7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Veltėdžiai galerijoje

Marinos Abramović performansas „512 valandų“ Londono „Serpentine“ galerijoje

 

Paulina Pukytė
Nr. 26 (1087), 2014-07-04
Dailė Pasaulyje
Marina Abramović, iš videodienoraščio, septyniolikta diena, „512 valandos“. M. Anelli nuotr.
Marina Abramović, iš videodienoraščio, septyniolikta diena, „512 valandos“. M. Anelli nuotr.

Ne viena (ne vienas?) pašniurkščiojo, pažiūrėjusios (pažiūrėję?) internete serbų kilmės menininkės Marinos Abramović 2010 m. performanso ištrauką, kai už stalo priešais Mariną, jai (norisi tikėti) visai to nesitikint, sėda jos buvęs mylimasis ir jaunystės performansų partneris, vokiečių menininkas Ulay. Ką ten ne viena – šniurkščiojo ir „dalinosi“, „mėgo“, „komentavo“ tūkstančiai, dešimtys tūkstančių: videoįrašas paplito socialiniuose tinkluose kaip virusas. Tada Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA) tris mėnesius trukusio performanso metu Marina nesikeldama (sakoma, kad po jos kėde, slepiamas ilgos plačios raudonos suknelės, netgi buvo naktipuodis) sėdėjo už stalo, o parodos lankytojai galėjo vienai minutei prisėsti kitoje stalo pusėje ir žiūrėti jai (menininkei, žmogui, moteriai etc.) į akis. Kalbama, kad daug kas iš ten dalyvavusiųjų verkė: juk „apnuogintas žmogiškas kontaktas“ ir pan. (nors, sakoma, buvo ir tokių, kurie juokėsi). Bet masiniam internetiniam žiūrovui (-ei), manau, ašaros pradėjo kauptis būtent suskambus melodramos „Pavlovo skambučiui“. Meistriškai pakištas svogūnas.

 

Įdomu, ar į „Serpentine“ galeriją Londone, kur šiuo metu vyksta naujas Marinos performansas, Ulay irgi ateis? O gal čia laukia koks nors kitas melodramatiškas netikėtumas? Šį kartą garsioji performansų meistrė žadėjo atsisakyti ir stalo, ir kėdės, atmesti bet kokią, net ir minimalią performanso struktūrą, kuria rėmėsi paroda Niujorke. Taigi, žadėjo tiesiog būti. Būti galerijoje darbo valandomis. „Tik aš ir publika, ir nieko daugiau“, – ambicingai tikino menininkė interviu laikraščiui „The Guardian“. „Atsisakiau daiktų. Tik interakcija... Nesu dariusi nieko radikalesnio. Nematerialiau negali būti.“ Žinoma, turėjo omeny savo meno kontekstą, nes nematerialumo, tuščių ar net užrakintų galerijų, niekur-nieko-apie nieką kūrinių meno istorijoje jau yra buvę nemažai. Turbūt iš tiesų ekstremalių performansų autorei, kuri jau tiek visko darė, įskaitant ir žalojimąsi, ir leidimą parodos lankytojams ją žaloti, nieko nedarymas yra pats radikaliausias veiksmas ir pats didžiausias iššūkis. Taigi, ne intensyvių potyrių poreikis, ne polinkis į vujarizmą, ne noras susigraudinti lygioje vietoje, o kaip tik tas nieko neveikimo pažadas – na ir, žinoma, menininkės-žvaigždės statusas – viliojo ir mane stoti į ilgą eilę prie šio meno kūrinio, nors laukimo trukmė, kaip buvome įspėti, visiškai neprognozuojama.

 

Įtarimas kilo jau galerijos vestibiulyje, kur turėjome spintelėse užrakinti visus savo daiktus, nes ko nors paklausti galerijos darbuotojai nekalbėjo, o tik rankomis rodė neaiškius ženklus. Tai gal ir mums negalima kalbėti? Bet instrukcijų lapelyje tokio nurodymo nėra, negalima tik fotografuoti ir filmuoti...

 

Įžengus į performanso erdvę (trys galerijos salės), apstulbina netikėtas vaizdas: visi galerijos lankytojai vieningai ir labai įsijautę vaidina sceną iš zombių filmo „Gyvųjų numirėlių naktis“ (tik aplink ne naktis, o diena). O gal čia visai ne lankytojai? Gal tai Marinos triukas: žadėjo būti viena, o pati – atvirkščiai – vietoj savęs pakišo statistus ir taip visus apgavo, atsiribodama nuo žiūrovų?

