įvertinti ar suvokti to, ką mato akys, – jos šiuo atveju tėra langai, pro kuriuos į vidų plūsta sunkiai apčiuopiami atmosferos, ypatingos būties spinduliai. Šiai jausenai prilygti gali tik ta trumpa akimirka, kai sėdint operos teatre laukiama beprasidedančio spektaklio – kai jau gęsta šviesos, sklando tobulai disonuojantys derinamų orkestro instrumentų garsai; tuojau prasidės...