Tą vakarą Vilniaus filharmonijos publika buvo nustebinta, o jos dalis – švelniai šokiruota. Net iš muzikų išgirdau, kad tokiai muzikai ne vieta šventoje filharmonijos salėje, kad restoraniniai garsai nedera akademinėje erdvėje ir panašiai. Tačiau vienintelė blogybė, dėl kurios galėčiau sutikti, – labai prastas koncerto garsinimas. Gal ir tiesa, kad šiai salei netinka garso stiprinimas, bet esu čia girdėjęs puikiai įgarsintų projektų. O gal ir būtų smagu buvę išgirsti tokią sudėtį akustiškai.
O išgirdome puikų Vengrijos čigonų ansamblį „Roby Lakatos ir grupė“. Net sunku pasakyti, kokiai muzikai jie atstovauja, – čia buvo ir vengrų, ir čigonų folkloro, ir klasikos temų, ir džiazo, ir dar daug ko. Daugeliui akademinės muzikos mėgėjų R. Lakatoso grojimas galėjo sukelti nepasitenkinimą, tačiau, manau, jis tikrai nerodo nepagarbos akademinės kultūros paveldui, tik atspindi giliai įsišaknijusią čigonų tautos muzikinės kultūros tradiciją, kuri daugeliui klausytojų suteikia didelį malonumą. Tai tiesiog gyvenimo džiaugsmo išraiška. Juk svarbiausia – kaip grojama. O šie muzikantai demonstruoja patį aukščiausią meistriškumą, sumanumą ir grojimo laisvę. Jų atliekama muzika skrajoja nuo stiliaus prie stiliaus, nesustodama ir net nepalikdama laiko suprasti, kas įvyko. Beveik kiekvienos kompozicijos pradžioje pasigirsdavo su akademine muzika sumišęs liaudies motyvas, tada, cimbolininkui perėmus ritmą soliniu būgneliu, buvo pereinama į džiazą ir pabaigoje vėl grįžtama prie virtuoziškos tradicinės muzikos išraiškos. Vadinkime šią muziką, kaip norime, bet ji gera ir įdomi. Beje, skeptikams norėčiau priminti, kad tarp R. Lakatoso partnerių yra ryškiausių akademinės muzikos žvaigždžių: pianistės Polina Leschenko ir Martha Argerich, Franzo Liszto kamerinis orkestras, „Vieuxtemps“ kvartetas, žydų dainininkė Myriam Fuks, akordeono virtuozas Aldo Granato, smuikininkai Stéphane’as Grappellis ir Vadimas Repinas, violončelininkas Christianas Poltéra, džiazo atlikėjai Randy Breckeris ir Tony Lakatosas. Su visais jais R. Lakatosas yra išleidęs ne vieną kompaktinę plokštelę.
Gimęs žinomoje Vengrijos čigonų smuikininkų šeimoje, grupės lyderis R. Lakatosas debiutavo kaip muzikantas būdamas devynerių. Pradinių muzikinių įgūdžių pasisėmęs iš savo šeimos, Roby studijavo Bélos Bartóko konservatorijoje Budapešte, kur įgavo klasikinį išsilavinimą. Nuo tada jis daug koncertavo užsienio šalyse, didžiuosiuose tarptautiniuose festivaliuose Europoje, JAV, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Australijoje ir Kinijoje. R. Lakatosas yra smuikininkas, kuris nepaiso žanrų ribų, drauge su savo ansambliu jis turi unikalią čigonų muzikos viziją, o savo talento ir išsilavinimo padedamas improvizuoja naudodamas čigonų, vengrų ir kitų tautų muziką, supindamas įvairiausius stilius ir žanrus, o, būdamas ir kompozitorius, tampa vienu labiausiai intriguojančių muzikų šiandieniniame pasaulyje. Tai universalaus muziko prigimtis. Jo muzikos įvairiapusiškumas sukuria gerą „produktą“, grįstą muzikantų meistriškumu, išradingumu ir emocionalumu bei muzikos margumu, suliejant akademinę, liaudies muziką ir džiazą. Be to, daug lemia ir genai: jo tėvas buvo legendinis vengrų smuikininkas Sandoras Lakatosas, kurio vinilinių plokštelių dar turi ne vienas kolekcininkas. Tiesa, liaudies muziką jis griežė kiek santūriau ir autentiškiau. O žymus vengrų džiazo saksofonininkas Tony Lakatosas yra tikras Roby brolis.
