7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tegu kalba

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 25 (1086), 2014-06-27
Kinas Rodo TV
„Neliečiamieji“
„Neliečiamieji“
Lenkijos politikų pasiklausymo skandalas atskleidė visai netikėtą politikų gyvenimo aspektą. Tai – leksika. Ne vieną komentatorių papiktino politikų leksika, lyg kalbėtų ne elito, o socialinio dugno žmonės. Į tai savo pareiškime atkreipė dėmesį ir Lenkijos Prezidentas, pareiškęs, kad nė vienas iš „Solidarumo“ politikų kartos niekad nebūtų pavartojęs žodžių, kurie, regis, įprasti skandalo dalyviams.
 
Nežinau, ar kas tyrinėja mūsų politikų leksiką. Būtų įdomu, nes kartais per „Panoramą“ išgirdęs vieno, kito ar trečio valstybės vadovų pareiškimą prisimenu rusiškais vertiniais kalbėjusią sovietų nomenklatūrą. Jaunimas (ypač jauni valdininkai), atvirkščiai, netiesiogiai demonstruoja anglų kalbos mokėjimą, bet už nuolat pasikartojančius piktybiškus „tiek, tiek“ jau pradėčiau imti baudą. Kartą per „Panoramą“ užfiksavau, kad kiekvienas, su kurio kalbėjosi žurnalistai, neapsiėjo be dviejų „tiek“, nors visai būtų užtekę vieno „ir“. Tačiau, regis, kalbos grynumu besirūpinantiems valdininkams labiau rūpi kova su originalia lenkiškų pavardžių rašyba, nors, mano galva, žmogaus teisė į taisyklingai parašytą jo pavardę – tokia pat gyvybiškai svarbi, kaip ir kitos laisvo žmogaus teisės. Kita vertus, pernai internete pagarsinti Užsienio reikalų ministerijos valdininkų pokalbiai taip pat buvo iškalbingi ir leksikos požiūriu: jei nežinočiau, kad kalbasi diplomatai, pamanyčiau, kad tai ne visai išsipagirioję mėšlavežiai. Leksika visada išduoda, ar žmogus iš tikrųjų išsilavinęs ir kultūringas, ar tokiu tik apsimeta. Nors „Pigmalioną“ parašęs anglų klasikas George’as Bernardas Shaw, ko gero, man nepritartų.
 
Jautrumo leksikai nuo pat garso atsiradimo mokė ir kinas. Sovietmečiu, kai visi filmai buvo dubliuojami, šios pamokos dažnai praeidavo pro šalį. Dabar galime gilintis į Amerikos gangsterių ar anglų aristokratų ir koknių kalbos niuansus tiesiog kino salėje. Televizija dažniausiai šią galimybę atima. Tačiau didžiausias minusas dažnai yra lietuviški garsintojai, įsitikinę, kad turi vaidinti už visus filmo aktorius. Todėl pradėjęs žiūrėti filmą ne visada žinau, ar sugebėsiu jį ištverti iki pabaigos. Išgirdęs Giedriaus Arbačiausko ar Sergejaus Ivanovo balsą nusiraminu. Tai – tikri profesionalai. Tačiau lietuviškų reklamų, anonsų paprastai negaliu žiūrėti kaip tik todėl, kad visi garsintojai isteriškai rėkia, šaukia, lyg balso savininkui prie užpakalio būtų prilipęs skorpionas ar jis tą akimirką patirtų orgazmą. Iš kur tas įsitikinimas, kad staugiantis žmogus geriau paskatins pasižiūrėti vieną ar kitą laidą, nesuprantu. Kaip nesuprantu ir vienos spiegiančios, tiesiog pasidygėjimą keliančios LNK užsklandos.
 
Tikiuosi, kad garsintojai nesugadins vieno mėgstamiausių mano filmų – Briano De Palmos 1987 m. sukurtų „Neliečiamųjų“ (TV3, liepos 2 d. 23.05). Šio filmo pagrindas – buvusio FTB agento Ellioto Nesso prisiminimai apie tai, kaip jam pavyko pasodinti į kaltinamųjų suolą vieną garsiausių JAV gangsterių Alą Caponę. (Beje, pastarąjį suvaidinęs Robertas De Niro surado gangsterio siuvėjus ir užsisakė pas juos tokius pat drabužius, net šilkinius marškinius, kurių kadre nematyti.) Žinoma, filmas dokumentiškai neatkuria visų faktų, juolab kad „Neliečiamųjų“ scenarijų rašęs garsus dramaturgas, o vėliau ir režisierius Davidas Mametas šį pasakojimą papildė ir komiška intonacija, kuria puikiai pasinaudoja ir kitos filmo žvaigždės – Kevinas Costneris, Seanas Connery, Andy Garcia.
 
De Palma – vienas pirmųjų kino postmodernistų – savo filmuose nuosekliai kuria intertekstualių žaidimų vėrinį, prismaigsto į juos daug kino istorijos užuominų: „Neliečiamuosiuose“ tokia yra susišaudymo ant Čikagos Centrinės stoties laiptų scena, kurioje režisierius perkuria garsiausią Sergejaus Eizenšteino „Šarvuočio „Potiomkino“ epizodą. De Palma dažniausiai vadinamas Alfredo Hitchcocko paveldėtoju. Jis išgarsėjo po 1976 m. sukurtos Stepheno Kingo „Kerės“ ekranizacijos – atkreipė dėmesį De Palmos sugebėjimas neįprastai rodyti prievartą ir kraują.
 
