7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Režisieriaus Karbauskio Maskvos romanas

Majakovskio teatras: permainų patirtis

Marina Tokareva
Nr. 25 (1086), 2014-06-27
Teatras
Mindaugas Karbauskis
Mindaugas Karbauskis

 

Praėjusią savaitę opozicinis rusų dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino garsios teatro kritikės Marinos Tokarevos straipsnį, aptariantį pastarųjų metų Rusijos teatro vadovų patirtį. Pagrindiniu šio straipsnio herojumi tapo Maskvos Majakovskio teatrui vadovaujantis Mindaugas Karbauskis.
 
Lyderio pasikeitimas – viena iš aštriausių Rusijos teatro kartų kaitos ir psichologinių problemų. Paskutiniais metais Maskvoje atsirado penki nauji vadovai Jermolovos, Stanislavskio, Gogolio, Majakovskio teatruose bei Dramaturgijos ir režisūros centre. Tačiau Borisas Juchananovas iškart uždarė Stanislavskio teatrą remontui, Klimas (Vladimiras Klimenka, – red. past.) skausmingai brėžia savo liniją, Olegas Menšikovas vis dar ieško Jermolovos teatro veido. Du iš „keturiasdešimtmečių plius“ kartos – Kirilas Serebrennikovas ir Mindaugas Karbauskis – pirmąkart startavo kaip lyderiai beveik tuo pačiu metu. Pirmasis, pertvarkęs Gogolio teatrą į „Gogolio centrą“, pavertė jį pirmiausia madingu, daugiažanriu (paskaitos, susitikimai, koncertai, spektakliai, į teatrą pakviesti dirbti kritikai ir propagandistai). Karbauskis, priešingai, susitelkė tik į teatro kūrybą. Treji metai buvo skirti visiškam Majakovskio teatro atsinaujinimui. Rezultatus verta aptarti ir asmeninio režisieriaus Karbauskio, ir paties teatro likimo pasikeitimo požiūriu. Bet svarbiausia, kaip buvo sakoma gūdžiais sovietiniais laikais, – teigiamos patirties požiūriu: sunkus teatro perkūrimas atrodo sėkmingas.
 
Be to, ši patirtis akivaizdi, nes matėme, koks buvo teatras, vadovaujamas Sergejaus Arcybaševo. Teatro bendruomenė prisimena korupcijos skandalą, dėl kurio jis buvo priverstas palikti meninio vadovo postą kartu su direktoriumi; stebėjome be vairo likusios trupės sumaištį ir sutrikimą; nepamiršome vieningo palengvėjimo atodūsio, nusiritusio per teatrą, kai meno vadovu Maskvos kultūros departamentas nusprendė pakviesti jau palikusį „Tabakerką“ ir laikinai Rusijos akademinio jaunimo teatro „įsūnytą“ Mindaugą Karbauskį.
 
Ką gi, per trejus metus teatras pasikeitė nuo galvos iki kojų. Teatro 90-mečiui buvo atlikta rekonstrukcija, ne grandiozinė, bet grakšti ir reikalinga. Nuolatinis režisieriaus partneris, burtininkas Sergejus Barchinas „aprengė“ salę įvairiais tonais nuo karmino iki ryškiai rožinio, jauni scenografai išpaišė vestibiulį, pakeitė laiptus ir fojė, ant sienų pakabino senas fotografijas – atsirado žaidimo, pagarbos ir lengvo maišto atmosfera. „Majakovka“ įgijo ir patrauklią, ir aktualią išvaizdą.
 
Bet svarbiausia, kad atsirado ypatinga rimto teatro darbo dvasia: pastangų, repeticijų, ieškojimų – viso to, kas teatrą padaro gyvą. Užsiplieskiantis ir neramus Karbauskis, anksčiau niekad teatrui nevadovavęs, baltiškai kantriai pradėjo brėžti savo liniją, planuoti ateitį: jam nerūpėjo saviraiška, jis išsaugojo ankstesnius partnerius, ieškojo jaunų. Ir surado. Per trejus metus – 18 premjerų, 9 kviestiniai režisieriai, natūrali garsiųjų ir pradedančiųjų sąjunga. Kartu su Leonidu Heifecu dirba (vadovo atradimas) Nikita Kobelevas, režisierių diapazonas – nuo brandaus provokatoriaus Levo Erenburgo iki debiutantės Polinos Stružkovos, tarp kviestųjų – „patyrę“ Aleksandras Ogariovas, Aleksandras Koručenkovas, Jekaterina Granitova ir pradedantieji Grigorijus Dobryginas ir Aleksejus Kuzminas-Tarasovas. Visi jie skirtingi ir jų meninė vertė skirtinga. Bet iš bendros sumos ryškėja svarbiausia: pasirengimas suteikti šansą, teatro viduje sukurti rizikos ir bandymų erdvę.
Pats Karbauskis pastatė tris spektaklius didžiojoje scenoje.
 
Pirmasis iš jų – „Talentai ir gerbėjai“ – pirmiausia suteikė trupei galimybę gerbti naująjį meno vadovą. Pagal Aleksandro Ostrovskio pjesę sukurtas spektaklis tvirtas ir pasižymi teatro kultūra: kokybiški vaidmenys, netikėti aktorių pasirinkimo rakursai. Antrasis – Bertolto Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ – tapo atvira nesėkme: jis statiškas, iškankintos formos ir pasisakymo.
 
