7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Problemos su reprezentacija

Berlyno dokumentikos forumas

Viktorija Šiaulytė
Nr. 27 (1088), 2014-07-11
Tarp disciplinų Kinas
Rabih Mroué, „Riding on a Cloud“. M. Lieberenz nuotr.
Rabih Mroué, „Riding on a Cloud“. M. Lieberenz nuotr.
Kas antrus metus rengiamas kelių dienų Berlyno dokumentikos forumas („Berlin Documentary Forum“, BDF) pristato įvairias dokumentines praktikas ir nagrinėja dokumentiškumo sąvoką apskritai. Renginys aprėpia ne tik kiną, jo programa rodo, kad šiuolaikiniame mene irgi naudojami dokumentikos principai ir tai daroma labai įvairiai. Į BDF vartojamą dokumentikos sampratą telpa ne vien „judantis vaizdas“, bet ir savą logiką bei problematiką turintis ir realybei fiksuoti pasitelkiamas garsas, instaliacijos, komiksai, performansai. Tačiau dokumentiškumo ribos tiriamos ne tik apžvelgiant žanrų įvairovę, bet ir svarstant, kaip dokumentika gali būti suaktualinama diskursyviai, istoriškai, politiškai ar dar kitaip.
 
Festivalį ir visas tris iki šiol įvykusias jo dalis kuravo Hila Peleg, dauguma dalyvavusių menininkų ar kino kūrėjų matyti ir praėjusiais metais: Harunas Farockis, Sylvère’as Lotringeras, Rabihas Mroué, Catherine David. Kasmet daug dėmesio skiriama naujiems tyrimams ar kūriniams, todėl nusistovėjusi „sudėtis“ kasmet papildoma keliais naujais vardais, ir taip pratęsiama festivalio idėjinė vizija.
 
Kaip ir praėjusį kartą, šiemet renginys vėl atidarytas Rabiho Mroué performansu – teatro pjese „Riedant debesiu“ („Riding on a Cloud“). Performansas, teigiama, kalba apie tikrą menininko brolio Yassero istoriją, o tiksliau, apie jį ištikusią būseną, kai per pilietinį karą Libane jis buvo gatvėje pašautas į galvą. Medikai jo būklę vadina „aphasia“, Yassero atveju pasireiškiančia, kaip BDF kataloge komiškai pavadinta, „problemomis su reprezentacija“. Yasseras, nors ir atpažindavo priešais jį stovinčius savo artimuosius bei daiktus, negalėdavo jų atpažinti nuotraukose, vaizdo įrašuose ar teatro pastatyme. Gydytojas paskatino Yasserą imtis pačiam dokumentuoti savo aplinką, kad geriau suprastų ryšį tarp aplinkos ir jos atvaizdų. Performanse pats Yasseras pasirodo scenoje ir pasakoja žiūrovams savo istoriją nuotraukomis, videoįrašais. Scenoje „problema su reprezentacija“ lyg ir pakartojama dar sykį. Auditorijai lieka spėlioti, ar tai tikra istorija, ar fikcija, ar atpasakojimas pagal iš anksto menininko (Rabih) parašytą scenarijų, ar Yasseras kalba scenoje savo „balsu“.
 
Pasakojimas, naratyvas – BDF kuratorių gana laisvai nubrėžta teminė šių metų renginio gija. Tačiau ši laisvė galėjo pasirodyti ir kaip proga užstrigti niekur nevedančiame postmodernistiniame akligatvyje, klausinėjant savęs, kas yra realybė, o kas fikcija? Kas yra realybė, o kas tik jos ženklas? Šiaip ar taip, toks retorinis klausimas bet kokioje nors kiek sąmoningoje dokumentinėje praktikoje yra vienas pirmųjų išeities taškų. Pripažįstant faktą, kad bet kokia dokumentika yra konstruojama, galima pereiti prie daug svarbesnės bei produktyvesnės diskusijos – ką su tomis konstrukcijomis būtų galima nuveikti? Kaip jos sąveikauja su kitomis, vizualioje kultūroje paplitusiomis konstrukcijomis? Ką, konstruodami dokumentą, suprantame ir apie „realybę“, ir apie „fikciją“?
 