„Neliečiamieji“ buvo tarsi atsakas į 1983 m. sukritikuotą kitą De Palmos filmą – „Žmogus su randu“. Garsiausio gangsterių filmo perdirbinys buvo pirmas režisieriaus žingsnis link postmodernistinio šio žanro tyrinėjimo, kurį matome ir „Neliečiamuosiuose“. Beje, nuo 2006-ųjų De Palma vis žada kurti filmo „prikvelą“ – pasakojimą apie tai, kaip Alas Capone gyveno prieš prasidedant „Neliečiamuosiuose“ parodytiems įvykiams.
 
Tuos, kurie vasarą atsipalaiduoja skaitydami romanus apie meilę, manau, sudomins Jameso Hutho „Laimė nevaikšto viena“ (TV3, šįvakar, 27 d. 1 val.). Filmas buvo nepaprastai populiarus Prancūzijoje, kur jį aplenkė tik kažkuris „Ledynmetis“. Romantinės komedijos herojus – muzikantas Saša (Gad Elmaleh) – mėgaujasi gyvenimo malonumais, kol sutinka keturiasdešimtmetę Šarlotą (Sophie Marceau). Moteris sužavi jį iškart, bet Šarlota jau keliskart buvo ištekėjusi, turi tris vaikus ir nesirengia kartoti klaidų. Juolab kad vienas iš Šarlotos buvusiųjų nelinkęs džiaugtis nauju buvusios žmonos draugu. Huthas tvirtino, kad jį įkvėpė 6-ojo dešimtmečio amerikiečių komedijos ir Billy Wilderio, Franko Capros, George’o Cukoro filmai.
 
Kitą romantinę komediją – Yanno Samuello „Mano mylimą keistuolę“ (BTV, 1 d. 21.30) – įkvėpė Pietų Korėjos filmas pagal populiaraus rašytojo Kim Ho-siko kūrinį. Rašytojo tėvynėje sukurtas filmas sulaukė net kelių tęsinių, bet amerikiečių perdirbinys, man regis, liko nepastebėtas. Jo herojus studentas Čarlis (Jesse Bradford) gyvena nuobodžiai, net nykiai, daug laiko leidžia su draugais gerdamas alų. Vieną dieną traukinių stotyje jis išgelbsti merginai gyvybę. Susipažinęs su mergina jis nusprendžia, kad Džordana graži ir talentinga. Tačiau laikui bėgant ima skleistis ir kitos merginos savybės. Džordana vis labiau apsunkina savo gelbėtojo gyvenimą. Filmas klausia, kokius išbandymus gali pakelti dar tik gimstantis jausmas, nors, be abejo, tai itin individualu.
TV1 (28 d. 21 val.) pradės rodyti vieną populiariausių sovietmečio televizijos serialų – 1979 m. pasirodžiusį 4 serijų Aleksandro Blanko „Čigoną“. Sukurti pagal Anatolijaus Kalinino romaną iš pradžių Jevgenijaus Matvejevo filmas, o vėliau ir serialas tiksliai perteikia naivų homo sovieticus tikėjimą, kad žmonės iš esmės yra geri ir kad meilė nugali visus išbandymus. „Čigono“ herojė Dono kazokė Klavdija (Klara Lučko) per karą prie vokiečių tanko sutraiškytos kibitkos randa čigoniuką ir užaugina kaip savo sūnų. Po 17 metų jos kaime pasirodo čigonas Budulajus – vienišas, daug patyręs žmogus. Jis ieško per karą žuvusios žmonos kapo ir greit užsitarnauja Klavdijos sūnaus palankumą, bet moteris pradeda įtarti, kad šis ir yra jos Vanios tėvas. Moteris bijo, kad šeimos ramybė bus sudrumsta, nors, regis, ir pati neabejinga Budulajui.
 
Dabar mažai kas prisimena, kokie populiarūs sovietmečiu buvo indų filmai. Tarybiniai žmonės ėjo dėl jų iš proto, o Bolivudo žvaigždės žurnalo „Sovetskij ekran“ apklausose dažnai tapdavo geriausiais metų aktoriais. „Čigonas“ priminė indiškus filmus savo sentimentalumu ir naivumu, gal todėl su juo ir vėlesniu tęsiniu „Budulajaus sugrįžimas“ užaugo net kelios kartos. Sovietinio kino fenomeną primins ir aktorių pavardės – „Čigone“ vaidino moldavas Michajus Volontiras (jis filmavosi ir Vytauto Žalakevičiaus „Kentauruose“), uzbekė Matliuba Alimova, lietuvis Stasys Petronaitis, įsimintinus vaidmenis sukūrė rusų aktorės Nina Ruslanova ir Maja Bulgakova.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Neliečiamieji“
„Neliečiamieji“
„Laimė nevaikšto viena“
„Laimė nevaikšto viena“