 

Bet ne, juk Marinos kūriniai super rimti, juose viskas „tikra“ (tikrumas šiai menininkei turbūt svarbiausias), juose nėra vietos triukui, iliuzijai, apgavystei. Taigi, aplink mane, deja, parodos lankytojai. Ieškoti statistų ir jiems mokėti algą Marinai nereikia – patys meno suvokėjai jais dirba už dyka ir net neprašyti. Vieni stovi pastirę, įbedę akis į vieną tašką, kiti lėtai lėtai eina tiesia linija, dar kiti sėdi užsimerkę arba guli ant grindų. Niekas nekalba, nedaug kas elgiasi tiesiog kaip stebėtojai, dauguma nori būti meno dalyviais. Pastebiu, kad vis dėlto čia yra ir apie tuziną įdarbintų savanorių. Jie tokiu pačiu zombišku žingsniu prieina prie vieno ar kito naujai atvykusiojo, be žodžių paima ją ar jį už rankos, pavedėja į kitą vietą, pastato arba pasodina ant kėdės (o juk žadėta, kad jokių kėdžių nebus!). Keisčiausia, kad niekas tam nesipriešina, o pastatytieji ar pasodintieji visiškai nejudėdami lieka tokia poza labai ilgam laikui. Įdomu, ar tiems dviem ant žemės tysantiems iš pažiūros sveikiems pusamžiams vyrams irgi buvo liepta atsigulti ir gulėti, ar patys parodė iniciatyvą? Keltis ir eiti į darbą jie akivaizdžiai neketina, matosi, kad įsitaisę ilgam, nors neatrodo kaip bedarbiai ar benamiai. Gulinčių moterų, beje, nėra. Tiesa, retkarčiais padėjėjams atsisako paklusti tie, kurie trokšta ne kažkokio meno surogato, o sąveikauti tik su pačia Marina. Bet kurgi Marina? Apeinu (normaliu žingsniu) visas tris sales – visur pilna zombių, tik Marinos niekur nėra. Tikriausiai nuėjo išgerti kavos. Pagaliau pasirodo ir pati performerė. Ji daro tą patį, ką jos pagalbininkai, tik jai, kaip didžiajai guru, kalbėti galima (bet tyliai). Ji prieina prie vieno ar kito lankytojo, tvirtai paima už rankos, įterpdama savo pirštus tarp meno suvokėjo pirštų, veda jį / ją į kitą vietą, pastato veidu į sieną arba į langą ir iš nugaros šnibžda į ausį nurodymus: „užsimerk“, „klausyk tylos“, „būk čia ir dabar“, „atsipalaiduok“, „kvėpuok“, „niekas nesvarbu“, „būk taip, kiek tik nori“. Dauguma besąlygiškai tiems nurodymams paklūsta. Ir būna. Ir kvėpuoja (tarsi nepaliepus kvėpuoti nustotų). Štai kodėl prie galerijos tokia ilga ir neprognozuojama eilė: salėse vienu metu gali būti ne daugiau nei 150 lankytojų, tačiau kiekvienas gali likti čia neribotą laiką. Taigi, galerijai užsipildžius, kol niekas neišeina, niekas kitas negali įeiti. Tikėtina, kad kai kurie lankytojai vaikšto čia kasdien, kaip į darbo, tiksliau – į atsipalaidavimo vietą.

 

O Marina tuo tarpu grėsmingai artėja prie mūsų. Trauktis vėlu. Sakau rašytojui iš Lietuvos: tuoj griebs tave. Ir tikrai, iš mūsų keturių performerė pasirenka būtent jį. Vadina eiti drauge. Rašytojas atsisako, bet pažada būtinai eiti „kitą kartą“. Performerė, nesitikėjusi tokio nepaklusnumo, nepatenkinta sviedžia „jau tie britai!“ ir nueina ieškoti kitų aukų. „Britui“ šito meno jau gana, o aš lieku stebėti veiksmą toliau. Marina atsiveda merginą ir atsistoja kartu su ja veidu į sieną, dešiniame delne surakinusi jos plaštaką. Iš kairės prieina kita mergina, pati paduoda Marinai ranką. Dabar jau stovi nejudėdamos trise. Po kelių minučių kairioji mergina jau norėtų eiti, bando išlaisvinti savo ranką. Marina nepaleidžia. Mergina pastovi dar kelias minutes. Po to ir vėl – trukt, trukt savo ranką. Marina – nepaleidžia. Tenka pabūti tol, kol menininkė nusprendžia, kad jau užteks. Tada, nusivedusi kitą moterį į vidurinę salę, palypėja su ja ant ten sukonstruotos žemos platformos, kur abi sustingsta dvasingomis pozomis. Tačiau kaip tik tuo metu ant platformos nusprendžia atsigulti vyriškis, prieš tai gulėjęs kitur. Išsitiesia, tačiau netelpa galva – remiasi į moters, stovinčios su Marina, koją. Vyriškis, užuot pasislinkęs atgal, pradeda grabinėti moteriai koją, gal tikėdamasis, kad ji pasitrauks. Moteris nė krust – juk Marina liepė nejudėti, negalvoti apie nieką ir kad niekas nesvarbu, tai kaip dabar sugriauti šią nuotaiką ir atmosferą? Gulėtojas tada nusprendžia, kad iš padėties išeis patogiai įsitaisydamas šiek tiek pakelta galva, pasidėjęs po ja suglaustus kumščius ir atsirėmęs į atkištus savo nykščius. Paskui Marina vėl dingsta, o atmosferą toliau palaiko pagalbininkų būrelis...

