7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Atradimai ir nusivylimai

Georgo Friedricho Händelio „Aleksandro puotos“ premjera

Edgaras Polauskas
Nr. 25 (1086), 2014-06-27
Muzika
Sophie Gordeladze, Tadas Girininkas, Catriona Morison, Rimvydas Černiauskas. M. Aleksos nuotr.
Sophie Gordeladze, Tadas Girininkas, Catriona Morison, Rimvydas Černiauskas. M. Aleksos nuotr.

Gyvenimas tuo ir gražus, kad kiekvieną akimirką dovanoja galimybę patirti pačių įvairiausių inspiracijų. O mieliausi visada, ko gero, tie įkvėpimai, kurie aplanko visiškai netikėtai: juk natūralu, kad siela suvirpa nujausdama nuostabias žmogiškas galimybes, kai savo juslėmis glamonėjame tobulą meno kūrinį, tačiau ganėtinai žavi ir atskira kategorija, kurią būtų galima pavadinti „taip blogai, kad net gerai“. Kadangi aukštojo meno pasaulyje tokios inspiracijos nėra labai dažnos, savotiškai smagu netikėtai jų atrasti – štai viena jų užgimė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Georgo Friedricho Händelio odės „Aleksandro puota“ inscenizacijos pavidalu. Birželio 21 d. matytas antrasis premjerinis spektaklis pažėrė išties nemažai kontrastingų įspūdžių.

 
Prieš pradedant kalbėti apie minėto spektaklio problematiką, pirmiausiai būtina išgryninti porą svarbių aspektų. Pirmasis – tai klasikinio veikalo modernizavimo klausimas. Šioje „Aleksandro puotoje“ kūrinio veiksmas perkeltas į mūsų dienas ir žiūrovas kviečiamas apsilankyti milijonieriaus iš Rusijos pokylyje, kurio metu rengiamas aukštosios mados pristatymas. Atrodytų, nieko čia bloga: koncepcija gana įdomi, ir tikrai nemanau, kad tokių šiuolaikiškų interpretacijų reikia vengti. Juo labiau kad ir savotiškas žanrinis šio Händelio kūrinio neapibrėžtumas suteikia nemažai laisvės – čia nėra griežtų operos diktuojamų rėmų, tad pasirinkus inscenizacijos kelią kūrėjų fantazijai tikrai yra kur išskleisti sparnus. Bėda ta, kad vien modernus požiūris į klasiką jokiu būdu negarantuoja sėkmės – kaip ir visur kitur, taip ir čia reikalingas geras skonis, talentas, estetikos pojūtis. „Aleksandro puotoje“ vyrauja tiesiog tobulas kičas ir chaosas. Šaunus duetas, tačiau jis kur kas puikiau atrodytų besisvečiuodamas kuriame nors Londono naktiniame klube, o ne nacionalinio teatro scenoje.
 
Antrasis klausimas: kaip derėtų interpretuoti baroko epochos kūrinį. Jei nedrįsime prie jo net prisiliesti, bijodami sutraukyti efemeriškus nėrinius – nieko nebus. Barokas toli gražu nėra vien tik dieviškas trapumas, pažeidžiamumas ar po storu pudros sluoksniu slepiamos emocijos. Tai ir gyvybė, erotika, gaivališka pulsacija. Sveikintinas siekis gaiviai ir novatoriškai žvelgti į šios turtingos epochos meną, ieškoti jos atspalvių mūsų dienose. Kad tai mėginta daryti ir šiame spektaklyje, dairantis šiuolaikinių atitikmenų, akivaizdu. Tačiau galutinis šių pastangų rezultatas panašus į bandymą sumesti į keptuvę Andy Warholo, Jacksono Pollocko, Williamo Turnerio ir Satoshi Kono darbus, apibarstyti juos guminukais, blizgančiais konfeti, ir viską čirškinti skambant Alfredo Schnittke’s bei „Ace of Base“ muzikai, kol fone sukasi Stanley Kubricko filmas „2001 metų kosminė odisėja“. Kiekvienas iš šių elementų atskirai veikia tikrai neblogai, bet kai jie visi atsiduria viename patiekale, šis įgauna ne itin gerą skonį. Taip ir šiame spektaklyje vizualumas, muzika bei režisūrinis piešinys ne bendradarbiauja, o stumdosi ir pykstasi kaip išlepę šunėkai.     
 
Papuotauti atvykusius žiūrovus pasitinka futuristinis pasaulėlis: scenografės Évos Szendrényi sukurta erdvė suformuota pasitelkiant griežtas linijas; čia atsiranda nuožulnus podiumas, niekaip nepanaudojamas kvadratinis baseinas, alaus mėgėjo pilvą primenanti scenos viršuje pakibusi Veneros planeta ir stačiakampės plokštės scenos gilumoje, atstojančios drobes vaizdo projekcijoms (autorius László Zsoltas Bordosas). Scenografija gana funkcionali, bet nejaukiai suspaudžianti erdvę, kenčianti nuo neskoningai derinamų spalvų. Padėtį nelabai gelbsti ir projekcijos – japonų anime formas primenantys vaizdai smarkiai disonuoja su aplinka ir neturi nieko bendra nei su muzika, nei su kitais spektaklio elementais. Labiausiai gaila, kad „Aleksandro puotoje“ taip ir nesužibo kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus žvaigždė. Šis menininkas – neabejotinai geriausias Lietuvos mados kūrėjas, apdovanotas neeiliniais sugebėjimais. Pristatydami spektaklį jo kūrėjai akcentavo, kad bene didžiausia svarba bus suteikta kostiumams, tačiau vietoje uždegančios grožio fiestos išvydome banalokus siluetus ir bandymus žaisti ne formos, o medžiagos patrauklumu. Negi tikrai pakanka tiesiog užvilkti artistui blizgančią drapaną? Ar tai vadinama aukštąja mada? Manyčiau, kad ne.
 
