7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Nesukurti filmai

 Kai vasarą kino teatruose nebelieka dėmesio vertų filmų, galima prisiminti ir pasvajoti apie tuos, kurie galėjo tapti šedevrais. Garsių režisierių ar net kino genijų filmai liko nesukurti dėl įvairių priežasčių. Dabar galima tik fantazuoti, kaip Luchino Visconti arba Josephas Losey būtų ekranizavę Marcelį Proustą, Andrejus Tarkovskis – Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“ ar Robert’as Bressonas – Senojo testamento Pradžios knygą. Paskutiniais metais susidomėjimas nepasirodžiusiais filmais pastebimai auga. Gal netrukus sulauksime ir panašaus lietuviškų filmų sąrašo. Kol kas pateikiame tuos, kuriuos mini BBC, „Film Comment“ ir „Trendymen“ autoriai.

Jaunieji lietuvių muzikai – moderniame Europos forume

Visą liepą vykstančiame festivalyje Ispanijoje „Santander Encounter of Music and Academy“ pirmą kartą dalyvauja gausus Lietuvos jaunųjų klasikinės muzikos virtuozų būrys: net penki iš šešių dešimčių atlikėjų, atstovaujančių 25 šalims. Didesnis būrys tik renginio šeimininkų ispanų, kurių dalyvauja aštuoni, ir rusų bei vengrų, kurių pakviesta po šešis. 
 
Prie vienos gražiausių pasaulio įlankų įsikūrusiame Ispanijos šiaurės mieste Santandere,  kur XX a. pradžioje kas vasarą atvykdavo vėsos ištroškę karaliai ir jų šeimos, susitikimas rengiamas jau keturiolikti metai. Jis kasmet suburia klasikinės muzikos mėgėjus ir jos atlikėjus – jau pripažintus visame pasaulyje ir pradedančius. Kaip tik šis esamų ir būsimų genijų „mišinys“ suteikia renginiui originalumo: jauni talentai turi galimybę pasitobulinti meistriškumo klasėse, o vakarais – netgi groti koncerte drauge su savo instrumento virtuozais, prie kurių – kaip prie legendinės smuiko pedagogės Anos čumačenko – paprastai būna nutįsusios ilgos kandidatų eilės.

Šokio impulsai: kūryba ir saviraiška

Lietuvos choreografijos tapatybė pastaraisiais metais skleidžiasi dviejose erdvėse – šiuolaikinio šokio formas prodiusuoja ir globoja „Menų spaustuvė“, o jau trečią kartą vykdomą projektą „Kūrybinis impulsas“ (jo sumanytojas – dabartinis baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras) puoselėja Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
 
Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo pristatytas gana gausus ir įvairus šiuolaikinės choreografijos, lietuvių kuriamos ir namuose, ir svetur, derlius, o trečiojo „Kūrybinio impulso“ rezultatai, atspindintys klasikinio baleto artistų savarankiškos kūrybos pastangas, parodyti liepos 2 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusiame vakare, kuris simboliškai užbaigė didžiausio Lietuvos teatro sezoną. Šių metų „Impulsai“ – aštuonios skirtingos kompozicijos, sukurtos remiantis skirtinga patirtimi, skirtingomis režisūrinėmis ir plastinėmis strategijomis.

Problemos su reprezentacija

Kas antrus metus rengiamas kelių dienų Berlyno dokumentikos forumas („Berlin Documentary Forum“, BDF) pristato įvairias dokumentines praktikas ir nagrinėja dokumentiškumo sąvoką apskritai. Renginys aprėpia ne tik kiną, jo programa rodo, kad šiuolaikiniame mene irgi naudojami dokumentikos principai ir tai daroma labai įvairiai. Į BDF vartojamą dokumentikos sampratą telpa ne vien „judantis vaizdas“, bet ir savą logiką bei problematiką turintis ir realybei fiksuoti pasitelkiamas garsas, instaliacijos, komiksai, performansai. Tačiau dokumentiškumo ribos tiriamos ne tik apžvelgiant žanrų įvairovę, bet ir svarstant, kaip dokumentika gali būti suaktualinama diskursyviai, istoriškai, politiškai ar dar kitaip. 
Festivalį ir visas tris iki šiol įvykusias jo dalis kuravo Hila Peleg, dauguma dalyvavusių menininkų ar kino kūrėjų matyti ir praėjusiais metais: Harunas Farockis, Sylvère’as Lotringeras, Rabihas Mroué, Catherine David. Kasmet daug dėmesio skiriama naujiems tyrimams ar kūriniams, todėl nusistovėjusi „sudėtis“ kasmet papildoma keliais naujais vardais, ir taip pratęsiama festivalio idėjinė vizija.

