7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Gražina Mareckaitė

Gražina Mareckaitė

Miesto dvasia

Eglės Tulevičiūtės ir Kristijono Sipario arbatvakariai

Vilnius – keisto likimo miestas. Per amžius kupinas gyvybės, įvykių, žmonių, jis kiekvieną savo istorijos etapą pradeda tarsi iš naujo, pasmerkdamas užmarščiai (ne savo valia) viską, kas dar vakar buvo svarbu ir atrodė amžina.

Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Scena iš spektaklio „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“
Gražina Mareckaitė

Iš arti ir iš toli

In memoriam Aurelijai Ragauskaitei (1924–2017)

Dabar, kai Aureliją Ragauskaitę išlydėjome į kitus pasaulius, matau ją, tolstančią erdvėje, kaip vientisą, scenos menui gimusią, scenos menui kurti pasiaukojusią figūrą. Matau be laikinų buities priemaišų, be dviprasmybių naštos. Aurelijos Ragauskaitės (1924–2017) gyvenamą metą lydėjo daugybė tragiškų istorinių ir politinių situacijų, tačiau jos kelrodė žvaigždė visados buvo teatras, tik teatras, tarsi atribojęs tikrovę nuo realybės, nuo politikos ir visuomeninių peripetijų, teatras, plukdęs ją per nepakeliamą pokario veidmainystą, per negyvas meno dogmas, per vadinamus „atšilimo“ metus ir vėlesnius lietuvių sovietinio meno egzistencijos etapus – „novatoriškus ieškojimus“, atradimus ir naujųjų laikų eksperimentus. Teatre ir su teatru vyko Aurelijos Ragauskaitės asmenybės tapsmas, jos kaip žmogaus ir menininkės brendimas. Tik scenoje koncentravosi jos viltys ir baimės, drąsūs žingsniai ir politiniai atkryčiai, neįveikti riboženkliai ir rezignacijos kartėlis. 

Aurelija Ragauskaitė. 2001 m. A. Baryso nuotr.
Aurelija Ragauskaitė. 2001 m. A. Baryso nuotr.
Gražina Mareckaitė

Antano Vengrio (1912–2014) fenomenas

 

Apie Antano Vengrio iškilius darbus teatrologijos ir ypač teatro istorijos srityje nemažai rašyta. Jo nuveiktų darbų sąrašas įspūdingas jau vien tik savo kiekybe, bet kaskart toje netrumpoje įvairių teatrinės tematikos kūrinių virtinėje atrandi vis naujų privalumų. Vienas iš elementariausių – tai laiko argumentas: pradėjęs savo kūrybinę-mokslinę veiklą dar prieškario Lietuvoje, gyvenęs ir kūręs kartu su seniai jau legendomis tapusiomis asmenybėmis, Vengris buvo neįkainojama gyva jungtis tarp „anos“ ir „šios“ Lietuvos, tiltas per tarpeklį, kurį, pasirodo, vėlesnėms kartoms ne taip paprasta peršokti... Sunku patikėti, kad mūsų bendradarbis, bičiulis, kolega buvo pažįstamas, tarkime, su „carinių laikų“ artistu Konstantinu Glinskiu, kad girdėjo jo gyvą žodį ir balsą, kad pažinojo „priešistorinį“ režisierių Juozą Vaičkų, Andrių Oleką-Žilinską ir bendravo, netgi polemizavo su Baliu Sruoga, lankė jo teatro seminarą. Legendos, legendos, legendos... Teatro sferoje, kur visas menas paremtas gyvo žmogaus buvimu, jos ypač gajos ir svarbios. Bet ir pats Antanas Vengris jau buvo perėjęs į „legendų“ pasaulį – bent jau taip turbūt atrodė jaunajai Lietuvos teatralų kartai. Kas kita, kai minime kokio nors kultūros žmogaus šimtmetį – studijuojami jo raštai, sena spauda, ieškoma naujų faktų, džiaugiamasi, kai pavyksta atrasti ką nors nauja... Tačiau „gyvas“ šimtmečio minėjimas atrodo labai neįprastai, beveik neįtikėtinai: juk galėtum aplankyti, pasikalbėti, priminti, sužinoti... Kiek tokių neišnaudotų „deimantų“ dar turime savo aplinkoje, jau ir patys po truputį jais virsdami...

Antanas Vengris. 2002 m. S. Jakubausko nuotr.
Antanas Vengris. 2002 m. S. Jakubausko nuotr.