Taip pat apmaudu, kad spektaklio režisierius Csaba Káelis, nors ir sumąstė įdomią koncepciją, turėjusią išjudinti sustingusį odės žanrą, vis dėlto nežengė jokių žingsnių, kurie būtų įkvėpę spektakliui gyvybės. Banalios mizanscenos, kvailokai iliustruojamas kūrinio tekstas ir pojūtis, kad scenoje nieko nevyksta, o kur dar sulėtintai plojantis choras ar su iškilmingu skausmu veiduose slankiojantys fotografai... Galiausiai visas vaizdelis sukelia tokį nuobodulį, kad į galvą pradeda plaukti įvairiausios „inspiracijos“. Tada ir susimąstai: štai Katharinos Wagner režisuotame „Niurnbergo meisterzingerių“ variante po sceną vienais apatiniais smagiai sau strikinėja pats „Richardas Wagneris“; šioje „Aleksandro puotos“ versijoje, regis, būtų puikiai pritikęs analogiškai išsirengęs Händelis. Galėtų liuoksėti po sceną pasidabinęs blizgančiais oranžiniais šortukais ir, iškilmingai vizgindamas sėdimąją, užtraukti kad ir „kopa, kopakabana!“. O kodėl ne?..
 
Teisybės vardan reikia pasakyti, kad spektaklio muzika vis dėlto dovanojo daugybę gražių įspūdžių ir parodė, kaip turėtų skambėti barokas – už šią pamoką reikia dėkoti dirigentui ir solistams, kurie jau ne vienus metus alsuoja būtent šios epochos muzikos oru. Dirigento ir spektaklio muzikos vadovo Rolfo Becko valdomas orkestras žibėjo precizika, garso estetika, išlaikė deramą pusiausvyrą tarp minkštumo ir reikiamo aštrumo. Puikiai skambėjo choro epizodai (meno vadovas Česlovas Radžiūnas), ypač tie, kurie reikalavo itin spalvingo subtilumo, pavyzdžiui, „Behold Darius, great and good“ arba „At last divine Cecilia came“ – jų klausantis ausis išties užliejo gulbės pūko švelnumas. Nuostabią energiją spinduliavo tenoras Thomas Walkeris (Timotiejus), puikiai įsijautęs į „vakaro vedėjo“ vaidmenį ir savo ryškiu charakteriniu vokalu sugebėjęs perteikti plačią emocinių būsenų skalę. Visiškai užbūrė mecosopranas iš Škotijos Catriona Morison (Tais draugė) – šios tikrą manekenę primenančios solistės tamsus, tąsus, aksominis balsas liejosi tarsi gerai subrandintas konjakas. Nenugalimą žavesį ir savo buvimu scenoje, ir dainavimu skleidė gruzinė Sophie Gordeladze (Tais) – nors premjerinį vakarą kai kuriose jos arijose būta intonacinių netikslumų, vis dėlto šios solistės vokalinė kultūra ir charizma yra nenuginčijama. O vienintelis spektaklyje dainavęs solistas iš Lietuvos, bosas Tadas Girininkas (Aleksandras Didysis), dar visai neseniai puikiai atlikęs Richardo Wagnerio ar Giuseppe’s Verdi operas, prie Händelio vis dėlto šiek tiek suklupo – pritrūko barokui būtino balso lakumo, o ir vaidyboje būta kažin kokio neišbaigtumo.
 
Apibendrinant norėtųsi teigti, kad liūdniausia net ne tai, kad spektaklis ne itin pavykęs. Jei tai būtų vienkartinis eksperimentas, kurį gali sau leisti koks nors itin sėkmingai veikiantis teatras – būtų lengva tiesiog atsidusti su atlaidžia šypsena. Tačiau kai tokie abejotinos kokybės veikalai atsiranda mūsų teatro repertuare, tai jau verčia sunerimti, juo labiau kad pastaruoju metu Lietuvos operos ir baleto meka labiau garsėja savo rengiamais išties puikios kokybės koncertais, o ne kvapą gniaužiančiais spektakliais kaip kadaise. Lieka optimistiškai tikėtis, kad tai tik atokvėpis prieš Lietuvos publikos laukiančią sotinančią ir turtinančią kultūrinę puotą.

 

Sophie Gordeladze, Tadas Girininkas, Catriona Morison, Rimvydas Černiauskas. M. Aleksos nuotr.
Sophie Gordeladze, Tadas Girininkas, Catriona Morison, Rimvydas Černiauskas. M. Aleksos nuotr.
Sophie Gordeladze, T. Girininkas, E. Grebliauskaitė. M. Aleksos nuotr.
Sophie Gordeladze, T. Girininkas, E. Grebliauskaitė. M. Aleksos nuotr.
T. Girininkas. M. Aleksos nuotr.
T. Girininkas. M. Aleksos nuotr.
T. Girininkas, E. Butkus. M. Aleksos nuotr.
T. Girininkas, E. Butkus. M. Aleksos nuotr.