Antano Vengrio (1912–2014) fenomenas

Apie Antano Vengrio iškilius darbus teatrologijos ir ypač teatro istorijos srityje nemažai rašyta. Jo nuveiktų darbų sąrašas įspūdingas jau vien tik savo kiekybe, bet kaskart toje netrumpoje įvairių teatrinės tematikos kūrinių virtinėje atrandi vis naujų privalumų. Vienas iš elementariausių – tai laiko argumentas: pradėjęs savo kūrybinę-mokslinę veiklą dar prieškario Lietuvoje, gyvenęs ir kūręs kartu su seniai jau legendomis tapusiomis asmenybėmis, Vengris buvo neįkainojama gyva jungtis tarp „anos“ ir „šios“ Lietuvos, tiltas per tarpeklį, kurį, pasirodo, vėlesnėms kartoms ne taip paprasta peršokti... Sunku patikėti, kad mūsų bendradarbis, bičiulis, kolega buvo pažįstamas, tarkime, su „carinių laikų“ artistu Konstantinu Glinskiu, kad girdėjo jo gyvą žodį ir balsą, kad pažinojo „priešistorinį“ režisierių Juozą Vaičkų, Andrių Oleką-Žilinską ir bendravo, netgi polemizavo su Baliu Sruoga, lankė jo teatro seminarą. Legendos, legendos, legendos... Teatro sferoje, kur visas menas paremtas gyvo žmogaus buvimu, jos ypač gajos ir svarbios. Bet ir pats Antanas Vengris jau buvo perėjęs į „legendų“ pasaulį – bent jau taip turbūt atrodė jaunajai Lietuvos teatralų kartai. Kas kita, kai minime kokio nors kultūros žmogaus šimtmetį – studijuojami jo raštai, sena spauda, ieškoma naujų faktų, džiaugiamasi, kai pavyksta atrasti ką nors nauja... Tačiau „gyvas“ šimtmečio minėjimas atrodo labai neįprastai, beveik neįtikėtinai: juk galėtum aplankyti, pasikalbėti, priminti, sužinoti... Kiek tokių neišnaudotų „deimantų“ dar turime savo aplinkoje, jau ir patys po truputį jais virsdami...

Kino naujienos trumpai

 Pernykštis Gdynės kino festivalio nugalėtojas – Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“ – tapo geriausiai užsienyje žiūrimu lenkų filmu. JAV jis sulaukė net komercinės sėkmės, todėl užsimenama apie „Oskaro“ nominaciją. Iki šiol jis surinko per 60 apdovanojimų, tarp jų ir šiųmetinio „Kino pavasario“ prizą už geriausią režisūrą. „Ida“ sužavėjo režisierius Alexandrą Payne’ą („Nebraska“) ir Alfonso Cuaróną („Gravitacija“), scenaristą Paulą Schraderį („Taksistas“), rašytojus Nobelio premijos laureatus Mario Vargasą Llosą ir J.M. Coetzee. Profesionalams skirtas kino leidinys „Variety“ pripažino filmą vienu iš penkių geriausių 2014 m. rodytų JAV kino teatruose. Nuo 1989 m. panašaus pripažinimo sulaukė tik Krzysztofo Kieślowskio Prancūzijoje ir Agnieszkos Holland JAV kurti filmai.

