7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nesukurti filmai

Neįgyvendinti kino klasikų projektai

Parengė Ž.P.
Nr. 27 (1088), 2014-07-11
Kinas
Stanley Cubrick
Stanley Cubrick
Kai vasarą kino teatruose nebelieka dėmesio vertų filmų, galima prisiminti ir pasvajoti apie tuos, kurie galėjo tapti šedevrais. Garsių režisierių ar net kino genijų filmai liko nesukurti dėl įvairių priežasčių. Dabar galima tik fantazuoti, kaip Luchino Visconti arba Josephas Losey būtų ekranizavę Marcelį Proustą, Andrejus Tarkovskis – Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“ ar Robert’as Bressonas – Senojo testamento Pradžios knygą. Paskutiniais metais susidomėjimas nepasirodžiusiais filmais pastebimai auga. Gal netrukus sulauksime ir panašaus lietuviškų filmų sąrašo. Kol kas pateikiame tuos, kuriuos mini BBC, „Film Comment“ ir „Trendymen“ autoriai.
 
1941 m. debiutavęs filmu „Pilietis Keinas“, Orsonas Wellesas (1915–1985) iškart tapo vienu svarbiausių kino kūrėjų, o jo debiutas ne vieną dešimtmetį (iki 2013-ųjų) buvo laikomas geriausiu visų laikų filmu. Tačiau mažai kas žino, kad debiutuoti Wellesas norėjo Josepho Conrado romano „Tamsos širdis“(„Heart of Darkness“, 1899) ekranizacija ir rengėsi pats vaidinti romano pasakotoją Marlou, likdamas nematomas ir tik kelis kartus šmėkštelėdamas ekrane kaip veidrodžio atspindys. Filmavimas buvo nutrauktas, kai Wellesas vėlavo atiduoti scenarijų aktoriams. Netrukus paaiškėjo, kad scenarijus pernelyg ilgas – 184 puslapių, o ir pats projektas pasirodė per brangus, reikalaujantis gigantiškų dekoracijų džiunglėse bei specialiųjų efektų ir Wellesui teko imtis „Piliečio Keino“. Beje, „Tamsos širdis“ tapo kito garsaus filmo – Franciso Fordo Coppolos „Šių dienų Apokalipsė“ (1979) išeities tašku, 1993 m. romaną ekranizavo Nicholasas Roegas.
 
Theodore’o Dreiserio (1871–1945) romanas „Amerikoniškoji tragedija“ sulaukė ne vienos ekranizacijos, 1980–1981 m. Lietuvos kino studijoje Centrinės televizijos užsakymu Marijonas Giedrys sukūrė net serialą. Pirmąkart 1925 m. pasirodžiusį romaną ekranizavo Josephas von Sternbergas. Tačiau prieš tai filmą rengėsi kurti sovietų kino klasikas Sergejus Eizenšteinas (1898–1948). Po milžiniškos „Šarvuočio „Potiomkino“ (1925) sėkmės jis dažnai buvo kviečiamas į Vakarus skaityti paskaitų. 1930 m. Eizenšteinas buvo pakviestas į Holivudą, jam pasiūlyta ekranizuoti „Amerikietiškąją tragediją“, tačiau kai režisierius pateikė būsimo filmo scenarijų, studijai jis pasirodė pernelyg depresyvus ir nežadantis komercinio pasisekimo, todėl sutartis buvo nutraukta. Prodiuseris Davidas Selznickas tada sakė: „Ši tema pamalonins mūsų savimeilę kritikų pritarimu, bet milijonams jaunų amerikiečių, žiūrinčių į laimingą ateitį, nepasiūlys nieko, išskyrus dvi liūdnas valandas.“
 
Keli kiti Eizenšteino projektai Holivude taip pat nesulaukė paramos ir 1932 m. jis išvyko į Meksiką kurti filmo apie revoliuciją. Tačiau nufilmuotos medžiagos Eizenšteinui neteko montuoti. 1979 m. Eizenšteino sumanymą pabandė įgyvendinti buvęs jo asistentas Grigorijus Aleksandrovas ir sukūrė filmą „Que Viva Mexico!“. Šis variantas, be abejo, netenkino Eizenšteino gerbėjų. Visą Meksikoje Eizenšteino kartu su operatoriumi Eduardu Tisė nufilmuotą medžiagą galima pamatyti Olego Kovalovo filme „Sergejus Eizenšteinas: meksikietiška fantazija“ (1998).
 