Šiuo metu pasaulyje gana daug muzikantų, kurie akademinės muzikos ribas praplečia kitų žanrų elementais. Jų įdomu ne tik klausytis, bet ir į juos žiūrėti. Naujos R. Lakatoso ansamblio programos pasižymi muzikine laisve ir netikėtomis repertuaro idėjomis. Mes girdėjome naujausią programą, sudarytą CD „La Passion“ pagrindu, grįstą XX a. pradžios vengrų ir rumunų kompozitorių kūriniais, savitai aranžuotomis dainomis bei gyvybingais čardašo ritmais, taip pat paties R. Lakatoso kompozicijomis. Tai buvo graži ir labai profesionali programa, nepadariusi gėdos akademinei aplinkai.
Stebino ne tik grupės vadovo virtuoziškumas. Negalėjau nesižavėti cimbolininku Jenö Lisztesu, kurio atlikta Rimskio Korsakovo „Kamanės skridimo“ parafrazė tiesiog prikaustė neįtikėtinu tempu ir technika. Ji buvo grojama taip greitai, kad negalėjai įžiūrėti ne tik cimbolų lazdelių, bet ir muzikanto rankų. Jenö Lisztesas gimė ir užaugo žinomo cimbolininko šeimoje. Studijavo klasikinę bei čigonų muziką pas žinomą cimbolų atlikėją Jenö Sörösą. Būdamas dvylikos metų laimėjo Raczo Aladaro cimbolininkų konkursą. Studijavo Ferenco Liszto muzikos akademijoje.
Ne mažiau puikūs ir kiti grupės nariai – László Bóni ne tik nuostabiai atlieka antrojo smuiko vaidmenį, bet ir puikiai groja solinius epizodus. Šis atlikėjas studijavo pas R. Lakatoso tėvą, griežė jo orkestre ir įgijo smuikininko diplomą 1987 m., su čigonų trio pusę metų koncertavo Japonijoje, vėliau grįžo į Europą, grojo Antverpene, o dabar vėl griežia Vengrijoje. Gitaristo László Balogho pirmasis instrumentas buvo cimbolai, bet dvylikos jis perėjo į gitaros klasę. Pradėjęs bendradarbiauti su R. Lakatoso ansambliu, Laszlo nutarė dar pasitobulinti Ferenco Liszto muzikos akademijoje. Ypač muzikaliai lankstus yra kontrabosininkas László Lisztesas, pradėjęs mokytis griežti smuiku, devynerių perėjęs į kontraboso klasę. Mokėsi Totho Aladaro akademijoje pas Lajosą Dudujį, vėliau studijavo Bélos Bartóko muzikos akademijoje pas Istvàną Lukàcshàzi. Šiuo metu atlikėjas yra Pėčo (Vengrija) konservatorijos doktorantas. Įdomus ir techniškas džiazo pianistas Kálmánas Cséki klasikinę muziką studijavo Totho Aladaro akademijoje, vėliau Leo Weinerio konservatorijoje. Kalmanas yra ilgamečio R. Lakatoso ansamblio pianisto sūnus, pakeitęs tėvą, šiam išvykus dėstyti fortepijono į Meksiką.
Pabaigoje norėčiau padėkoti Vilniaus festivalio rengėjams ir filharmonijos vadovybei, kad į filharmonijos salę nevengia įsileisti tikrai talentingų, nors ir neakademinės muzikos atstovų.
