Joelio Hopkinso „Meilės punšas“ („Love Punch“, D. Britanija, Prancūzija, 2013) skirtas ne tiems, kurie kine ieško atradimų ar atsakymų į svarbius klausimus. Bet ir ne tiems, kurie eina į kiną tik pažvengti. Režisierius neslepia, kad kuria neįpareigojančią pramogą, bet jis turi humoro jausmą ir gerai išmano kino istoriją. Šis derinys visada laimi, ypač jei dar filme vaidina žavūs, geri ir humoro taip pat nestokojantys aktoriai.
Sąsajos su kino istorija iškyla iškart, nes pasakojimų apie žavius sukčius, rengiančius apiplėšimą ar kažką panašaus į rafinuotą kerštą, kine buvo daug. Tačiau laikas dažnai keičia panašių pasakojimų dėmenis. Keitė (Emma Thompson) ir Ričardas (Pierce Brosnan), regis, mėgaujasi pagaliau išsiskyrę ir nežada vėl susitaikyti, juolab kad Keitė pernelyg nepriklausoma ir nežada atleisti Ričardo neištikimybių. Vaikai mokosi, virš kiekvieno galvos visai padorus stogas, prieš akis – pensija. Ji žada papildomus malonumus. Tačiau herojams smūgį suduoda paskutinių dešimtmečių liberaliosios globalinės ekonomikos grimasos. Neaiškiais būdais praturtėjęs jaunuolis Kriugeris iš Rytų Europos nusiperka firmą, kuri yra Ričardo, jo bendradarbių ir Keitės pensijų garantas, nuveda ją į bankrotą, išgrynina pinigus ir lieka neapkaltintas. Todėl sumaniusių apiplėšti Kriugerį buvusių sutuoktinių nusikaltėliais nepavadinsi. Nusikaltėlis yra Kriugeris, kuris žaidžia pagal kitas taisykles ir akivaizdžiai spjauna į tas, kuriomis visą savo darbštų gyvenimą vadovavosi Keitė, Ričardas ir kiti jų kartos žmonės.
Moralinė kolizija, iškylanti filmo herojams, yra ir kartos ženklas. „Meilės punšo“ kūrėjai, tegu ir nežymiai, leidžia suprasti, kad tie, kuriems per penkiasdešimt ir daugiau, – visai ne lepšiai, nors ir supranta, kad jų kūnai jau ne tokie idealūs. Tačiau tai ne pagrindinė filmo tema, nors kai kurie „Meilės punšo“ epizodai akivaizdžiai pamalonins tuos žiūrovus, kuriems susierzinimą žadina amžinos jaunystės kultas ir nuo jo neatskiriamas infantilizmas, kurį geriausiai „įvaizdino“ viena lietuviška mineralinio vandens reklama apie bamblį, aiškinantį savo tėvams idiotams apie šarminę ir rūgštinę terpę. Infantilų „Meilės punše“ nėra. Net Kriugerio žmonos, į kurios milžinišką deimantą nusitaikė Keitė ir Ričardas, godžia mažvaike nepavadinsi.
„Meilės punše“ tolerantiški gyvenimo keistenybėms ne tik personažai, bet ir kūrėjai. Tas tolerantiškumas pasireiškia filme įvairiai, ypač tada, kai herojai atsiduria prancūzų Rivjeroje, kur turi vykti Kriugerio vestuvės. Keitė su Ričardu bei jiems padėti atvykę kaimynai Penelopė (Celia Imre) ir Džeris (Timothy Spallas šiemet Kanuose pelnė apdovanojimą už geriausią vaidmenį Mike’o Leigh filme „Ponas Terneris“) sukuria įžūlų deimanto pagrobimo planą – „nukenksmina“ svečius iš Teksaso, neria po vandeniu, karstosi uolomis ir pan. Realizmo tame jokio, bet citatų iš kadaise populiarių filmų – daug ir jos, sakyčiau, visai neerzina.
Moraliniu Keitės ir Ričardo triumfu ir jų laiminga senatve galima neabejoti. Kita iš anksto nuspėjama siužeto linija apie neišvengiamą buvusių sutuoktinių suartėjimą ir antrą šansą – taip pat, nors feministės Keitės laukia gana rimtas išbandymas jaunu ir žaviu turtuoliu prancūzu. Bet scena, kai Keitė atsibunda šalia jo visiškai nuoga, – tik dar vienas tolerantiškumo įrodymas: pagyvenusio žmogaus kūnas nebūtinai turi būti infantiliškų juokelių pretekstas. Kūnas yra kūnas. Jis sensta, jo savininkas – nebūtinai. Ši šviesi žinia, manau, ir paverčia „Meilės punšą“ puikia vasaros pramoga. Tokių šiais transformerių, prijaukintų drakonų ir amerikietiškų komedijų apie apgailėtinus idiotus laikais ne taip jau ir daug.