Ko gero, vienas labiausiai sinefilų vaizduotę žadinančių filmų būtų Stanley Kubricko (1928–1999) „Napoleonas“ („Napoleon“). Garsusis režisierius ne vienus metus tyrinėjo prancūzų imperatoriaus gyvenimą ir planavo kurti filmą apie jį, iškart pabaigęs „2001 metų kosmoso odisėją“. Vaidinti Napoleoną turėjo austras Oskaras Werneris (1922–1984), sinefilams geriausiai pažįstamas iš François Truffaut filmų „Žiulis ir Džimas“ bei „451 pagal Farenheitą“. Rimtai svarstyta ir Jacko Nicholsono kandidatūra. Napoleono žmonos vaidmuo buvo skirtas Audrey Hepburn (1929–1993). Tačiau Holivudo studija MGM atsisakė projekto esą dėl milžiniško biudžeto: buvo planuojami net 5 milijonai dolerių – tais laikais milžiniška suma (dabar tai būtų 100 milijonų). Koją pakišo ir kitas projektas – Sergejaus Bondarčiuko „Vaterlo“. Tačiau pastarasis filmas, nepaisant keliasdešimties tūkstančių statistų ir tada populiaraus Rodo Steigerio, vaidinančio Napoleoną, visiškai sužlugo. Pernai Stevenas Spielbergas pareiškė, kad tikisi atgaivinti Kubricko projektą ir sukurti mini serialą pagal jo scenarijų, surinktą milžinišką istorinę medžiagą, tūkstančius nuotraukų bei kruopščias kadruotes („story board“). Sklando gandai, kad Spielbergas siūlo režisuoti „Napoleoną“ australui Bazui Lurhmanui („Didysis Getsbis“).
 
Sunku įsivaizduoti, koks būtų buvęs Alfredo Hitchcocko (1899–1980) „Kaleidoskopas“ („Kaleidoscope“), mat šio filmo idėja didžiajam režisieriui gimė po to, kai 1966 m. jis pažiūrėjo Michelangelo Antonioni „Fotopadidinimą“. Po peržiūros Hitchcockas pasakė, kad visi jo sukurti filmai atrodo senamadiški, kad nuo italų jis atsiliko šimtu metų ir norėtų sukurti filmą ties leistinumo riba. Filmo, kuriame būtų nuogybės, prievartos ir homoseksualinių motyvų, scenarijų jis paprašė parašyti kairiųjų pažiūrų amerikiečių rašytoją ir scenaristą Howardą Fastą (1914–2003). Siužeto pagrindu turėjo tapti trys žmogžudystės: prie vandens krioklio, kariniame laive ir fabrike. Nors režisierius tvirtino, kad biudžetas neviršys milijono dolerių, studija „MCA/Universal“ atsisakė projekto, nes buvo juo nepatenkinta, nors Hitchcockas jau turėjo nufilmavęs valandą kino bandymų, daug laiko paskyręs eksperimentams su spalvota juosta ir scenarijuje pažymėjęs beveik 450 kino kameros pozicijų. Dalį „Kaleidoskopo“ idėjų režisierius vėliau įgyvendino savo priešpaskutiniame filme „Beprotybė“ („Frenzy“, 1972).
 
Sergio Leone’s (1929–1989) gerbėjai girdėjo, kad 1984-aisiais, baigęs „Kartą Amerikoje“, režisierius norėjo kurti epinį filmą apie karą. Jam patiko istoriko Harrisono Salisbury (1908–1993) knyga „900 dienų. Leningrado apgultis“ („The 900 days. The Siege of Leningrad“, 1969) ir įkvėpė Dmitrijaus Šostakovičiaus „Leningrado simfonija“. Filmo „Leningradas. 900 dienų“ („Leningrad: The 900 Days“) herojus turėjo būti amerikiečių karo fotografas, Antrojo pasaulinio karo metais atsidūręs vokiečių apsuptame Leningrade ir priverstas ten praleisti visus blokados metus. Tačiau blokada turėjo būti tik fotografo ir jaunos rusės meilės istorijos fonu. Leone kalbėjo, kad norėtų lygiuotis į „Vėjo nublokštus“. Pagrindiniam vaidmeniui Leone ketino kviesti Robertą De Niro. Režisierius buvo radęs 100 milijonų dolerių, susitaręs filmuoti Sovietų Sąjungoje ir pavedęs Ennio Morricone’i rašyti filmo muziką. Tačiau projektas nuolat buvo atidėliojamas ir 1989 m. režisierius staiga mirė, ištiktas širdies priepuolio.
 
