Kai vasarą kino teatruose nebelieka dėmesio vertų filmų, galima prisiminti ir pasvajoti apie tuos, kurie galėjo tapti šedevrais. Garsių režisierių ar net kino genijų filmai liko nesukurti dėl įvairių priežasčių. Dabar galima tik fantazuoti, kaip Luchino Visconti arba Josephas Losey būtų ekranizavę Marcelį Proustą, Andrejus Tarkovskis – Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“ ar Robert’as Bressonas – Senojo testamento Pradžios knygą. Paskutiniais metais susidomėjimas nepasirodžiusiais filmais pastebimai auga. Gal netrukus sulauksime ir panašaus lietuviškų filmų sąrašo. Kol kas pateikiame tuos, kuriuos mini BBC, „Film Comment“ ir „Trendymen“ autoriai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Apie Antano Vengrio iškilius darbus teatrologijos ir ypač teatro istorijos srityje nemažai rašyta. Jo nuveiktų darbų sąrašas įspūdingas jau vien tik savo kiekybe, bet kaskart toje netrumpoje įvairių teatrinės tematikos kūrinių virtinėje atrandi vis naujų privalumų. Vienas iš elementariausių – tai laiko argumentas: pradėjęs savo kūrybinę-mokslinę veiklą dar prieškario Lietuvoje, gyvenęs ir kūręs kartu su seniai jau legendomis tapusiomis asmenybėmis, Vengris buvo neįkainojama gyva jungtis tarp „anos“ ir „šios“ Lietuvos, tiltas per tarpeklį, kurį, pasirodo, vėlesnėms kartoms ne taip paprasta peršokti... Sunku patikėti, kad mūsų bendradarbis, bičiulis, kolega buvo pažįstamas, tarkime, su „carinių laikų“ artistu Konstantinu Glinskiu, kad girdėjo jo gyvą žodį ir balsą, kad pažinojo „priešistorinį“ režisierių Juozą Vaičkų, Andrių Oleką-Žilinską ir bendravo, netgi polemizavo su Baliu Sruoga, lankė jo teatro seminarą. Legendos, legendos, legendos... Teatro sferoje, kur visas menas paremtas gyvo žmogaus buvimu, jos ypač gajos ir svarbios. Bet ir pats Antanas Vengris jau buvo perėjęs į „legendų“ pasaulį – bent jau taip turbūt atrodė jaunajai Lietuvos teatralų kartai. Kas kita, kai minime kokio nors kultūros žmogaus šimtmetį – studijuojami jo raštai, sena spauda, ieškoma naujų faktų, džiaugiamasi, kai pavyksta atrasti ką nors nauja... Tačiau „gyvas“ šimtmečio minėjimas atrodo labai neįprastai, beveik neįtikėtinai: juk galėtum aplankyti, pasikalbėti, priminti, sužinoti... Kiek tokių neišnaudotų „deimantų“ dar turime savo aplinkoje, jau ir patys po truputį jais virsdami...