Harunas Farockis savo instaliacija „Paralelės I–IV“ („Parallels I–IV“) narplioja kompiuterinių žaidimų aplinkos režisavimo principus. Keturių projekcijų pasakotojas veda žiūrovus per kompiuterinių žaidimų istoriją, rodo, kaip keitėsi įvairių aplinkos elementų – medžių, dangaus, debesų, architektūros – vaizdavimas nuo pirmųjų žaidimų (kai medį simbolizavo du brūkšniai su apskritimu) iki sudėtingos naujausių kūrinių grafikos bei algoritmų, pagal tam tikrą formulę besistengiančių atkartoti gamtinių reiškinių logiką. Menininką domina ne tik kaip pereinama nuo dvimatės prie trimatės reprezentacijos ir kuo tai skiriasi nuo kine naudojamų metodų, bet ir kaip konstruojami šie pasauliai, kur yra virtualių burbulų riba. Padedamas programuotojų Farockis tarsi režisuoja standartinio, komercinio žaidimo herojų. Vienoje iš projekcijų rodoma, kaip, šiek tiek pakoregavus žaidimo kodą, galima pamatyti žaidimo herojų „krentantį“ nuo žaidimo pasaulio krašto į tamsią neapibrėžtą erdvę, kitoje – kaip jo sutikti personažai užstringa ribotame naratyve. Dauguma ankstesnių Farockio filmų sąmoningai nagrinėdavo kino struktūrą bei jos ribas, todėl įdomus, nors ir visiškai logiškas menininko posūkis į naują kompiuterinių simuliacijų teritoriją, nes čia režisierius išbando žaidimo avataro galimybių ribas.
 
Garso įrašo, kaip dokumento, problemą iškėlė Smadar Dreyfus instaliacija „Mokykla (2009–2011)“ („School (2009–2011)“). Izraelio vidurinių mokyklų pamokų įrašai čia pristatomi atskiruose kambariuose – tamsioje erdvėje be jokių vaizdinių. Iš pirmo žvilgsnio instaliacija atrodo labai „objektyvi“ – apima jausmas, lyg dalyvaujama pamokoje tiesiogiai, nes kiekvienos pamokos įrašas nemontuotas. Tačiau taip pat kiekviename kambaryje menininkė rodo vertimą iš hebrajų kalbos, išryškindama tam tikrus sakinius bei skirtingai dėliodama tekstą, taip papildydama, keisdama pamokos ritmą. Šis vertimo gestas, kuris, regis, atspindi menininkės siekį užfiksuoti tarpinę paauglių bendravimo su mokytojais būseną, ištirpina objektyvumo įspūdį. Pamokos turinio įrašas ne tik atstovauja mokyklos institucijai, kaip ideologiniam aparatui, bet ir užfiksuoja nuslydimus nuo jos: pavyzdžiui, kai kyla chaosas ar mokytoja ne visada atkreipia dėmesį į tam tikras mokinių pastabas. Menininkė teigia, kad jai buvo įdomu sukonstruoti instaliaciją, kuri pristatytų mokyklą kaip socialią erdvę ir vieną keisčiausių viešos erdvės tipų – kartu viešą ir uždarą. Apie tai, kas vyksta klasėje, nelabai nutuokia net mokinių tėvai.
 
Kaip gali būti naudojamas kino dokumentas, atspindėjo dvi paskaitų-filmų peržiūrų sesijos: „Vietinių bendruomenių aktyvizmas Amerikose“ („Indigenous Activism in the Americas“) ir „Narkokapitalizmas. Meksika prie bedugnės“ („Narco-Capitalism. Mexico on the Brink“). Pirmojoje menininkai Maria Thereza Alves bei Jimmie’s Durhamas kartu su meno istoriku Richardu Hillu į dienos šviesą ištraukė italų dokumentinio kino režisieriaus Andreaso Tonacci 8-ojo dešimtmečio archyvą, sudarytą iš keliaujant per abi Amerikas surinktų interviu su vietinių Amerikos gyventojų (indėnų) lyderiais. Net ir dabar ši daugiau nei trisdešimties metų senumo medžiaga aktuali, nes viešoje erdvėje ar žiniasklaidoje šių bendruomenių atstovai vis dar nematomi kaip politiniai subjektai, kovojantys už savo teises, dažniau – tik kaip vesternų herojai ar „Disneilendo“ personažai. Pagrindinis anonsuotas diskusijos klausimas, kaip ši medžiaga gali būti naudojama dabartiniams politiniams judėjimams įkvėpti, liko neatsakytas. Tačiau svarbu tai, kad režisieriaus archyvas, kuris iki šiol nebuvo prieinamas visuomenei, tapo matomas.
 