Ne legenda ir ne karnavalas

Prieš porą dienų Sirijos televizijos kanalas „Syria TV“ paskelbė „karštą“ naujieną, kad nužudytas erchercogas Francas Ferdinandas. Tiesa, žinia buvo sušiuolaikinta: pranešta, kad „dvylika žmonių, du karininkai ir moteris sužeisti, kai šalia erchercogo kortežo Londone sprogo bomba“. Londonas juk aiškiau už Sarajevą. Tai ne anekdotas: 100 metų senumo įvykis gali tapti naujiena šių dienų pasaulyje. Ir ne tik todėl, kad Sirijoje ne pirmus metus vyksta pilietinis karas. Jei atvirai, nelabai nustebčiau tokią „naujieną“ pamatęs ir kurio nors mūsų kanalo žiniose. Lietuviškuose „History“ kanalo filmų vertimuose esu perskaitęs ir ne tokių „perlų“. Nesame ypatingi: istorijos žinias visame pasaulyje išstumia istorijos mitai ir legendos. Jie patogesni, patrauklesni masinei auditorijai, juolab kad legendomis pas mus dabar vadinamas viskas: alus, dar gyvas žmogus ar kelių dešimtmečių senumo įvykis. Kad istorija lietuvaičiams labiau asocijuojasi su karnavalu, manau, liudija ir masinis susižavėjimas tautiniais drabužiais. Šis savaitgalis, manau, bus proga tuo įsitikinti.

„Vasaros šokio mokykla ’14”: plati geografija ir naujos disciplinos

 Vasaros šokio mokykla, skirta šokio profesionalams ir siekiantiems jais tapti, skelbia naujojo sezono programą, kurioje – ne tik šokio dėstytojai iš egzotiškų pasaulio šalių, bet ir naujos disciplinos. Lietuvos šokio informacijos centro rengiama mokykla šiemet vyks penkioliktą kartą rugpjūčio 11-16 dienomis Menų spaustuvėje, Vilniuje. Ieškodami naujovių, organizatoriai plečia geografiją: šiemet mokykloje svečiuosis dėstytojai iš Dramblio Kaulo Kranto, Brazilijos, Kolumbijos, Naujosios Zelandijos, Izraelio ir pateiks naujų, iki šiol Vasaros šokio mokykloje nedėstytų šokio disciplinų.

 

Veltėdžiai galerijoje

Ne viena (ne vienas?) pašniurkščiojo, pažiūrėjusios (pažiūrėję?) internete serbų kilmės menininkės Marinos Abramović 2010 m. performanso ištrauką, kai už stalo priešais Mariną, jai (norisi tikėti) visai to nesitikint, sėda jos buvęs mylimasis ir jaunystės performansų partneris, vokiečių menininkas Ulay. Ką ten ne viena – šniurkščiojo ir „dalinosi“, „mėgo“, „komentavo“ tūkstančiai, dešimtys tūkstančių: videoįrašas paplito socialiniuose tinkluose kaip virusas. Tada Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA) tris mėnesius trukusio performanso metu Marina nesikeldama (sakoma, kad po jos kėde, slepiamas ilgos plačios raudonos suknelės, netgi buvo naktipuodis) sėdėjo už stalo, o parodos lankytojai galėjo vienai minutei prisėsti kitoje stalo pusėje ir žiūrėti jai (menininkei, žmogui, moteriai etc.) į akis. Kalbama, kad daug kas iš ten dalyvavusiųjų verkė: juk „apnuogintas žmogiškas kontaktas“ ir pan. (nors, sakoma, buvo ir tokių, kurie juokėsi). Bet masiniam internetiniam žiūrovui (-ei), manau, ašaros pradėjo kauptis būtent suskambus melodramos „Pavlovo skambučiui“. Meistriškai pakištas svogūnas.

Kaip atostogos Rivjeroje

Joelio Hopkinso „Meilės punšas“ („Love Punch“, D. Britanija, Prancūzija, 2013) skirtas ne tiems, kurie kine ieško atradimų ar atsakymų į svarbius klausimus. Bet ir ne tiems, kurie eina į kiną tik pažvengti. Režisierius neslepia, kad kuria neįpareigojančią pramogą, bet jis turi humoro jausmą ir gerai išmano kino istoriją. Šis derinys visada laimi, ypač jei dar filme vaidina žavūs, geri ir humoro taip pat nestokojantys aktoriai. 

 

Sąsajos su kino istorija iškyla iškart, nes pasakojimų apie žavius sukčius, rengiančius apiplėšimą ar kažką panašaus į rafinuotą kerštą, kine buvo daug. Tačiau laikas dažnai keičia panašių pasakojimų dėmenis. Keitė (Emma Thompson) ir Ričardas (Pierce Brosnan), regis, mėgaujasi pagaliau išsiskyrę ir nežada vėl susitaikyti, juolab kad Keitė pernelyg nepriklausoma ir nežada atleisti Ričardo neištikimybių. Vaikai mokosi, virš kiekvieno galvos visai padorus stogas, prieš akis – pensija.
PUSLAPIS
IŠ
1003