Abiejuose spektakliuose akivaizdi pereinamoji būsena: nuo laisvo klajūno, kuriuo anksčiau buvo režisierius, prie „šeimos“ – trupės, teatro su trimis scenomis – apsunkinto žmogaus. Nusprendęs, kad turi užkariauti aktorių pasitikėjimą, kad reikia dirbti su ta sudėtimi, kurią gavo, už šį pasirinkimą režisierius užmokėjo meninio „draivo“ praradimu, nusivylusių kritikų pasažais. Mažai kas norėjo suprasti: ankstesnis Karbauskis – pirmiausia menininkas, dabartinis – pirmiausia meno vadovas. Beje, trečiasis spektaklis žada Karbauskio – teatro įvykių kūrėjo – sugrįžimo viltį.
 
Spektaklis pagal Mariaus Ivaškevičiaus „Kantą“ – intelektuali komedija. Šioje istorijoje, tarsi neturinčioje aiškios užduoties, svarbiausia yra aukštojo proto nusileidimas iki buitiškos tiesos, vaizdo supaprastinimas, metafizika kaip ironijos laukas, kasdienių aplinkybių humoras ir panašiai. Iš esmės šis žanras neturi tradicijų Rusijos scenoje. Bet žinoma, kaip tai reikia vaidinti: lengvai ir žaismingai. Vos prisiliečiant, kad filosofija ryškėtų tik truputį, žaižaruodama, o psichologija ir buitis liktų sodriu fonu. Bent jau taip tai atrodo šio žanro pradininkėse Anglijoje, Prancūzijoje ir, tarkime, austriškose Peterio Handke’s inscenizacijose.
 
Šią manierą pirmuosiuose spektakliuose atitiko, ko gero, tik du žmonės – Igoris Kostolevskis ir Ženovačo mokinė Julija Solomatina. Jų piešinys buvo tikslus, komiškas, staigus. Likusieji grimzdo pažįstamoje psichologinių pateisinimų pelkėje, todėl iškart sulėtėdavo ritmas, ištįsdavo prasmės. Kad ir kaip keista, po premjeros daugiausia klausimų teko Kantui: Michailas Filipovas – nuostabus aktorius, bet jam kurti šį vaidmenį smarkiai trukdė nuosava reputacija: jis įžengdavo į Barchino pastatytą šešiakampį kaip svarbus, monumentalus asmuo; jis nebuvo Kantas – Kantu jį paskyrė. Vidinis personažo nejudrumas atėmė iš spektaklio centrą.
 
„Kantas“ tapo barjeru, už kurio turėjo vykti teatro ir režisieriaus susiliejimas, arba atvirkščiai – išsiskyrimas. Svarbus buvo tokio teatro būdo skiepas. Laisvės bandymas. Dabar „Kantas“ pasikeitė ir išaugo iki europietiško lygio spektaklio teatro gurmanams. Būtent po jo ir taip pat po Nikitos Kobelevo „Berdičevo“ (kuriame sujungta parabolė ir tanki buitis, brandus režisieriaus ir nuostabus aktorių darbas) kilo įspūdis, kad teatras įgyja kryptį ir veidą.
 
Teatras visada panašus į savo lyderį, ir „Majakovka“ dabar iš tikrųjų yra Mindaugo Karbauskio teatras. Tad kokį vaidmenį atlieka žmogus, niekad nepasirodantis scenoje? Manau, kad, be viso kito, dar ir atsakingai renkasi.
Tolesnės teatro ir jo meno vadovo raidos būdai ir tempai priklauso nuo mokėjimo kiekvieną dieną, mėnesį, sezoną pateikti sąskaitą sau pačiam. Regis, Karbauskis tai sugeba. Jis taip pat moka gerbti pirmtakus, ginti savo požiūrį, klysti ir pradėti iš naujo. Vienu svarbiausių būsimojo 92-ojo sezono įvykių taps scenos Sretenkoje atidarymas po didžiulio remonto. Planų daug, o pats meno vadovas stato naują Ivaškevičiaus pjesę.
 
„Berdičeve“ yra iškalbinga detalė: namuose ant kėdžių atkalčių kabo visų žuvusių, nužudytų, pražuvusių šeimos vyrų švarkai. Tarsi jie dar būtų čia, tik trumpam išėjo. Moterys purto švarkus, valo ir kabina vėl – vyrai, tėvai, broliai jų gyvenime yra nuolat. Man regis, tai svetimam spektakliui sugalvojo meno vadovas. Bet jei ir ne jis – vis tiek atradimas ženklus.
 

Egzistavimo būdas, kurį savo teatre ir plačiau – mene pasirinko Karbauskis, tam tikra prasme manifestiškas. Tylus ginčas, kurį stebime atnaujintose sostinės scenose, yra originalo ir imitacijos, pirmykščio ir mutavusiojo ginčas. Karbauskis – kelyje. Jo būsimas spektaklis vadinsis „Rusų romanas“.

 

Parengė Kora Ročkienė

Mindaugas Karbauskis
Mindaugas Karbauskis