Kaip ir priklauso žiemos sodui, patalpoje daug žalumos. Tačiau iki tikros oranžerijos dar toloka, trūksta skaidrumo (stiklinių skliautų ir aukščio) ir augalų masės, gal dar šiek tiek etikečių. Ypač tokiu metų laiku, kai viskas stiebiasi, žvilga, virsta per kraštus, kai neorganizuota pievelė geriau vaizduoja sodus nei vazoninių gėlių spiečius. Bet kam jų reikia? Pasiganius po ekspoziciją ilgainiui ima aiškėti.
Štai vertikalus kaktusas atkartoja planšetiniame kompiuteryje judančio žmogaus vertikalę, prie durų augmenija palaiko kompaniją skulptūroms, kurios labai aiškiai primena romėniškų sodų atletų atliejas, nors taip pat aiškiai jomis jau nebėra. Tačiau sodo skulptūros suaugusios su augalais jau daug šimtmečių, ir taip tiesiog turi būti. O kaipgi Duonio priešistorinio parko gyvūnai be augalų, nors ir tik asociacijos pavidalu?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Turiu prisipažinti, kad Dainiaus Liškevičiaus instaliaciją „Muziejus“, rodytą Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre 2012 m. balandį ir gegužę, apžiūrėjau skubiu ir pasyviu žvilgsniu. Gyvenau magistro baigiamojo darbo rašymo nuotaikomis ir mano pasaulis sukosi aplink mane. Manau, dėl šio fakto tapau puikia, o gal net tiksline knygos „Muziejus“, parengtos šių metų pradžioje ir pristatytos prieš porą mėnesių, skaitytoja.
Knygos sudarytojai – projekto autorius Dainius Liškevičius ir menotyrininkė Agnė Narušytė, dizainą kūrė Laura Grigaliūnaitė, leidėjas – „Kitos knygos“. Kaip spaudos pranešime gyrėsi sudarytojai, 400 kg „Muziejaus“ projekto sudėta į 1,4 kg sveriantį oranžinį knygos kvadratą. Pradėjus skaityti, pirmiausia pasidarė keista, kad knygoje nė žodeliu neužsimenama apie ją pačią, apie jos atsiradimo priežastis ir tikslą, apie tai, kokiu principu 400 kg buvo redukuoti į 1,4 kg.
VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ liepos 15–26 dienomis veiks Linos Ringelienės paroda „Marškiniai Juditai“. Parodos atidarymas – liepos 15 d. 18 val.
„Marškiniai Juditai“ – tai pasakojimas, bet ne žodžiais, o meno objektais. Kiekvienas jų yra gal net labiau meninis gestas, vien jau dėl santykio tarp naudojamos medžiagos – kiaulių ilgosios žarnos – ir išorinio kūrinių grakštumo, kone tyrumo. Parodos audinyje susipina biblinės herojės maištas su visai kita – šių laikų Judita, kuri, kaip paaiškėjo, kadaise gyveno bute, dabar tapusiame galerijos „Artifex“ patalpomis. Nors kovingoji žydaitė turi visas teises klajoti po Gaono gatvę ieškodama Holoferno, pirmiausia marškinius autorė siuvo bendraklasei Juditai. Prieš daugelį metų padėdama draugei atsiskaityti buities darbų pamokos užduotį ir dabar. Atsitiktinių veiksmų seka virsta logišku ratu.
![]() |
Periodiškai mane apninka vienas įkyrus klausimas, į kurį niekaip nerandu atsakymo. Kodėl žmonės žiūri filmus su Tomu Cruise’u? Jis yra Holivudo žvaigždė, vadinasi, finansai visada bus svarbesni už aktorinius sugebėjimus. Kad pastarieji vidutiniai, man regis, savaime suprantama. Tada kaip su charizma? Man ji tokia pat abejotina, ypač kai prisimenu aktoriaus ūgį ir nelemtus ryšius su scientologais. Dar keistesnį įspūdį sukelia erotinės scenos, kuriose Cruise’as aiškiai jaučiasi ne savo kailyje. Tada pradedu ieškoti aktoriaus interviu – gal jis įdomus pašnekovas? Nieko panašaus. Interviu galima perskaityti tiek banalybių, kad iškart kyla įtarimas, ar tik aktoriaus viešųjų ryšių specialistai ne pro pirštus žiūri į savo pareigas. Kiek galima tais pačiais žodžiais kalbėti apie sunkų darbą, meilę artimiesiems ir profesionalumą? Regis, Cruise’as geriausiai jaučiasi vaidindamas dviprasmiškus personažus. Šią savaitę bus proga tuo įsitikinti: TV1 (15 d. 21 val.) parodys Michaelo Manno „Nakties įkaitą“ (2004), kuriame Cruise’as suvaidino samdomą žudiką. Jo Vincentas – mandagus, elegantiškas ponas, naktį įsėdęs į taksi. Tačiau netrukus taksistas Maksas (Jamie Foxx) pradeda suprasti, kad tapo įkaitu ir vežioja žudiką iš vienos nusikaltimo vietos į kitą.
![]() | ![]() | ![]() |
Įsibėgėjant vasarai ir vis dažniau suskambant įvairiems festivaliams, savo išskirtinumu dėmesį patraukia sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“, vykstantis Palangoje ir Šventojoje. Šiemet jis praskambės liepos 16 – rugpjūčio 15 dienomis. Apie jį ir kitus aktualius dalykus kalbamės su festivalio rengėjomis: programų vadove Asta Krikščiūnaite ir VšĮ „Cantus firmus“ direktore Gitana Krikščiūnaite.
![]() |
Informacija apie meno procesus Skandinavijos šalyse mus pasiekia retokai: apie juos nekalbama mokyklose, nedėstomi kursai universitetuose ir suomių meno Lietuvoje beveik nematome. Prieš keletą savaičių galerijoje „Kairė–dešinė“ atidarytoje suomių grafikos parodoje „Ratamo 6 pack“ pavadinimą taip pat tenka šifruoti. Net ir gudrus kultūros vartotojas greičiausiai nežinos, kad „Ratamo“ – tai nuo 1978 metų Jiuveskiulėje veikiantis suomių grafikos ir fotografijos centras, o 6 čia reiškia pristatomų menininkų skaičių. Pats pavadinimas parodos žiūrėjimo kampo nesiūlo, tad jo reikia ieškoti patiems.
![]() |
Šią savaitę prasideda Rimo Tumino globojamas festivalis, kurio pagrindinė mintis – „nėra sienų ir valstybių. Visi gyvename viename pasaulyje, kuris yra teatras.“