Pernykštis Gdynės kino festivalio nugalėtojas – Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“ – tapo geriausiai užsienyje žiūrimu lenkų filmu. JAV jis sulaukė net komercinės sėkmės, todėl užsimenama apie „Oskaro“ nominaciją. Iki šiol jis surinko per 60 apdovanojimų, tarp jų ir šiųmetinio „Kino pavasario“ prizą už geriausią režisūrą. „Ida“ sužavėjo režisierius Alexandrą Payne’ą („Nebraska“) ir Alfonso Cuaróną („Gravitacija“), scenaristą Paulą Schraderį („Taksistas“), rašytojus Nobelio premijos laureatus Mario Vargasą Llosą ir J.M. Coetzee. Profesionalams skirtas kino leidinys „Variety“ pripažino filmą vienu iš penkių geriausių 2014 m. rodytų JAV kino teatruose. Nuo 1989 m. panašaus pripažinimo sulaukė tik Krzysztofo Kieślowskio Prancūzijoje ir Agnieszkos Holland JAV kurti filmai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Prieš porą dienų Sirijos televizijos kanalas „Syria TV“ paskelbė „karštą“ naujieną, kad nužudytas erchercogas Francas Ferdinandas. Tiesa, žinia buvo sušiuolaikinta: pranešta, kad „dvylika žmonių, du karininkai ir moteris sužeisti, kai šalia erchercogo kortežo Londone sprogo bomba“. Londonas juk aiškiau už Sarajevą. Tai ne anekdotas: 100 metų senumo įvykis gali tapti naujiena šių dienų pasaulyje. Ir ne tik todėl, kad Sirijoje ne pirmus metus vyksta pilietinis karas. Jei atvirai, nelabai nustebčiau tokią „naujieną“ pamatęs ir kurio nors mūsų kanalo žiniose. Lietuviškuose „History“ kanalo filmų vertimuose esu perskaitęs ir ne tokių „perlų“. Nesame ypatingi: istorijos žinias visame pasaulyje išstumia istorijos mitai ir legendos. Jie patogesni, patrauklesni masinei auditorijai, juolab kad legendomis pas mus dabar vadinamas viskas: alus, dar gyvas žmogus ar kelių dešimtmečių senumo įvykis. Kad istorija lietuvaičiams labiau asocijuojasi su karnavalu, manau, liudija ir masinis susižavėjimas tautiniais drabužiais. Šis savaitgalis, manau, bus proga tuo įsitikinti.
![]() | ![]() | ![]() |
Vasaros šokio mokykla, skirta šokio profesionalams ir siekiantiems jais tapti, skelbia naujojo sezono programą, kurioje – ne tik šokio dėstytojai iš egzotiškų pasaulio šalių, bet ir naujos disciplinos. Lietuvos šokio informacijos centro rengiama mokykla šiemet vyks penkioliktą kartą rugpjūčio 11-16 dienomis Menų spaustuvėje, Vilniuje. Ieškodami naujovių, organizatoriai plečia geografiją: šiemet mokykloje svečiuosis dėstytojai iš Dramblio Kaulo Kranto, Brazilijos, Kolumbijos, Naujosios Zelandijos, Izraelio ir pateiks naujų, iki šiol Vasaros šokio mokykloje nedėstytų šokio disciplinų.
![]() |
Ne viena (ne vienas?) pašniurkščiojo, pažiūrėjusios (pažiūrėję?) internete serbų kilmės menininkės Marinos Abramović 2010 m. performanso ištrauką, kai už stalo priešais Mariną, jai (norisi tikėti) visai to nesitikint, sėda jos buvęs mylimasis ir jaunystės performansų partneris, vokiečių menininkas Ulay. Ką ten ne viena – šniurkščiojo ir „dalinosi“, „mėgo“, „komentavo“ tūkstančiai, dešimtys tūkstančių: videoįrašas paplito socialiniuose tinkluose kaip virusas. Tada Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA) tris mėnesius trukusio performanso metu Marina nesikeldama (sakoma, kad po jos kėde, slepiamas ilgos plačios raudonos suknelės, netgi buvo naktipuodis) sėdėjo už stalo, o parodos lankytojai galėjo vienai minutei prisėsti kitoje stalo pusėje ir žiūrėti jai (menininkei, žmogui, moteriai etc.) į akis. Kalbama, kad daug kas iš ten dalyvavusiųjų verkė: juk „apnuogintas žmogiškas kontaktas“ ir pan. (nors, sakoma, buvo ir tokių, kurie juokėsi). Bet masiniam internetiniam žiūrovui (-ei), manau, ašaros pradėjo kauptis būtent suskambus melodramos „Pavlovo skambučiui“. Meistriškai pakištas svogūnas.
![]() |
Joelio Hopkinso „Meilės punšas“ („Love Punch“, D. Britanija, Prancūzija, 2013) skirtas ne tiems, kurie kine ieško atradimų ar atsakymų į svarbius klausimus. Bet ir ne tiems, kurie eina į kiną tik pažvengti. Režisierius neslepia, kad kuria neįpareigojančią pramogą, bet jis turi humoro jausmą ir gerai išmano kino istoriją. Šis derinys visada laimi, ypač jei dar filme vaidina žavūs, geri ir humoro taip pat nestokojantys aktoriai.
![]() |