Šiuolaikinės globalizacijos ir neokolonializmo grimasos nagrinėtos ir kultūros teoretiko Sylvère’o Lotringero, dokumentinio kino kūrėjo Jesse’io Lernerio ir žurnalisto bei rašytojo Sergio Gonzálezo Rodrígueso studijoje, tiriančioje kovos su narkotikais („War on Drugs“) politikos socialines pasekmes Siudad Chuarese, Meksikoje. Neįtikėtinai žiauraus smurto prieš moteris protrūkis, anot tyrėjų komandos, yra valstybės žlugimo proceso rezultatas: jo trajektorijos kertasi tarp nesuvaldomų „narkobaronų“ infrastruktūros, įsišaknijusios mačo kultūros bei pigios ir lengvai išnaudojamos darbo jėgos ieškančių užsienio korporacijų. Viena vertus, galima abejoti tyrimo novatoriškumu, nes šios situacijos interpretacija daugiausia apsiriboja gana laisvos formos ir per daug moksliškai neįpareigojančiais įvairių mokslininkų pokalbiais, smurtą šlovinančios muzikos pavyzdžių intarpais. Tačiau jei prisiminsime pagrindinį Jesse’io Lernerio esė teiginį, kad vietinę fotožurnalistiką persmelkė sensacingo smurto vaizdavimas, studiją galima suprasti ir kaip siekį pristatyti įvairiapusiškesnį bei sudėtingesnį įvairių priežastinių ryšių dokumentą.
 
Labiausiai glumino vienas paskutinių rodytų filmų bei diskusija. Tai iraniečio režisieriaus Mortezos Avinio filmų iš Irano ir Irako karo 1980-aisiais ištraukos. Poetiškame esė fiksuojamos (pasak šalia sėdėjusios iranietės draugės, jis mokėsi pas žinomą prancūzų kino kūrėją Chrisą Markerą) karo kasdienybės ir fronto scenos rodo dalyvavimą kare kaip sutaurintą ir aiškiai režisieriaus pabrėžiamą religinę patirtį. Savanoriai kariai čia – religiniai kankiniai. Po elegantiška forma pakištas toks karo išaukštinimas trikdo net ir be filmo politinio konteksto paaiškinimo. Diskusija po filmo peržiūros dar labiau viską supainiojo: ilgai kalbėta apie Avinio naudojamos formos išskirtinumą kitų karo filmų kontekste, vis aplenkiant keistas filmo sukūrimo intencijas bei aplinkybes ir vengiant leistis į gilesnę diskusiją apie filmą kaip politinę propagandą. Užbaigti festivalį tvirtesne diskusija apie dokumentikos naudojimą propagandiniais tikslais būtų buvęs tinkamas paskutinis akcentas.
 
Berlyno dokumentikos forumo diskusijų įrašus galima rasti čia.

 

Rabih Mroué, „Riding on a Cloud“. M. Lieberenz nuotr.
Rabih Mroué, „Riding on a Cloud“. M. Lieberenz nuotr.
Farocki, „Parallel IV“. 2014 m.
Farocki, „Parallel IV“. 2014 m.
Iš Andrea Tonacci archyvo
Iš Andrea Tonacci archyvo
Diskusija „Indigenous Activism in the Americas“. M. Lieberenz nuotr.
Diskusija „Indigenous Activism in the Americas“. M. Lieberenz nuotr.
Filmo peržiūra ir diskusija „Narco-Capitalism. Mexico on the Brink“. M. Lieberenz nuotr.
Filmo peržiūra ir diskusija „Narco-Capitalism. Mexico on the Brink“. M. Lieberenz nuotr.
Morteza Avini, kadras iš „Haqiqat“. 1980–1981 m.
Morteza Avini, kadras iš „Haqiqat“. 1980–1981 m.