Vienas italų neorealizmo pradininkų Luchino Visconti (1906–1976) garsėjo klasikinių literatūros kūrinių ekranizacijomis. Jo filmai pagal Thomą Manną („Mirtis Venecijoje“, 1971) ar Giuseppe Tomasi di Lampedusą („Leopardas“, 1963) yra tarp geriausių visų laikų ekranizacijų. 7-ajame dešimtmetyje Visconti rengėsi į ekraną perkelti septynis Marcelio Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ („A la recherche du temps perdu“) tomus. Filmas turėjo trukti keturias valandas, buvo atrinkti aktoriai Silvana Mangano, Alainas Delonas, Dustinas Hoffmanas, Helmutas Bergeris, svarstoma, ar barono Šarliuso vaidmuo geriau tiktų Laurence’ui Olivier, ar Marlonui Brando. Tačiau Visconti nepavyko rasti finansavimo. Panašus likimas 8-ajame dešimtmetyje ištiko ir Josepho Losey (1909–1984) „Prarasto laiko beieškant“ projektą – šiam scenarijų rašė Nobelio premijos laureatas, britų dramaturgas Haroldas Pinteris.
 
Vienas mįslingiausių mūsų laikų režisierių Terrence’as Mallickas (g. 1943) sukūrė tik septynis filmus. Po 1978 m. pasirodžiusių „Pjūties dienų“ režisierius 20 metų pasitraukė iš kino, kitas jo filmas pasirodė tik 1998-aisiais, tai buvo „Plonytė raudona linija“. Tačiau 9-ajame dešimtmetyje gyvendamas Paryžiuje jis kūrė įvairius projektus. Vienas iš jų buvo egzistencinio Walkerio Percy (1916–1990) romano „Kino žiūrovas“ („The Moviegoer“, 1961) apie žmogų, kuris jautėsi svetimas šeimoje ir darbe, todėl gyvenimo prasmę rado knygose ir filmuose, ekranizacija.
 
Davidas Lynchas (g. 1946) jau senokai nesukūrė nė vieno filmo, bet vis dažniau prisimenamas jo neįgyvendintas projektas „Ronis Roketas“ („Ronnie Rocket“). 1977 m. pasirodęs Lyncho debiutas „Galva trintukas“ sužavėjo aktorių, režisierių Melą Brooksą (g. 1926) ir jo prodiuserį Stuartą Cornfeldą (g.1952) ir jie pasiūlė Lynchui kurti filmą. Režisierius pasiūlė savo scenarijų „Ronis Roketas“. Jo herojus detektyvas keliauja į kitą išmatavimą ir sutinka metro ūgio paauglį, kuris dėl chirurgo klaidos turi būti nuolat prijungtas prie elektros. Galų gale berniukas tampa roko žvaigžde. Scenarijuje buvo ir daugiau keistų siužeto linijų, bet pagrindinė primena pasakojimą apie Frankenšteiną, kurį mokslininkai bando paversti „patraukliu vyriškiu“. Lynchas suprato, kad projektas nebus komerciškai sėkmingas, kad rokenroliškas miuziklas su moksliniais intarpais – pernelyg didelis iššūkis pradedančiajam režisieriui, ir sutiko kurti filmą pagal svetimą scenarijų. Taip jo antruoju filmu tapo „Žmogus dramblys“ (1980), tačiau asmenybės transformacijos ir paralelinių tikrovių tema vėliau bus rutuliojama „Tvin Pykso miestelyje“, „Malholando kelyje“ ir kituose Lyncho filmuose. Prie „Ronio Roketo“ režisierius bandė grįžti dar kelis kartus.
 
Parengė Ž. P.

 

 

Stanley Cubrick
Stanley Cubrick
Sergejus Eizenšteinas ir kaukė iš Meksikos
Sergejus Eizenšteinas ir kaukė iš Meksikos
Orson Welles
Orson Welles
Luchino Visconti
Luchino Visconti
Davidas Lynchas filmuojant „Laukines širdis“
Davidas Lynchas filmuojant „Laukines širdis“