 

O kaipgi su pažadu nieko neveikti, nesinaudoti jokiais atributais ir nekurti jokios struktūros? Kaip su patikinimu, kad menininkė stos prieš parodos lankytojus visiškai viena? Ar buvo išsigąsta žinomų kuratorių ir meno istorikų grupės laiško, teigiančio, kad Marina „nieko“ idėją nuplagijavo nuo kitos menininkės, kuri neva jau porą dešimtmečių dirba su „nieku“? Ar nepasitikėjo savo jėgomis? Po to laiško Marina paskelbė, kad atributų vis dėlto bus: kėdžių, stalų, net lovų... Bet ir vėl pažado netesėjo, nes lovų galerijoje nemačiau, nebent ketina atvežti kada nors vėliau.

 

Menas tam tikra prasme visuomet yra pažado netesėjimas arba, tiksliau, nedavimas to, ko suvokėjas tikisi. Bet čia, deja, visai ne toks netesėjimas. Be to, tokia profesionalė kaip Abramović netesėjimą galėtų atlikti daug įtikinamiau, jei tik norėtų. O jeigu jai svarbus tiesiog verbalinis kontaktas su lankytojais, galėtų šnibždėti jiems į ausį visai kitus dalykus, pavyzdžiui: „jums netinka šita suknelė“, „prašau iš čia išeiti“, „meno nėra“ ar dar ką nors – vaizduotė galėtų pasiūlyti begalinius variantus. Bet ne – banaliai ir visiškai rimtai veda grupinį meditacijos seansą...

 

Nors menininkė, duodama interviu, bandė iš anksto apsidrausti nuo nepaklusnumo („britai tokie sarkastiški, jie iš visko šaiposi”), britai pasirodė esą visai kitokie. O tokie kaip mes, kurie nesidavė užhipnotizuojami, vadinami „keliais skeptikais, tyčia atėjusiais visko sugadinti“ arba „žmonėmis, tikriausiai užėjusiais čia netyčia“, arba šiaip menui neimliais individais. Bet kaip tik šitie „skeptikai“, ilgai neužsibūdami, ir sudaro galimybę į parodą patekti naujiems lankytojams.

 

Kai kas laiko šį performansą ypatingu ištvermės išbandymu, nes ištisas šešiasdešimt keturias dienas, aštuonias valandas per dieną Marina bus galerijoje (dirbs meditacijos instruktore). Tiesą sakant, dauguma žmonių aštuonių valandų darbo dieną išdirba ne tik kelis mėnesius, bet ir kelis dešimtmečius, dažnai ne mažiau intensyviai kontaktuodami su nepažįstamaisiais, tik niekas to nevadina ypatingu ištvermės išbandymu. O kai kurie piliečiai netgi įsigudrina per visas tas darbo valandas taip nieko ir nenuveikti. Tuo jie, manyčiau, perspjauna menininkę Mariną. Ir nors kiti kaip labai svarbų pabrėžia faktą, kad menininkei juk jau 67-eri, vis didėjant pensiniam amžiui toks argumentas irgi nelabai įtikina. Tuo labiau kad į pensiją išeiti Marina Abramović kol kas akivaizdžiai neketina. Apmaudu, kad menininkė, dažniausiai kurianti meną, kaip ekstremalų savęs išbandymą, šį kartą pasuko lengvesniu keliu, nes žiūrovų akivaizdoje nedaryti visiškai nieko ir net su niekuo nekalbėti būtų nepalyginamai sunkiau, nei pasislėpti už žodžių, veiksmų, daiktų. Nesugebėjimas galerijoje nieko neveikti, manyčiau, ir yra didžiausias Marinos performanso trūkumas (kurį tik padidina visiškas humoro nebuvimas). Todėl, nepaisant tokių žiūrovų ir kritikų komentarų kaip „šokimas stačia galva į jūrą“, „neeilinė dvasinė patirtis“, „ankstyvosios krikščionybės misticizmas“, „ypatingas religinis išgyvenimas“, „grupės dinamikos eksperimentas“, iš kurių turbūt taikliausias – „šiuolaikinė Jelena Blavatskaja“ (kas nori, tik ne „menininkės tiesiog buvimas galerijoje, ir nieko daugiau“), man ši paroda – tai monumentali nesėkmė. Monumentalesnė net už lietuvių „Baltąją užuolaidą“.

 

Paroda veikia iki rugpjūčio 25 d.

Daugiau informacijos www.serpentinegalleries.org

 

Marina Abramović, iš videodienoraščio, septyniolikta diena, „512 valandos“. M. Anelli nuotr.
Marina Abramović, iš videodienoraščio, septyniolikta diena, „512 valandos“. M. Anelli nuotr.