Birželio 20-osios naktį vilniečiai ir vėl buvo pakviesti įprastinę naktinio gyvenimo kultūrą sujungti su kultūringu laiko leidimu meno ar bent meniškuose renginiuose. Poilsiaujantys miestiečiai patraukė į parodas, koncertus, tarpdisciplininius renginius, teatrą. Vieni – tiesiog paslampinėti, o kiti, įsigilinę į programą, – aplėkti miestą pagal savo susidarytą būtinų pamatyti, suvartoti renginių sąrašėlį.
Teatro mėgėjams tokių privalomų renginių buvo ne vienas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras kvietė į vieną naujausių savo premjerų – „Kosmosas+“, teatras „Lėlė“ pristatė būsimo spektaklio ištrauką ir supažindino su lėlių teatru suaugusiesiems, „Menų spaustuvėje“ Simona Biekšaitė su kolegėmis iš Norvegijos ir Estijos rodė „Pink Cloud Effect“, OKT kvietė palyginti pradinį ir galutinį „Shopping and Fucking“ variantus, o po Vilniaus gatves su Don Kichotu pasivaikščioti siūlė jaunų aktorių komanda (režisierė Agnija Leonova). Vyko ir daugiau teatro renginių, skirtų įvairiausio amžiaus ir skonio publikai, bet net ir šių, išvardintų, visų aplankyti buvo neįmanoma. Tad noras suvartoti kuo daugiau kultūros neleido tapti slampinėjančiu, atrandančiu flaneur, teko būti skubančiu turistu, turinčiu fiksuoti kuo daugiau per kiek įmanoma trumpesnį laiką.
Pirmasis sustojimas – teatras „Lėlė“. Šiuo metu čia spektaklį suaugusiesiems pagal E.T.A. Hoffmano apsakymą stato Gintarė Radvilavičiūtė. Buvo parodyta trumpa būsimo spektaklio ištrauka su kaukėmis, paskui pasakota apie lėlių teatrą suaugusiesiems. Rimtai žiūrėti į pristatytą epizodą negalima: dar tik pati pradžia, bandymas. Piktintis dėl netobulo atlikimo ar vizualumo trūkumo tikrai nėra reikalo. Tačiau po jo sekusi spektaklių suaugusiesiems įrašų peržiūra tiek slampinėtojams, tiek ir griežtą grafiką susidėliojusiems vartotojams galėjo tapti (o daliai ir tapo) ženklu eiti tolyn: kur nors, kur bus ne taip smarkiai prasilenkta su žaisminga, neįpareigojančia vakaro nuotaika.
Antras sustojimas – „Menų spaustuvė“. Čia buvo galima pažiūrėti spektaklį vaikams, pamatyti filmų, sulaukti Vido Bareikio koncerto. Bet vykdant teatro programą svarbiausias renginys čia buvo „Pink Cloud Effect“. Prieš spektaklį matytos nuotraukos neįkvėpė. Kaip ir salėje pasitikęs chloro kvapas. Tačiau prasidėjus veiksmui išankstiniam skepsiui teko iškeliauti už salės durų. Kalbėdamos socialinius tinklus, muilo operas ir žurnalus moterims primenančiais tekstais, pasitelkdamos pasaką apie bjaurųjį ančiuką, Simona Biekšaitė, Kjersti Aas Stenby ir Marit Sirgmets sugebėjo šmaikščiai ir taikliai papasakoti apie šiuolaikinės moters gyvenimą.
„Pink Cloud Effect“ – interaktyvus, nuolat vystomas projektas. Pradinėse jo stadijose žiūrovai galėjo balsuoti šiam projektui sukurtame tinklaraštyje, rinkti veiksmo vietą ar žmogžudystės būdą. Vilniuje rodytame variante veiksmas vyksta baseine, kur greta baltos pripučiamos gulbės ir ant jos įsitaisiusios Kjersti lygintuvu darbuojasi Marit, o už jų nugarų su sintezatoriumi ir pultu stovi Simona. Visos apsirengusios maudymosi kostiumėliais, visos hiperbolizuotos, šaržuotos. Jos gali iškeikti žiūrovus ir viena kitą, gali pasakyti motyvacinę kalbą (kokių kiekvienas esame girdėję ne vieną), gali muštis, raudoti, gali nusakyti iš muilo operų išmoktą idealaus mylimojo elgesį, gali drąsiai bendrauti su žiūrovais, įtraukti mus į veiksmą. O svarbiausia – yra įdomios ir turi ką pasakyti.
Viena iš aiškiausiai spektaklyje perskaitomų linijų yra bjauriojo ančiuko istorija, pritaikyta šiuolaikinei moteriai, nebegalinčiai tapti gulbe. Net ir pražiemojusi ežere (ar išgyvenusi visus muilo operų, moterų žurnalų, liaudies išminties siūlomus idealių moterų išbandymus) ji nepasikeičia: lieka bjauri ir nereikalinga. Kalbėdamos apie tai, iš to besijuokdamos kūrėjos, regis, pačios susidorojo su savo bjauriojo ančiuko sindromu: spektaklio pabaigoje nusilenkti visos atėjo apsirengusios baltai, tarsi besijuokdamos iš to, ką skauda, pačios būtų apsivaliusios ir tapusios gulbėmis, kuriomis nebeįmanoma tapti įsijautus į medijų kuriamo tobulos moters portreto reprodukavimą.
Po šio pradžiuginusio spektaklio laiko pagalvoti, pasikalbėti nebuvo, mat reikėjo bėgti toliau. Trečia stotelė – „Ar aš Don Quixote’as?“. Susitikę prie Aušros vartų, aktoriai ir žiūrovai patraukė pasivaikščioti po miestą, daryti gerų darbų ir grąžinti aukso amžiaus. Sceninė versija (neseniai rodyta „Menų spaustuvėje“), netiesiogiai perkelta į miestą, tapo puikiu gatvės renginiu, į veiksmą įtraukusiu ne tik dalyvauti pasirinkusius žiūrovus, bet ir įvairiausius vakarą mieste leidžiančius žmones: nuo kultūringų kultūros vartotojų iki nelabai kultūringų neblaivių teisybės gynėjų. Nors pats spektaklis neturėjo tvirtos dramaturgijos ir pasikliovė, regis, daugiausiai Ainio Storpirščio charizma, renginys buvo smagus. To įrodymas – beveik dvi valandas kartu vaikščioję žiūrovai. Buvo svarbu ne tiek renginio kokybė, kiek džiugi atmosfera, susivienijimo jausmas, kurį kurti padėjo skandavimas, judėjimas būriu ir A. Storpirščio kreipimasis į susirinkusiuosius kaip savo kariuomenę: apsiginklavę vėliavom, būgnu, pora garsiakalbių žygiavome per miestą, užtverdami gatves ir kartu kovodami su grafu Zuokula, maitindami Don Kichotą ar balsuodami.
Šis renginys kuo puikiausiai tiko prie žaidybiškos vakaro atmosferos. Net ir pabaigoje išsakytas moralas, kad reikia įgyvendinti svajones, daryti kuo daugiau gero ir kad nebūtina viso laiko skirti pelno siekimui, nė kiek nesuerzino ir džiugiai nusiteikusius žiūrovus išlydėjo į naktį.
Šiuo spektakliu griežtasis grafikas pasibaigė. Užbėgus į porą kiemų patikrinti, ar ten turėję vykti renginiai jau pasibaigė, pagaliau buvo galima pamėginti tapti flaneur, ramiai slampinėjančiu po kultūringai naktinėjantį miestą.
